× Justina Zubaitė-Bundzė

Adomas Narkevičius – menotyrininkas, šiuolaikinio meno kuratorius, nuo 2021 m. dirbantis nepriklausomoje projektų erdvėje „Cell Project Space“ Londone. Pastaraisiais metais jis kuravo personalines Coumbos Sambos, Ksenios Pedan, Niklaso Talebo, Agnės Jokšės ir Anastasios Sosunovos, Cudelice’o Brazeltono IV, Pengo Zuqiango parodas. Šiuo metu rengia kelis ambicingus projektus: 2025 m. rudenį pristatys 15-osios Kauno bienalės parodą „Gyvenimas po gyvenimo“, 2026 m. kartu su Inga Lāce kuruos Latvijos paviljoną 61-ojoje Venecijos bienalėje. Su Adomu kalbamės apie Lietuvos meno istorijos rašymo poreikį, dabarties spąstus, pasipriešinimo taktikas, jo plėtojamą aktualią nesavalaikio meno koncepciją, per kurią apmąstoma Baltijos šalių meno istorija ir šiuolaikinio meno procesai.

Pokalbį norėčiau pradėti kiek iš toliau. Tik dabar perskaičiau 2020 m. portale „Artnews.lt“ pasirodžiusį tavo įžanginį tekstą „Ten, kur tiršta. Ko dabartis iš mūsų nori?“ tavo paties sudarytam žurnalo numeriui. Jame prasitari: „Atseku, kad mano erzelio priežastis slypi trūkume užrašyto tikėtino pasakojimo apie Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją.“ Šiandien Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos dėlionę galime rinkti iš įvairiais pjūviais aptariamų istorijos fragmentų: pokalbių knygų, institucinės leidybos, menotyrininkių Erikos Grigoravičienės, Linos Michelkevičės, Skaidros Trilupaitytės monografijų, taip pat ne tokių įprastų žanrų (epistolikos, meno rašymo) Danutės Gambickaitės, Valentino Klimašausko, Agnės Jokšės sudarytų tekstų antologijų. Man pasirodė įdomi tavo pastaba, nes ilgėtis nacionalinių meno istorijos pasakojimų – net polifoniškų, daugybinių – šiais laikais gali pasirodyti kiek senamadiška. Kaip tau atrodo šiandien? Kokio ar kokių pasakojimų mums vis dar trūksta? Man neatrodo, kad, – nors ir daugiabalsė, tokia fragmentuota ir kantraus skaitytojo darbo lipdant bendrą puodynę reikalaujanti, – dabartinė mozaika yra pakankama.

Dirbant su didelėmis parodomis, bienalėmis, neišvengiamai tenka kai kuriuos dalykus priimti kaip duotybę, kitus pasirinkti kaip prioritetinius, dalies kitų, nors ir svarbių, atsisakyti. Rengdamas 15-ąją Kauno bienalę „Gyvenimas po gyvenimo“ ir bendraudamas su kolegomis išgirdau lūkestį, kad parodoje būtų rodomas dabarties menas – pastaraisiais metais arba specialiai šiai parodai sukurti kūriniai. Išsyk pagalvojau: „Gerai, imkime ir pažvelkime į dabartį.“ Visai kaip tame tekste prieš penkerius metus klausiau: „Ko dabartis iš mūsų nori?“

Menotyrinėje praktikoje stengiuosi atlikti tam tikrus laiko šuolius ir žvelgti iš praeities į dabartį, iš dabarties į praeitį. Man įdomu, kaip „aklosios zonos“ formuoja mūsų meno istoriją. Tikiu, kad kultūros ir meno lauke šios „aklosios zonos“ nemažai išduoda apie mūsų kultūrinį, socialinį bei politinį gyvenimą. 2024 m. MO muziejuje kartu su Inga Lāce ir Rebeka Põldsam surengtoje parodoje „Šito pas mus nėra“ pasakojimus mezgėme ir tarp kūrėjų kartų, kita vertus, nesiekėme šių nutylėtų teritorijų atskleisti, norėjosi palikti laisvę ir susidūrimo su pačių kūrinių veiksnumu galimybę žiūrovui.

Bienalės atveju pasirinkau nedaryti šio gesto – nesiekti pokalbio tarp laikotarpių, nes pati dabartis yra be galo komplikuota ir subyrėjusi, be to, šiandien tiršta nevientisų kultūrinių judesių, srovių, kultūros karų, kuriuos norisi turėti omenyje kuriant parodą. Yra ir praktinis aspektas – man svarbu turimus ribotus resursus skirti gyvai vykstančiam mąstymui, tam, ką žmonės mąsto ir kuria dabar. 

Galbūt atsakymų į tavo klausimą, kokių pasakojimų įvairovės norėtųsi, galima rasti bienalės katalogo tekstuose. Meno istorikė, kuratorė Inesa Brašiškė pateikia Lietuvoje vykusių eksperimentinių meno festivalių, bienalių, trienalių istoriją. Kuratorė, rašytoja Monika Kalinauskaitė savo esė, parengtoje akademinių tyrimų pagrindu, žvelgia į pirmąjį dešimtmetį, laikotarpį, taip pat paženklintą kartų kaita: dešimtojo dešimtmečio menininkų karta tam tikra prasme jau yra kanonizuota, o naujo amžiaus pradžios kūrėjų darbuose nemažai nežinomybės, kultūrinio, socialinio, politinio gyvenimo fiksavimo. Jos tyrimas svarbus ryškinant feministinį, postfeministinį Lietuvos meno istorijos vingį, kurį artikuliuoti, deja, mums sekasi sunkiau.

Baltijos šalių meno istorijos rašymas svarbus ir todėl, kad to nepadarius bendruomeninė atmintis tampa pažeidžiama, neįgyja atsparumo politinei, kultūrinei asimiliacijai, įvairių formų neoimperializmams. Man įdomūs istoriniai aspektai, nulėmę Lietuvos meno tarptautinį gyvavimą nuo pat dešimtojo dešimt­mečio pradžios. Tai, žinoma, apima ir asmenybes, suformavusias šiuolaikinio meno sampratą kultūros lauke. Nors atskiros figūros jau yra istorizuotos, tačiau man norėtųsi aiškaus, net meinstryminio pasakojimo, kurį paskui būtų galima kritikuoti, siūlyti alternatyvas, jį plėsti ir keisti.

Neturime ištiso trisdešimtmečio istorijos: nuo Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) crazy veiklos minėtojo dešimtmečio pradžioje, Raimundo Malašausko kuratorinių projektų iki galerijos „Tulips & Roses“ parodų Vilniuje bei Briuselyje, pagaliau centro „Rupert“ veiklos, kuri, vadovaujant Justei Jonutytei, jau ženklino besikeičiančias vertes, galbūt ir to vieno neparašyto pasakojimo pabaigą. Tai kertiniai taškai, aplink kuriuos (net jeigu ir ne bendruomeniškai, o labiau konceptualiai) meno scena sukosi ilgą laiką, – atskaitos taškai, su kuriais buvo ginčijamasi, jiems pritariama, iš jų mokomasi.

 

Adomas Narkevičius. Anne Tetzlaff nuotr.

 

Neseniai pati pagalvojau, kad galbūt mes buvome viena paskutinių kartų, kuriai atrodė, jog tavo minimi vardai, vietos, įvykiai visados gyvuos kaip tikros legendos, net jei nebus užrašytos. Šiandien suprantu, kad toks „folklorinis“ meno istorijos pasakojimo būdas nepasiekia jauniausios kūrėjų kartos. Norėčiau sužinoti, kokiais būdais vienas ant kito klojasi tavo akademiniai ir kuratoriniai interesai, kuo tampa tyrimo prielaidos ir įžvalgos, kai dirbi su kūriniais parodų erdvėje. Akademinėje srityje kartais ir labai subtilūs judesiai gali būti suvokiami kaip radikalūs, o kuratorinėje praktikoje mostai gerokai platesni. Pasitelkęs mikrotopijos sąvoką, apibūdinančią vyraujančioms ekonominėms, socialinėms, kultūros normoms nepavaldžią erdvę, kuriamą bendru sutarimu, tačiau kartu ir vedamą nuojautų, esi įdomiai apžvelgęs ŠMC istoriją. Gal galėtum išplėtoti mikrotopijų, arba „nepaklusnių“ institucijų, įmanomas formas šiandien?

Šiuo metu dirbu su keliais gana didelio masto projektais, vienas jų – kartu su I. Lāce kuruojamas Latvijos paviljonas 61-ojoje Venecijos bienalėje. Šiame projekte atsigręžiama į dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykusį eksperimentinio meno ir mados renginių ciklą „Nesutramdytos mados asamblėjos“, kuriame pynėsi mados ir performanso žanrai, vakarėlių ir muzikos subkultūros, svarbi buvo asmeninė (tiek savo lyties, tiek kūrybinės raiškos) laisvė. Į šį laikotarpį žvelgiu analizuodamas meno galimybę kurti mikrotopijas – alternatyvias realybes, nagrinėju, kaip jos buvo kuriamos Baltijos šalių šiuolaikiniame mene.

Kita vertus, dabartis, pasirodo, yra puikus metas vėl kurti alternatyvias realybes. Tarptautiniame meno lauke gausu menininkų, kuriančių šiandieną aktualiai apmąstančius kūrinius, kurie tikrai ne visados atsiranda institucinėse erdvėse. Vertinu tai kaip labai susiaurėjusį pripažįstamų meno formų spektrą. Pastaraisiais metais pasaulį krečiant daugybei krizių, institucijos išgyvena iš dalies pačių nulemtą „leistinų“ pasakojimų krizę.

Paskutinio dešimtmečio karinio neoimperializmo ir oligarchinio technofeodalizmo aplinka neabejotinai keičia pasaulio ir meno sampratą, tačiau tai apmąstančių kūrinių instituciniame meno lauke vis dar labai nedaug. Meno sistemoje gausu suprekintų, nukenksmintų pasipriešinimo formų, tad bienalės kontekste svarbu pagalvoti, kaip galima dirbti su šia nuolatine atviro nervo ir jo „nukenksminimo“ dialektika, t. y. kaip dirbti su naujai aktualiomis mikrotopijomis. Tikrai nesu nusiteikęs prieš institucijas, tai mano paties vidinis konfliktas, savotiška įtampa: nors institucijos yra nepaprastai reikalingos, tačiau ne mažiau svarbus ir jų atsinaujinimas. Kalbu ne apie konkrečių Lietuvos meno institucijų, o apie tarptautinio šiuolaikinio meno institucijų pertvarką. Kaip menas gali skatinti dialogą, jeigu negalime sutarti, kas yra tikrovė?

Ateities gairės tam tikra prasme atspindi labai žmogišką savisaugos refleksą – kuo didesnė sumaištis, nerimas dėl ateities, tuo labiau norisi apsisaugoti tvirtai nustatytomis gairėmis. Vakarų visuomenėse šiandien neliko bendros ateities vizijos, demokratiniu būdu turėtume iš naujo dėl jos susitarti. Tai, kad klausimas tapo „degančiu“, be abejonės, nulemta geopolitinių procesų – Rusijos karo Ukrainoje, Izraelio karo nusikaltimų Palestinoje, JAV posūkio į autoritarizmą, autokratinių Kinijos ir Indijos stiprėjimo, taip pat įvairių ateities vertimo dabartimi politinių formų, kurios neturi nieko bendro su socialdemokratine vizija, kurią šiuolaikinis menas nešė kaip vėliavą.

Tai yra vienas didžiųjų šio laiko klausimų – šiuolaikinis menas prarado savo pastolius, nes kartu su neoliberalizmu jis nešė demokratiją ir lygybę, tačiau pasirodė, kad kapitalui galbūt nė nebūtina ta demokratija ar lygybė. Šiuos akivaizdžius socialinės sutarties lūžius neišvengiamai išgyvena ir šiuolaikinio meno laukas. Greitai veikiančių vaistų nėra, tačiau turime kalbėtis apie šiuos pertrūkius, apie nežinojimą, kas vyksta ir kur link einame. Tad man įdomu dirbti su kūrėjais ir apskritai žmonėmis, kurie negyvena savotišku savisaugos režimu, kurie rečiau arba kol kas išvis nekviečiami į institucijas, puoselėjančias iliuziją, kad viskas yra taip pat, kaip prieš gerą dešimtmetį.

Daugelį metų tyrinėji nesavalaikiškumo sąvoką istoriniame kontekste, konkrečiau – Baltijos regiono menininkų darbuose. 2020 m. Londono universitete apgynei magistro darbą „Nepaklusnūs kūnai: nesavalaikis menas Baltijos šalyse sovietmečiu“.  Jame nesavalaikiai meno kūriniai aptariami ne kaip atsiliekantys nuo laiko, o veikiau jame neišsitenkantys: per juos išteka perteklinės formos, jausenos ar mintys, apibūdinančios gyvenamąją dabartį, tačiau tuo metu dar neatpažįstamos. Tave domina šiuose kūriniuose slypinti kultūrinio, socia­linio, politinio pokyčio galimybė. Kaip ir kodėl susidomėjai šia tema?

Galbūt nuskambės psichoanalitiškai, tačiau mane visados domino tikrovės ir dabarties dalys, kurios pabėga nuo simbolizavimo ir netampa sukultūrintais dabarties pasakojimais. Man atrodo svarbu atsigręžti į tą perviršį, dažnai pastebimą meno kūriniuose ir kūrėjų bendruomenėse. Tad nesavalaikiškumo sąvoką pirmiausia norėjau aptarti istoriškai – magistro darbe tai dariau nagrinėdamas estų skulptorės Anu Põder, fotografų Virgilijaus Šontos ir Algirdo Šeškaus kūrybą. Tačiau, kaip minėjau, šiandien pati dabartis, pats meno laukas man atrodo nesavalaikis. Šis laikas patiriamas ir kaip nesibaigiantis dabartizmas, ir istorijos pabaigos įžanga – tarsi nujaučiame, kad kažkas keičiasi, tik neaišku, kaip. Ir siaubinga, ir įdomu būti šiame dvilypume.

Besikeičiančios socialinės, politinės, kultūrinės ypatybės reikšmingai prisideda prie tam tikrų meno kūrinių vertinimo tiek visuomenėje, tiek profesionalų bendruomenėje. Savo darbe rašai apie V. Šontos kūrybą, kurią tavo paties, Augusto Čičelio, Viktorijos Kolbešnikovos ir kitų dėka turėjome galimybę akyliau ir įvairiau pažinti. Kaip tau atrodo, kokie kiti veiksniai – greta socialinio, politinio aktualumo – nulemia ar galėtų nulemti „nesavalaikių“ kūrinių pripažinimą ir įsitvirtinimą meno lauke? 

Tai įdomus, nors ir komplikuotas, reikalas. V. Šontos atvejis vertas aptarimo – jo kūrybai tarsi tapus „savalaikei“, gali atrodyti, kad lygtis išsisprendė. Kadaise nesuprasta, jo kūryba tapo priimtina, asimiliuota. Kai kuriais požiūriais V. Šontą galime lyginti su Niujorko homoerotikos fotografais, pavyzdžiui, Peteriu Hujaru, ir manyti, kad viskas liuks – menotyrinė užduotis įgyvendinta. Vis dėlto homoerotinė V. Šontos nuotraukų forma nėra tapati chrestomatinei queer fotografijai. Menotyrinis potencialas atsiranda įvertinus, kad meno bendruomenės, kūriniai su savimi atsineša tai, ką vadinu „neįvardytu žinojimu“, – patirtis, gyvenančias kūnuose, pasąmonėse ar meno kūriniuose, tačiau dar netapusias teorija ar istorija. Tokie kūriniai brėžia emancipacijos ir laisvės horizontą, kuris normatyvių galios sistemų – ar buvusių, ar esamų –  visados yra  įvairiai „įrėminamas“, nukenksminamas.

Mikrotopijose mane domina slypintis „grūdas“, numatantis kitokių bendrabūvio formų ir struktūrų, dabarties keitimo galimybę. Visiškai priešingai veikia, pavyzdžiui, programa „ChatGPT“, kuri puoselėja iliuziją, neva galime sužinoti daugiau, atrasti kažką kitokio, tačiau iš tiesų tiesiog nepaliaujamai daugina jau egzistuojantį žinojimą. Panašus atvejis nutiko su investicijų bendrovės „BlackRock“ 1988 m. sukurtu įrankiu „Aladinas“, skirtu nuspėti finansinių spekuliacijų ateitį. Sukurtas tam, kad jo vartotojai priimtų „teisingus“ finansinius sprendimus, iš tiesų jis pranašauja nepaliaujamą dabarties atsikartojimą – jo siūlomi sprendimai daugina dabartį ir užkerta kelią bet kokiam netikėtam, radikaliam pokyčiui.

Nuo 2021 m. dirbi kuratoriumi Londono projektų erdvėje „Cell Project Space“. Papasakok apie šią instituciją, pastarųjų metų programos principus, svarbius joje įgyvendintus projektus. Tavo kuruojamos Kauno bienalės menininkų sąraše dalis jų atkeliauja iš „Cell Project Space“ vykusių parodų, joje bus pristatoma ir dešimties Lietuvos menininkų kolektyvų kūryba. Paskelbti vardai intriguoja, nes akimoju nesusidėlioja į nesunkiai perskaitomą kuratorinį pjūvį.

Taip, man svarbus kuratorinės metodikos tęstinumas – jau minėtų „aklųjų zonų“, šiuo atveju Londono meno lauke, stebėjimas. Laimėjus konkursą šioms pareigoms pirmiausia mane ištiko šokas: ką aš, jaunas rytų europietis, galiu pasakyti šiame milžiniškame, pertekliuje skęstančiame mieste? O direktorė Milika Muritu man į rankas tiesiog perdavė programos formavimo atsakomybę. Pagalvojau, ką gi, važiuojam. Nusprendžiau atidžiai stebėti Rytų Londone ir plačiau vykstančius pokalbius tarp erdvių, menininkų, kūrinių ir atrasti tai, ko man pačiam vis dar trūksta šioje gausoje. Pasigedau dvejojančios, prieštaringos, dialektiškos kūrybos, žmogų suprantančios kaip nevisiškai permatomą. Kai galima pasakyti ir a, ir b, ir drauge tarp jų išlaikyti įtampą, su kuria žiūrovui reikėtų susidurti, derėtis, tvarkytis.

Kitas man svarbus dalykas buvo nesuvienodinti programos: įsivaizdavau ją kaip dj setą, kai ne visados žinai kitą žingsnį. Norėjosi, kad parodos būtų susietos nematomomis, nujaučiamomis gijomis – tokiais ryšiais, kuriuos kreipia ne vien idėjos ar pozicijos, bet ir troškimai, fantazijos: kaip jie formuoja mūsų privačius ir politinius įpročius, veiksmus, siekius? Kad nebūtų į vienus vartus kalama viena teisinga raiška. Man įdomu, kaip skirtingos meninės formos surenka tokią dabarties mozaiką, kurios galbūt neišvysime kitose Londono institucijose.

Vienas ryškiausių būsimos Kauno bienalės klausimų – formato galimybių ir ribotumo apmąstymas. Šiandien nemažai kalbama apie tam tikrą šio žanro niveliaciją: galvoje turimi tiek metodologiniai principai, tiek temų laukas. Kokios šio formato parodos Lietuvoje ar pasaulyje tave sudomino, paveikė? Kaip manai, kada galime pripažinti parodų formato ribotumą pasaulį krečiančių sociopolitinių įvykių akivaizdoje?

Bienalės nuo senų laikų siekia stabilizuoti pasaulį, jį papasakoti pateikdamos vientisą, tvarkingą pasaulėvaizdį. Mūsų laikais jos tapo tarsi prieštara šiandieniniam neramiam, nenuspėjamam, fragmentuotam pasauliui, kurio pamatai pradėjo braškėti. Norėčiau, kad pačios bienalės dažniau suabejotų savo esminėmis prielaidomis, pagalvotų, ar jos galėtų būti naujo socialinio susitarimo ginčų ir derybų erdvėmis. Kaip matai, ir man labai sunku pabėgti nuo bienalių mesianistinės misijos (juokiasi).

Kalbant apie bienalių istoriją, mane įkvėpė nemažai parodų, kurių nemačiau ir galiu tik įsivaizduoti: 9-oji Baltijos trienalė „BMW“ (2005), 11-oji Baltijos „Mindaugo trienalė“ (2012). Tai parodos, pasiūliusios alternatyvą nusistovėjusiai šio žanro kultūrai. Mane domina, kaip į tokius eksperimentus būtų galima įtraukti aiškesnę socialinę ir politinę kryptį, drauge išvengiant preskriptyvumo ir socialinių tinklų algoritminės logikos „arba jūs mūsų draugai, arba priešai“. Norisi pasiūlyti dialogą visoms visuomenės grupėms, tačiau išvengti populistinio ir sėkmingai dešiniųjų jėgų visoje Europoje išnaudojamo antiintelektualinio dėmens. Kitoks kelias yra pakviesti mąstyti apie sudėtingus dalykus, nes pasaulis toks ir yra. Kodėl turėtume jį supaprastinti?

Būčiau lažinusis, kad paminėsi „BMW“ ir „Mindaugo trienalės“ parodas. Abiejose buvo svarbus ne tik konceptualus eksperimentavimas, bet ir parodos formato paieškos. Kaip tau atrodo, ar kadaise savaime suprantamos formos šiandien dar yra aktualios? Vis dėlto formalieji parodos elementai – svarbūs kuratoriaus įrankiai.

Visiškai pritariu. Man rūpi suderinti dvi nebūtinai koja kojon einančias aplinkybes. Pirmoji mūsų jau kiek aptarta – tai neišvengiamas algoritminis pasaulio, kartu ir bienalių kultūros, suvienodėjimas. Tad parodos forma, net jei sąlyginiu būdu, gali paveikti tai, kaip mes suvokiame aplinką bei pačius save, taigi ir suteikti sociopolitinio bendrabūvio pokyčių viltį. Vis dėto dirbdamas siekiu neatstumti ir tų žmonių, kuriems meno kalba yra svetima. Tai nelengvas, tačiau pastangų vertas kuratorinis uždavinys – kaip eksperimentuoti parodose, kad jose pasijustų laukiami ne tik meno lauko dalyviai?

Minėdama parodos formato eksperimentus nekalbu vien apie mėginimus išardyti formą keičiant parodos trukmę, apimtį ar judėjimo joje būdus, nors kartais tokios priemonės, žinoma, ir savalaikės, ir konceptualiai nuoseklios. Bet kokiu atveju manau, kad kuratoriaus atsakomybė visų pirma apima pasakojimų ar patirčių kūrimą erdvėje.

Darbas su M. Muritu tikrai pakeitė mano požiūrį į kuratorystę. Ji priartino mane prie medžiagos, formos, lipimo ant kopėčių ir galvojimo apie varžtą bei jo skersmenį (juokiasi). Prieš man išvykstant Lietuvoje tikrai buvo laikotarpis, kai kuratoriai, tarp jų ir aš, tiesiog parašydavo paraišką finansuoti ir parodos anotaciją. Architektams būdavo skiriami erdviniai sprendimai, o menininkams kartais net tekdavo spręsti, kaip jų kūriniai erdvėje kalbėsis su kitais darbais.

Perskaičiusi būsimos bienalės pavadinimą „Gyvenimas po gyvenimo“ pirmiausia pagalvojau apie istorinių kūrinių gyvenimą ir atgimimą, tačiau mudviem kalbantis supratau, kad pavadinime, matyt, slypi daugiau užmačių: besotis dabarties dauginimas, radikalios transformacijos galimybė. Kur pats dedi akcentą?

Taip, pavadinimas ambivalentiškas – jis nurodo kažką po dabarties, tačiau taip pat galėtų būti suprantamas ir kaip įvardijantis begalinį dabarties pasikartojimą. Jame turbūt slypi ir biopolitinis aspektas – kiek mums rūpi gyvybė? Be to, man įdomus ir šiuolaikinio meno gyvenimas, galimas jo atsinaujinimas. Svarstau, ar tai būtų koks nors visai kitas gyvenimas, ar meno laukas pajėgus instituciškai reformuotis.