× Lina Laura Švedaitė

 

Viktoras Paukštelis – tapytojas ir pianistas, gimęs menininkų šeimoje ir, regis, nuo pat mažumės žinojęs, kad eis kūrybos keliu. Kalbamės, kokiame pasaulyje gyvena menininkai – kaip veikia įvairūs valstybiniai ir visuomeniniai mechanizmai, kurie vienus iškelia, o kitus sutraiško.

 

Aušros Volungės nuotrauka

 

Viena yra kurti, o kita – gyventi meno pasaulyje. Ar sutinki?

Teko mokytis įvairiose meninio ugdymo institucijose – pradedant M. K. Čiurlionio menų mokykla, baigiant mokslais LMTA, Paryžiuje ir VDA. Jau čiurlionkėj supratau, jog viena yra kūryba, o kita – taisyklės, simpatijos ir antipatijos, kurios turi įtakos ne tik vertinant meno kūrinius, bet ir lemia žmonių santykius.

Dažnai, kalbant apie meno vertinimą ir santykius, reikia laiko ir atstumo, kad meno kūrinys išsilaisvintų ir įgautų savo vertę, nebūtų įstrigęs protegavimo ir interesų pinklėse. Čia ir yra kūrybos paradoksas – kaip, paisant santykių ir taisyklių, išsiveržti, virš jų pakilti. 

 

Neseniai vyko Jaunojo tapytojo prizo konkursas. Ką reiškia laimėti šį prizą?

Sunku pasakyti. Šiame konkurse nesu dalyvavęs, nes esu jau per senas, o senojo tapytojo prizas dar neegzistuoja. Vis dėlto laimėjimas atveria tam tikras duris, suteikia laimės, pasitikėjimo savimi. Tapytojas, laimėjęs prizą, tampa žinomesnis, lengviau rengti parodas, atsiranda tam tikras „geriausio“ kokybės ženklas, o tai, vertinant patį menininką ir jo kūrybą, gan slidus epitetas. Laimėjimai ilgainiui gali ir kiek slėgti – dėl lūkesčių išlaikyti aukštą kartelę.

Kita vertus, konkursai nebūtinai iškelia stipriausius. Daug kas priklauso nuo vyraujančių madų. Svarbu, kad darbas būtų aktualus (kad ir savo neaktualumu), socialiai provokatyvus ir t. t. O formos, plastikos, spalvinių santykių analizė ar galų gale piešinio valdymas tapybos konkursuose kartais atsiduria paraštėse. Galbūt tai yra tiesiog mūsų laiko ženklas, kad mene daug svarbiau, ką sakai, o ne kaip sakai. O gal taip buvo visada? Tik mažuma sąmoningai siekia tobulo turinio ir formos santykio.

 

O seki tendencijas?

Domiuosi šiuolaikine tapyba. Šiandien yra du keliai – arba, kaip jauniems tapytojams yra pataręs lenkų tapytojas Wilhelmas Sasnalis, visiškai užsidaryti, užsimerkti ir ieškoti savo balso, nors tai praktiškai turbūt jau neįmanoma, arba domėtis, rinkti medžiagą ir ją perdirbant kurti savo kalbą. Mada juk nėra blogai. Ji buvo ir visada bus. Meno kontekste tai pavadinčiau laiko dvasia. Kiekvienos ankstesnių epochų darbai stilistiškai panašūs. Baroko meistrai tapė panašius motyvus ir naudojo panašią tapymo techniką, bet visgi sugebam atskirti Rembrandto portretą nuo Velázquezo. Juk panaši ir impresionistų raiška, bet menininkus vieną nuo kito skiriame.

Natūraliai kyla klausimas – kas visgi lemia kūrinio ir kūrėjo vertę? Kas jį iškelia iš bendro mados lauko? Turbūt visuma: talentas, originalumas, kūrybinė drąsa, nonkonformizmas, atsidavimas kūrybai ir, žinoma, intuicija.

 

Kiek tau, kaip kūrėjui, svarbūs pinigai?

Aš – romantikas. Mano siekiamybė – pasitelkus tapybą pataikyti, anot tapytojo, režisieriaus Michaëlio Borremanso, peiliu į akį. Kitaip tariant, erudicija, skoniu, techninėmis galimybėmis siekiu nutapyti kuo tobulesnį paveikslą. O pinigai svarbūs tiek, kad ir kaip banaliai skambėtų, kiek sukuria tam tikrą saugumo, komforto ir laisvės pojūtį. Kai jau jaučiu, kad nebeužtenka dažams, drobėms, vynui ir kumpiui su duona, kyla nerimas... Panašiai kaip Caravaggio.

 

Tarkim, tau atrodo, kad pataikei į akį, o kritikui atrodo, kad nepataikei. Kas tada?

Tik laikas parodys, ar pataikiau, ar ne. Visada malonu išgirsti gerą žodį, tačiau kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Šiais propagandos, nuomonių formavimo ir formuotojų laikais išgirti ar sunaikinti labai lengva.

Lietuva – maža šalis, kritika dažnai nukrypsta į santykių aiškinimąsi, interesus ir kitus su menu nesusijusius dalykus. Čia visi vieni kitus pažįsta – kaip gyvuliai fermoje. Yra neliečiamųjų, jų sekėjų ir marginalų. Aš, Viktoras, irgi esu fermos gyventojas. Gyvename eilinės krizės apimtame pasaulyje. Grupuotis, burtis į sąjungas ar kitokias grupes, su vienais palaikyti gerus santykius, o kitus menkinti yra normali praktika. Juolab kad socialiniai tinklai – tam puiki terpė. Reikia pasakyti, yra ir daug geros kritikos pavyzdžių.

Kartą koncertavau Niujorke, vyko du koncertai Carnegie Hall koncertų salėje. Po jų pasirodė straipsnis, kurio autorius išsamiai išanalizavo mano atlikimą. Buvo įdomu skaityti, kaip nepažįstamas, visiškai nešališkas žmogus įsigilina į kūrybą, sugeba nei iškelti, nei nuteisti.

 

Viktoras Paukštelis. „Uždraustas peizažas I“, drobė, aliejus, 151 x 185 cm, 2021

 

Viktoras Paukštelis. „Miegantis matadoras“, drobė, aliejus, 130 x 164 cm, 2020

 

Kiek savo kailiu esi patyręs tų žaidimų, interesų?..

Bet koks bendravimas yra interesai. Pradedant asmeniniu ir baigiant viešu gyvenimu. Net tėvų ir vaikų santykiai grįsti interesais, žaidimais. Bet egzistuoja tam tikras žmogaus garbės kodeksas, atsakomybė už aplinką, kurioje gyveni. Jis arba įdiegiamas ir išugdomas, arba... Kai naudos siekiama bet kokia kaina, visuomenė ima sirgti. Idealistiškai tikiu: jei žmogus tikrai gerai atlieka savo darbą, kūrybinį ar kitą, anksčiau ar vėliau atras savo kelią ir neprireiks kyšių, nereikės padlaižiauti ir pan. Nors turbūt klystu.

 

Yra ir labai talentingų kūrėjų, kurie pasirinko nebekurti, pasitraukti...

Taip, tikrai yra talentingų menininkų, kurie neatlaikė rinkos spaudimo ir buvo priversti užsiimti kita veikla ar net – tai baisiausia – pasitraukė iš gyvenimo. Talentingiems, itin jautriems žmonėms reikia palaikymo, pagalbos, o kai jo nesulaukiama... Dažnai iškyla stabilios ir tvirtos nervų sistemos, tačiau vidutinio talento asmenybės. Galbūt dėl to taip mėgstame genijus? Jų – vienetai.

 

Neseniai vyko šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“. Įspūdis panašus, kaip apsilankius knygų mugėje. Iš pirmo žvilgsnio – rojus, iš antro – turgus.

„ArtVilnius“ – Baltijos šalių kultūriniame gyvenime yra svarbus reiškinys. Čia gali pasirodyti tiek jauni, tiek vyresni kūrėjai, juolab tai galimybė galerijoms plačiau pristatyti savo veiklą. O ir pats įvardijimas „meno mugė“ nurodo, kad tai triukšminga vieta. Europoje, JAV, Australijoje ir daugelyje kitų šalių kiek­vienas didesnis miestas turi savo meno muges. Didesniuose miestuose prisistato stambesnės galerijos, mažesniuose – smulkesnės.

Pasaulinio lygio meno mugėse paprastai būna ir specialių sandėlių. Kolekcininkai, nusipirkę meno kūrinių, susimoka sandėlio metinį nuomos mokestį, tamsoje laiko kūrinius ir laukia, kol jų vertė išaugs. Bet kuriuo atveju meno mugė labiau asocijuojasi su muge, o ne menu. Tai vieta, kur žmonės ateina pabendrauti, o ne gilintis į meną.

 

Viktoras Paukštelis. „Mergina su vaisiais II“, drobė, aliejus, 185 x 145 cm, 2021.

 

Kokia šiandien kūrėjo vertė?

Neįmanoma atsakyti, bet pamėginsiu. Jei tiksliai pamenu, prieš 10 metų darytas tyrimas parodė: tam, kad taptum gan garsiu menininku, į tave reikia investuoti apie 200 000 EUR. Dabar dėl infliacijos suma greičiausiai bus gerokai išaugusi. Samdomi įvaizdžio specialistai, kritikai, menotyrininkai ir asistentai, kuriama legenda apie menininką, rašomi projektai, rengiamos bienalės, parodos. Komanda dirba ir socialiniuose tink­luose užtikrindama kuo didesnį sekėjų skaičių ir t. t.

Kalbant labai rimtai, šiandienę kūrėjo vertę savaip atskleidžia pats kūrėjas. Priklauso nuo konteksto.

 

O jei tas kontekstas – pastaruoju metu plačiai nuskambėjęs interviu su režisieriumi Rimu Tuminu?

Kiekvienas žmogus turi teisę sakyti, ką galvoja. O paskui savo žodžių ir išsižadėti. Tokia mūsų istorija, geopolitinė padėtis. Esame linkę flirtuoti su stipresnėmis valstybėmis. Nesvarbu, Rytų ar Vakarų.

 

Tarsi nežinome, ko norime?

Taip, pavyzdžiui, man be galo skaudu, kaip keičiamas Vilnius. Skaudu, kad iškirsti šimtamečiai medžiai, jie ne tik be galo gražūs, bet ir gamina deguonį. Skaudu dėl tuopų alėjos, iškirstos Neries krantinėje prie Mindaugo tilto, Gedimino kalno, kuris man buvo išskirtinis būtent dėl augmenijos, o ne dėl apgriuvusios pilaitės viršūnėje... Gaila ir sudarkyto Misionierių kalno.

Mums trūksta meilės savo istorijai, kad ir kokia ji būtų. Šiandienis hiperbolizuotas patriotizmas, iškeliantis tik tam tikrus laikus ir herojus, kurie tikriausiai irgi buvo žmonės ir darė tiek gera, tiek bloga, yra daugiau užslėpta baimė nei meilė praeičiai.

 

Kokią įsivaizduoji ateitį?

Visai gali būti, kad tapyba taps prabangos užsiėmimu. Vis labiau įsigali ekologiškas požiūris, o tapybai reikalingas medis porėmiams, chemikalai dažams, natūralūs dažai jau ir dabar itin brangūs. Visai tikėtina, kad po kelių dešimtmečių tapyti mokysimės tik planšetėse. Nebeliks terpentino, dažų kvapo (jis juk kenkia sveikatai) ir galutinai bus sunaikintas romantizuotas visad kiek įkaušusio dailininko įvaizdis. Tikiuosi, to nesulauksiu.

 

Tarp eilučių justi neviltis...

Oi, ne. Kaip sakė mano senas bičiulis, Belgijos minist­ro pirmininko apsaugininkas: problemų nėra, yra tik sprendimai. Turbūt ne jis tai sugalvojo.