Indros Marcinkevičienės paroda „Pasinerk į savo gelmes“ Vilniaus Rotušėje veikė iki kovo 29 d.

Kalbėsiu apie neįmanomą spalvą. Toks fantazminis darinys yra neįsivaizduojamas – tai vaizduotės ir jutiminio patyrimo riba. Kodėl tokią puošnią hipotezę gretinu su Indros Marcinkevičienės kūryba? Atlikime mąstymo eksperimentą!

Howardo Phillipo Lovecrafto paradoksalaus siaubo novelė „The Colour out of Space“ (lietuviškai dažniausiai verčiama „Spalva iš kosmoso“, nors tai anaiptol nėra tikslu) buvo parašyta 1927 m. kovą ir iki šiol laikoma geriausiu rašytojo kūriniu. Kalbėdamas apie ją Stevenas J. Mariconda taiko į pačią esmę: „...svarbiausias yra inovatyvus šios novelės siaubo šaltinis – Spalva savaime.“ Esame įpratę, jog pati spalva mums niekada nepasirodo tiesiogiai, vien tik aplinkiniais būdais. „Ji neapčiuopiama“, – tęsia S. J. Mariconda.

 

 

Kas gi įvyktų, jei mus ištiktų toji Niekieno Spalva? T. y. Spalva, kuri nieko neužkloja, su niekuo nėra sulipusi kaip predikatas ir netgi nemedijuojama optikos, šviesos ir atmosferinės erdvės. Ne, niekas, išskyrus H. Ph. Lovecraftą, neišdrįso mąstyti neįmanomos spalvos paieškų, kai neįmanomos kalbos, atleiskite, dirbtinės universalios kalbos paieškos buvo didysis europinės kultūros „hobis“. Neįmanomos spalvos paieškos prieš universalios kalbos paieškas. Per 2000 europinės kultūros metų sukurta apie 3000 tobulos neverčiamos kalbos variantų, anot Umberto Eco. Pusantros tobulos kalbos per metus! „Pusė grūdelio per dieną!“ – ak, kultūrinė vaizduotė žaidžia Hanso Christiano Anderseno pasakomis lyg įpročiais! „Prie realybės fenomeno priartėjame tyrinėdami percepcines konstantas“, – sako Maurice’as Merleau-Ponty. Spalva įprasta laikyti viena iš tokių nejudančių konstantų, o visa aplink ją šoka. Tačiau yra dar ir egzistencijų (taip, daugiskaita) spalva, Hazelio Rossotti manymu, „mūsų spalvos patyrimas tam tikra prasme yra paveiktas viso gyvenimo vizualinių patirčių“. Kitaip tariant, žmogaus atliepa į spalvą yra paveikta to, kuo gyvenime tapome ir kokios kultūros esame paveikti.

 

 

Aš sakau, kad juslės nėra universali žmogaus buvimo forma. Veikiau tai geba, galbūt lygiagreti kalbos gebai. Brentas Berlinas ir Paulas Kay’us dar 1969 m. atsekė, jog kultūrinis spalvos suvokimas kaupiasi per kalbą – jis kiekvienoje kalboje pereina septynias stadijas, kuriose vis daugėja spalvos sąvokų. Regos juslė būna kaip buvusi, regima ir neregima tūno kaip tūnoję ir tik kalba nurengia ir aprengia spalvomis. Pastarąjį dešimt­metį skelbiama vis daugiau naujų tyrimų, liudijančių juslių plastiškumą, kurio ribos nėra universalios. Juslių artikuliacijos yra įdomūs civilizaciniai dariniai, žymintys sklidžią ir performatyvią žmogiškosios būties prigimtį. Galime susidurti iš esmės su skirtingu juslynu, visiškai kitomis juslių dominantėmis ar netgi juslėmis, kurias įvardyti, įženklinti vakarietiškas žodynas neturi nei sąvokų, nei modelių. Kitos sensorinės civilizacijos vis dar tebelieka neatrastos.

Kitas visų pirma yra jutiminis Kitas.

O Kita spalva?

Indros spalvų autonomija, spalva redukuota iš daikto – daiktas žiūri į spalvą kaip į didelį Rojų, nebūtinai jam kada nors priklausysiantį. Autorė geba stipriai redukuoti spalvą iš daikto, daiktą palikdama kaip spalvos iškamšą. Daiktas – spalvos mumija? Kitai spalvai daiktas nereikalingas. Indra redukuoja formas į griežtą parankią geometriją, tačiau jos spalvos – Euklido vujarizmas. Sinestezinė geismybė! Spalva savaime žmogaus egzistencijai yra patiriama kaip radikaliausia transgresija. „Tai buvo didžiulė daugybė nenatūralios šviesos, tarsi prisisotinęs lavonmusių spiečius, šokantis velnioniškas sarabandas virš prakeikto maršo...“ – mėgaujasi Kitos spalvos klaikumo estetiškumu H. Ph. Lovecraftas. Žvelgdami sinestezijos rakursu galime išvysti percepcinės agresijos siaubą. Percepcijos peržengimas yra ribinis egzistencijos faktas.

 

 

Indros kūrinių, kurie išgriaudėja Kitos spalvos jausmą, semantiką šį kartą paliksiu alsioje ramybėje. Autorės kūryboje jau daugelį metų žaviuosi percepcinės spalvų jėgos paribių fenomenu, juose sėjama dionisiškoji sinestezijos ekstazė, lovekraftiškasis spalvos savaime klaikas. René Descarte’as taip apibūdina nuostabos aistrą (l’admiration): „Nesvarbu, ar tai būtų pirmas susidūrimas su stebinančiu objektu ir mes spręstume jį esant nauju ar besiskiriančiu nuo to, ką žinojome anksčiau, ar tik manytume jį tokiu esant, mes nustembame ir apstulbstame. O kadangi tai nutinka dar iki to, kai sužinome, ar šis objektas yra mums naudingas ar ne, ima atrodyti, kad nuostaba yra pirmoji iš visų aistrų.“ Tiek mūsų pačių kūnas, tiek lovekraftiškosios spalvos estetinė hipotezė yra retas, kasdienės tikrovės palubyje kabantis patyrimas. Juk rečiausias šioje kasdienėje tikrovėje ištinkantis patyrimas yra būtent susidūrimas su kita tikrove. Juolab jei tai Kita spalva. Sidnėjaus universitete XXI a. pradžioje atlikti spalvų tyrimai pateikė egzotišką, kaip ir visas šio (pa)ribinio žemyno mokslinis mąstymas, teoriją, kad spalvos – absoliučiai autonominiai žmogaus kūno ištekliai, iš kurių semia įvairiausi jutiminiai-kultūriniai modeliai. Jei spalva, anot Johno Locke’o, tebūtų tik antrinė daikto kokybė, tai tiek tos spalvos ir tebūtų. Tačiau, kaip mano Sidnėjaus universiteto atstovai, spalva yra tik uždaro fiziologinio ir cirkuliacinio gyvybės rato išteklius.

Indros darbų spalvos yra meniniai spalvõs įkūnytumo ir autonomiškumo argumentai. Kūnas turi siaubingas spalvas, autonomišką ir atsietą juslės Medūzą, kuri nuolat kelia siaubą, apstulbimą, sąmonės svaigulį kaip retas patyrimas (užsispauskite užmerktą akį ir pažvelkite į violetinę arba žalią niekieno spalvą). Štai todėl spalvos patyrimas senovės Graikijoje ar Romos imperijos laikais buvo visiškai kas kita nei nūdien (tai dabar įrodo juslių antropologija) – veikiau panašus į plėšrų sinestezinį visų juslių it arenos liūtų puolimą. Sensoriumas buvo draskomas fiziologiškai autonominės ir daugialypės spalvos, tad malonumai buvo galingesni, o perversijos – pavojingesnės. Vakarų civilizacija, įskaitant ir protestantiškuosius ar net sovietinius utopinius modelius, dresiravo spalvos patyrimą ryjantį sensoriumą padarydama jį nors ir alkanu, bet klusniu jutiminiu šešėliu. Bespalvė spalva yra nuolanki. Neįmanoma spalva – demoniška. Išlaisvinti spalvas iki jutiminės destruktyvios ribos – retas moderno ar postmoderno menininkas suvokė ar juolab išdrįso tokią spalvų ribą paliesti. Žmogus, net įžengdamas į neįmanomybės sritį, mąsto savo įmanomybės prielaidas ir ribas.

 

Parodos ekspozicijos fragmentai. Daivos Kairevičiūtės nuotraukos.

 

Pigmentai leidosi į žvėriškos spalvos gelmes, tarkim, flamandų primityvistų, Jano van Eycko darbai, nuo kurio mėlynos ir raudonos Briugės muziejuje man gėlė ir pjaustė akis – pajutau juslės skausmą po civilizaciniu užmarinimu. Taip, man gelia ir raižo akis nuo Indros darbų spalvų, nuosaikios jutiminės kultūros išnarinti regos receptoriai kaukia lyg juos laužytų ant kankinimų rato. Nes tai kultūrinės ribos, lyg korsetas suveržiančios juslę, o juslė, iš vidaus spaudžiama savojo autonomiško branduolio kūno gilumoje, ima plyšti ir sprogti, nes tai juk pirminė duotis per ankštame kultūros dėkle. Taip, Indros kūryboje mane domina aitrus percepcijos užklausimas, akinančiai žėrinti terasa įkūnytos juslės paribyje, neįmanomoji spalva, kultūrinėmis grandinėmis įkalinta kūno požemiuose, toji receptorių tremtis, griaunanti regimą ir neregimą spalvos spektrą. Spalva yra savaime ir tik po užmerktais vokais, sapne, komoje, ekstazėje, mirtyje, t. y. ten, kur jau nebeveikia pragmatinis, kultūrinis, semantinis susitarimas vartoti ir varžyti spalvą.

Renesanso spalvų simbolizmas spalvas skirsto pagal luomus, lytis ir socialines funkcijas – visuomenė spalvinama ją segreguojant. Purpurinę galį dėvėti tik karaliai ir vyskupai, šiukštu niekas kitas. Indros Madonomis vyriškoji galia valdyti materialųjį ir dvasinį pasaulius yra tarsi transponuojama. Purpurinės degančios minkštos Madonos apverčia simbolinius socialinius santykius nuo dangaus iki žemės. Madona, kuri turi būti nuolankiai ir tauriai mėlyna, dabar yra valdingai, karingai purpurinė ir raudona. Madona ima virsti indiškąja Durgha lygiai kaip chameleonas nusidažo purpuru tupėdamas ant rožės. Šios Madonos yra vizionierinės akies vivisekcijos, dramatiški okuliarcentrizmo (akies kultūrinės apoteozės) neiginiai, regos receptorių skrodimas a la mode Un chien Andalou.

Kai pradėjau mąstyti apie Indros darbus, intuicija nurodė į H. Ph. Lovecraftą, kurį prieš keletą metų skaičiau apsvaigusi nuo grėsmingos kitajusliškumo didybės. Pačia spalva peržengti spalvą. Formos tada primena tuos milžiniškus viduramžių karių šarvus, išrikiuotus Prancūzijos karo istorijos muziejaus vitrinoje, – kevalus, kuriuose kovodami knežo kūnai ir paliko išnertą tuščią geležį, o juk ta geležis nešė(si) purpurinę galią ir cinoberinę gyvybę. Tuščias šarvas šiurpiau už tuščią drabužį. Spalvos nukauti daiktai klaikesni už formos išnarintus daiktus. Žuvies spalva nenusiplauna nuo pirštų. Daikto ir spalvos sąjungą paversti į žaibus svaidančią daiktas vs. spalva opoziciją yra žingsnis į vis dar nepažinią žmogaus sensorikos bedugnę. Indros darbai įkūnija kūną per ir į spalvą. Spalva yra anarchiška, nesvarbu, šventume ar pramagtizme ji būtų. Marshalas McLuchanas teigia, jog spalva dizaino objektuose pasirodo ir patiriama kaip pavojinga. O juk Indra nuolat išlaisvina spalvos pavojų, kuris kyla iš jos, kaip ribinės jutiminės patirties ir nevaldomo kūniškojo vidaus. Indros spalvos, priskiriamos objektams, yra it hierofanijos, t. y. šventumo ir galios manifestacijos, negana to, inversiški, visaip apversti įprastiniai jų santykiai. Iki juslių archeologijos atsiradimo praėjusį dešimtmetį stokotume sąvokų nusakyti toms keistoms transgresyvioms Indros darbų spalvoms. Iki sinestezijos tyrimų suklestėjimo XX a. pabaigoje stokotume valios regėti per visus, lyg karveliai ant virbo suvertus pojūčius ir taip regėdami – valgyti ir gerti spalvą, valdyti ir paklusti spalvai, galiausiai būti jos priversti ir sunaikinti.

Indros sukurti objektai pagarbina spalvą kaip gink­lą, o ne kaip apyvoką. Tekstūros ir formos yra juslių įtvarai, daiktai yra sensorikos tinklas, kad akis ir kūnas nesutrupėtų ištiktas savavalės spalvos. Spalva yra nečionykštė, tik daiktas čionykštis, štai todėl tarp spalvos ir daikto visuose menuose yra nedermė, nesimetrija, nepusiausvyra, nerimas, neigimas. Mene, dizaine ir apskritai kultūrinėje veikmėje nūnai paplitęs stiprių spalvų vengimas ir santūrios paletės kaip skoningumo garbinimas iš tiesų yra atsargi, ant pirštų galiukų tipenanti nuoroda į pavojingąjį, gaivališkąjį, archajinį, iš autonomiškos kūno tamsos kylantį spalvos, kaip grėsmės, geismo ir destrukcijos, vitražą. O taip, kūno ir iš jo kylančios savavalės spalvos santykis yra Sainte Chapelle vidurdienis!

Richardas Cytowicas sinesteziją laiko nevalinga (involuntary) ir pridėtine (additional perception), visoje jo garsiausioje XX a. sinestezijos teorijoje tvyro visa apimanti, bet dar neartikuliuota lovekraftiškoji nuojauta apie sinestezijos agresiją, t. y. sumišusių, sujungtų, susipynusių juslių agresiją – jos tarsi užpuola suvokiantįjį peržengdamos kultūroje sąlyginai įtvirtintų juslių ribas. O tai, kas viršija žmogaus jusles, pojūčius, sensoriumą, percepciją ir t. t., yra destruktyvu. Ontologiškai destruktyvu, kaip ir „The Colour out of Space“. Indra atveria sinestezinę savaiminės autonomiškos spalvos agresiją ir ja apklausia daugybę kultūrinių patirčių ir simbolių. Sovietinių geltonų bananų patirtis yra spalvos, skonio, kvapo, temperatūros, taktilikos ir viso jutiminio „empirėjaus“ manifestacija. André Bretonui irgi taip atrodė: „...kiek akys aprėpia, visur kuriamas geismas.“ Spalva yra sinestezinio agresyvaus geismo preliudija, kitajusliškumo siaubo uvertiūra.

Bet kuriuo atveju, nepaisant dabartinių pašėlusiai intensyvių biologinių ir evoliucinių akies sampratų, smegenų ir vizualinio patyrimo santykis vis dar lieka didžiąja dalimi nepažinus. Ir tai yra stambi kliūtis norint tirti įvairių laikų ir kultūrų žmogaus santykius su spalva ir šviesa. Lygiai kaip vis dar absoliučiai nepažini sinestezijos prigimtis. O juk Indros darbai yra retas sinestezinio meno atvejis – jos spalvos yra Kitos spalvos paieškos.

Fotoreportažas iš parodos ČIA