Viltė Visockaitė. Klausytis akimis, arba Kaip suprasti abstrakčiąją tapybą

Parodoje „Vladas Žilius (1939–2012): atminties spalvos“ siekiama atskleisti išeivijos grafiko, tapytojo Vladislovo Žiliaus raiškos slinktį, t. y. perėjimą nuo grafinės raiškos link ekspresyvios ir spontaniškos tapybos. Karjerą V. Žilius pradėjo kaip grafikas: kūrė estampus, iliustravo knygas. XX a. 7 dešimtmetyje sukūrė nemažai piešinių, pradėjo tapyti, tačiau parodoje eksponuojami kūriniai – daugiausia iš 10 dešimtmečio (yra ir nedatuotų). Šie darbai sukurti jau įvaldžius grafinę (grafikos studijos VDA) ir tapybinę (20 metų kūrybinio darbo) raiškas. Logiškiau būtų sakyti, kad V. Žiliaus tapyba ant popieriaus atskleidžia ne raiškos slinktį, bet veikiau meistrišką grafikos ir tapybos sintezę, darbuose juodos linijos ir spalvos viena kitą keičia ir apgaubia.

 

Vladas Žilius. „Kompozicija“, mišri technika, aukso folija, 1995.
Vladas Žilius. „Kompozicija“, mišri technika, aukso folija, 1995.

 

Ekspozicijos erdvė Vytauto Kasiulio dailės muziejuje sudaryta iš 4 salių: pirmose 3 eksponuojama tapyba ant popieriaus, o paskutinėje – patys ankstyviausi darbai, 7–8 dešimtmečių piešiniai, kurie išdėlioti vienas šalia kito vaizduoja deformuotus kūno motyvus, erdvines figūras ir pusapskritimius, pavadintus salomis. Įdomu, jog piešiniai nėra V. Žiliaus tapybos darbų eskizai – menininkas tapė spontaniškai, kuo greičiau perteikdamas susikaupusias emocijas ir mintis. Kūriniai atskiri ir nepriklausomi, sunkiai siejasi su atmintimi, spalvomis ar pačia parodos dinamika. Todėl piešinių eksponavimo motyvai lieka neaiškūs: tiek dėl parodos chronologinių ribų, tiek dėl konteksto.

 

Vladas Žilius. Iš ciklo „Žmogėdrų sala“, mišri technika, aukso folija, 1995.
Vladas Žilius. Iš ciklo „Žmogėdrų sala“, mišri technika, aukso folija, 1995.

 

V. Žiliaus tapyboje ant popieriaus matyti medžiagiškumas, tekstūros, blizgūs paviršiai, kurie, priklausomai nuo krentančios šviesos, pasislepia arba išryškėja. Parodos kuratorės Rasa Bačiulienė, Ilona Mažeikienė ir Regina Urbonienė tikslingai pritemdė ekspozicijos erdvę (juk ir Marko Rothko paveikslai dažnai yra žiūrimi prietemoje), kad išryškintų paveikslų blizgesį ir faktūrą. Menininkas į abstrakčias kompozicijas įpynė aukso, sidabro ir vario folijų, kurios sukuria prabangos ir vertės įspūdį, traukia žvilgsnį, sulaiko dėmesį ir galiausiai paleidžia. Keliuose darbuose menininkas imituoja aukso varvėjimą – maži aukso taškeliai primena užtiškusius dažus. Tačiau ne tik kitaip krentanti šviesa atveria naujus paveikslo motyvus, bet ir pati žiūrovo pozicija. Atsitraukus, priartėjus, atsitūpus ar iš šono ryškėja nauji ženklai, neįžiūrimi stovint priešais paveikslą. Judėjimas sukuria blikų dinamiką – sublizga paveikslo viršuje, kiek pa­ėjus sutviska apačioje – ir organišką paveikslo spindėjimą. Taip atsiskleidžia individualus kūrinio ir suvokėjo santykis, dialogas.

 

Vladas Žilius. „Kompozicija“, mišri technika, aukso folija, 1996.
Vladas Žilius. „Kompozicija“, mišri technika, aukso folija, 1996.

 

Meno istorikas ir filosofas Georges’as Didi-Hubermanas taip pat išryškina asmeninį ryšį tarp meno kūrinio ir žiūrovo. Jo tyrimų objektu tampa dažnai sunkiai interpretacijai pasiduodantys paveikslo motyvai, tokie kaip spalvos blizgėjimas, spindėjimas, atsispindėjimas, tekėjimas, tekstūra, skaidrumas ir t. t. Viename interviu autorius teigia, jog interpretacijos atspirties taškas yra juslinis kūrinio patyrimas arba tiesiog prasmės pagavos būdas, kai vienas ar kitas kūrinio elementas tampa simptomiškas – iš dalies trikdantis, nes galbūt daugiaprasmis, bet vienareikšmiškai turinį generuojantis motyvas. V. Žiliaus kūryboje taip pat ryškėja simptomas – jau aptartas aukso blizgėjimas. Aukso naudojimas tapyboje nėra dažnas reiškinys, matyt, dėl plonos linijos tarp prabangos ir kičo. Tačiau V. Žiliaus darbuose kiču nekvepia – juose aukso folija aptrupėjusi, kai kur įtrūkusi ar padengta juodomis linijomis. Visai kaip ir pati atmintis – ne visada ryški ir aiški, dažnai trūkinėjanti ir ilgainiui kintanti. Norėdamas išryškinti prisiminimus iš Lietuvos ar kitų kraštų menininkas pasitelkia auksą ir įprasmina prisiminimą kaip brangenybę. V. Žiliaus amžininkas menininkas Povilas Ričardas Vaitiekūnas drobėje „Adutiškis“ (2007) taip pat panaudoja auksą – ant kalvos pūpso keli subtiliai paauksuoti namai. Kiek ir kaip jie brangūs dailininkui – neaišku, tačiau galima teigti, kad toks paveikslo medžiagiškumas, t. y. blizgėjimas, yra ne tik dailininko plastinės kalbos išraiška, bet konstruoja ir patį paveikslo turinį.

 

Vladislovas Žilius. „Raudo arklio ranča“, mišri technika, aukso folija, 1996
Vladislovas Žilius. „Raudo arklio ranča“, mišri technika, aukso folija, 1996

 

Parodos tekstuose minimas stiprus menininko ryšys su muzika, o per spaudos konferenciją nuskambėjo grafiko Broniaus Leonavičiaus mintis, kad V. Žiliaus tapyba yra tarsi muzikavimas plastinėmis formomis. Abstrakčios tapybos pionieriumi vadinamas M. K. Čiurlionis dar buvo pradėjęs XIX a. pab.–XX a. pr. vizualizuoti muziką. Nuo XX a. 10 dešimt­mečio paro­dose garso klausimui, arba garso menui, skiriamas itin didelis dėmesys. Beje, Barselonos Joano Miró muziejuje iki vasario 23 d. veiks paroda „Garso menas?“ („Sound Art?“), kurioje aktualizuojamos garso užuomazgos dailėje: muzikos vizualizavimas negarsinėje medijoje, pavyzdžiui, tapyboje. Žinoma, priėję prie V. Žiliaus paveikslo išgirsite nebent Johno Cage’o garsųjį kūrinį „4’33’’“... Tad belieka V. Žiliaus kūrybos klausytis akimis. Dar 1911 m. Vasilijus Kandinskis knygoje „Apie dvasingą meną“ išskyrė abstrakčios tapybos ryšį su muzika (spalvą prilygindamas garsui, o liniją – ritmikai) ir spalvos kuriamą emocinį poveikį žiūrovui. Taip ir V. Žiliaus kūriniuose susijungia spalva ir linija – tapyba ir grafika. Abstrakcija veikia kaip veidrodis – atspindi tai, ką žiūrovas jaučia. Paveikslas tampa žiūrovo atminties, patirties ir minčių generatoriumi.

 

Vladas Žilius. „Laiškai“, mišri technika, aukso folija, 1996.
Vladas Žilius. „Laiškai“, mišri technika, aukso folija, 1996.

 

Ekspozicija, kaip atminties laikmena, leidžia pasinerti į praeitį, patirti dabartį ir galvoti apie ateitį. Tai patvirtina V. Žiliaus mintys iš kūrybą, darbus lydinčių laiškų ištraukų: „Aš tik bandau pagauti įspūdį ir užfiksuoti jį popieriuje. Įspūdį, kuris ateina iš to meto ir tos vietos.“ Pasak menotyrininko ir kritiko Davido Joselito, reprezentacija visada retrospektyvi: kas nors turi egzistuoti prieš sukuriant meno kūrinį. Meno kūrinys visada kažką turi – kaip ir ką mes sugebėsim atrasti, priklauso tik nuo mūsų pačių.


„Garso menas?“ („Sound Art?“) ČIA

 

Draugai