„Fake News“ – konceptuali paroda apie melagienas, lapkričio 26–gruodžio 24 d. veikusi LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“, o 2023 m. sausio 26 d. perkelta į Marijampolę, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galeriją. Parodos kuratorė, tapytoja Rebeka Bruder ne vien teoriškai kėlė šią informacinio lauko problemą, bet pirmiausiai polemizavo su romantizuota menininko vizija. Grąžindama menininkus į kasdienybės ir šiandienos dirvas, kuratorė 15-ai kviestinių Lietuvos menininkų pasiūlė pasirinkti melagingą naujieną iš delfi.lt rubrikų „Demaskuok“ arba „Melo detektorius“ ir paversti ją meninių manipuliacijų objektu. Kvietė įvairių kartų, stilistikų, skirtingų dailės sričių autorius, mėgstančius socialines temas, todėl galerijos erdvės prisipildė ekspresyvios, hiper-, siurrealistinės ir kitokios tapybos manieromis kurtų paveikslų, skulptūrų, konceptualizuotų objektų-instaliacijų. Paroda turėjo pagirtinų ekspozicinių sprendimų, neblogai išspręstą komunikacinį magnetą – QR kodą etiketėje, kuris nukreipė į inspiravusį straipsnį.Konceptualiojoje perspektyvoje melagienų kūrimo ir funkcionavimo mechanizmai įgalino ne tik suktis žiniasklaidos, visuomenės problemų orbitoje ar abstrakčiai tyrinėti žmogiškojo kvailumo visatas. Tema leido svarstyti tiesos ir melo santykį, meno užduoties, atsakomybės klausimus, išvystyti vaizduotės produkcijos legitimavimo ir jos ribų problematiką, drauge su anotacijos autoriumi Stasiu Mostauskiu klausiant: „Ar meninė vaizduotė gimininga tai, kuri gamina melagienas?“ Rasti atsakymai prašėsi tinkamos vaizdo ir teksto koherencijos bei nuskaitomos bazinės laikysenos. Pagal koherenciją su delfi.lt straipsniu darbus galima skirstyti į kūrinius, kuriems suprasti buvo reikalinga tekstinė nuoroda; darbus, kurie panašiai gerai suvokiami ir su tekstu, ir be jo; meninius objektus, kuriems nuoroda iš esmės nereikalinga.

 

 

Kokios temos labiausiai sudomino menininkus? Pirmiausiai užkliuvo pastarųjų metų aktualijos: pandemijos ir vakcinacijos grimasos, karo ir politikos grėsmės. Greta rikiavosi homofobijos, lygių teisių problemos, feministiniai diskursai, vartotojų teisių vargai ir virtualiosios realybės baubai. Gana įvairi medžiaga, iš kurios įvairaus plauko trolių armijos bei demagogai paprastai ir kuria „naujienas“. Verta pastebėti, kad kuratorė linko parodos dalyvius stumtelėti polemikos su žiniasklaida link, siūlė kritinės refleksijos tonaciją, kodavo pasirinktos temos demaskavimo mostą, dažniausiai jau esantį delfi.lt rubrikose. Tačiau menininkai rado įvairesnių prieigos galimybių.

 

Linas Liandzbergis. Diptikas „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“

 

Gan tiesioginę straipsnio iliustravimo ir komentavimo funkciją rinkosi Audronė Andrulevičienė, Linas Liandzbergis, Jūratė Kluonė, Aušra Vaitkūnienė, Mindaugas Jurėnas. Įdomu, kad iš esmės tokia elementarioji prieiga daugumai jų netrukdė sukurti įdomaus, įsimenamo kūrinio. A. Andrulevičienė rado vizualiai paveikią formą straipsniui apie vakcinas, neva sukeliančias kūnų magnetizmą: silikoninė žmogaus galva buvo aplipusi pritrauktais metaliniais daiktais (stalo įrankiais, raktais, varžtais). Pavojingiausias pritrauktas objektas „Vakcinos efekte“, be abejo, buvo diskinio pjūklo ašmenys, kurie greičiausiai ir nupjovė eksponuojamą įmagnetinto kūno galvą... Ir jokio papildomo komentaro. Bet taiklu. Net ir hiperkonceptualių projektų laikais kūrinio meninė pergalė labiausiai priklauso nuo tinkamos formos ir turinio dermės.

L. Liandzbergis pasirinko nuodijančių chemtreilų temą. Juodame jo diptike ekspoziciškai aukštokai užskridęs lėktuvas, slenkančių žmogėnų figūros, suformuotos iš lietaus gijų (straipsnis „Skleidžia sąmokslo teoriją, kad lietaus vandenį užteršė „chemtreilai“). Iš paveikslo aprėžčių beveik išeinanti suzombėjusių figūrų eilė yra gan aiški nuoroda į TV serialą „Gyvi numirėliai“. Bet kūrinio prasmes plečia ir pavadinimas „Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų“, greit pažadinantis tolesnę „Anties“ dainos eilutę – „kyla man noras pokštaut“. Susiformavęs lingvistinis-muzikinis-kinematografinis komentaras šiam darbui suteikė daugiasluoksniškumo ir procesualaus suvokimo žavesio.

Panašiai paruošta ir J. Kluonės paveikslo informacija „Back in the UZZR“ – Kremliaus siena ir kraujo raudonumo fejerverkų ratilai naktyje... Rusija, švenčianti savo eilinę pergalę („Žinutė apie neišvengiamą Rusijos pergalę gali klaidinti ją pamačiusius“). Šįkart „The Beat­les“ dainos „Back in the U.S.S.R.“ fone – ją Paulas McCartney’is išties atliko 2003 m. Raudonojoje aikštėje, dalyvaujant Vladimirui Putinui. A. Vaitkūnienė „Klastinguose tiksluose“ rėmėsi straipsniu „Neįprastas lėktuvo pėdsakas sujudino sąmokslo teorijų gerbėjus“: paveiksle vaizduojamas lėktuvas ir baltas jo pėdsakas virš nuniokoto peizažo su keistomis juodomis dėmėmis. Prikišamai iliustratyvią, vienplanę jo žinią pakeitė paveikslas-porininkas kitoje ekspozicijos pusėje – tarsi iš peizažo pabėgusi juodoji dėmė, tapusi ovaliu veid­rodžiu su centre įplėštu paviršiumi. Jo pavadinimas „Portalas. Juodoji skylė“ atvedė prie edukuojančio autorės požiūrio: melagienos lyg juodosios skylės įsiurbia apmulkintus lengvatikius protus, pradangindama juos nesąmonių užmarštyje. Kartu tai – juodasis veidrodis, atspindintis tamsiąsias žmogiškosios prigimties puses. Feikinis, nerealistiškas abiejų paveikslų vaizdas plastiškai interpretavo melagienų reiškinį: tokios žinios paprastai ir tebūna negrabi naujienos imitacija.

Analoginės vaizduotės žaidimo lentą siekė palikti ir skulptorius Mindaugas Jurėnas. Darbe „Well Hidden“ („Gerai paslėpta“) jam pavyko parodyti skleidžiamų gandų principą – iškirpti dalį tiesos ir įdėti ją į kitą informacinį kūną („Iškarpė Y. N. Harari interviu – atrodo, kad jis sakė tai, ko tikrai nesakė“). Tarp metalinių kubų įtaisytas rąstas, stropiai uždangstytas auksine folija, – tai monolitiškai atrodanti rimta žinia. O folijos įplyšimas – demaskavimo judesys, auksiniame (neva) žinios kūne atradus tikrąjį turinį ar intencijas. Bet ne visai lengva suprasti, kad folija – tai pirmosios pagalbos apsiaustas (pandemijos kontekstas), o kreivas rąstigalis – feiko arba tikrumo sinonimas. Konceptualioji ašis, kritikos ir humoro yra, tačiau forma sunkiai mina gilesnį pėdsaką vizualiuose smegenų takeliuose. O semantinė žaismė be nuorodos į tekstą sudėtingai atsekama.

Atpažįstamumo kriterijų išlaikė, bet papildomų prasminių lygmenų kūriniams suteikė keletas kitų menininkų. Parodos kuratorė R. Bruder „įbėgo“ į salę su daugybe moteriškų batelių – nuo balerinos puantų, prabangių aukštakulnių iki kerzinių batų: jie išdėlioti 108 lentynėlėse, iš kurių sudarytas juodas tūrinis kvad­ratas-dėžė (nemažą dalį žaislinių batelių autorė gamino pati). Koliažinė kompozicija „Walk a Mile in Her Shoes“ („Nueik mylią jos batais“) apžvelgė straipsnį „Policijos pareigūno su raudonais aukštakulniais nuotrauka suklaidino: kodėl iš tiesų jis juos avėjo?“ ir ragino prisiminti pasaulyje žinomas socialines akcijas „Put Yourself in Her Shoes“ („Apsiauk jos batais“) ir „White Ribbon“ („Baltas kaspinas“). Jomis siekiama kovoti su smurtu prieš moteris ir mergaites, su lyčių stereotipais ir lūkesčiais. Su šiomis temomis aiškiai siejantis kūrinys atvėrė feministinių kovų horizontus, ragino stabdyti stereotipinį ir žmones klasifikuojantį mąstymą. Taip pat kėlė socialinės menininko atsakomybės, įsipareigojimo ir savitarpio pagalbos užduotis. Paprastai kritinio komentavimo funkcijai nepasidavė ir Audrius Gražys. Jo koliaže „Apversta tiesa“ – didelė apversta „T“ raidė, sudėliota iš saldainiškai spalvingų, plastmasinių meškučių ir klounų figūrėlių – įtartinai artima falinei simbolikai, todėl objektas ir vaikiškas, ir suaugėliškas. Straipsnis „Klaidina, kad beždžionių raupai – lytiškai plintanti homoseksualių vyrų liga“ žiūrovą suorientavo tiksliau, bet ir be jo mintis įvairiaprasmė. Tai infantilaus neišmanymo nuoroda, nesisiejančių faktų (raupai ir homoseksualumas), tendencingų nusistatymų mišrainės pavyzdys. Ir ryškus komentaras informacijos interpretavimo, vaizduotės produkcijos kelių ir klystkelių problematikai.

Faktų vartymo ir sąmonės inercijos tema grafiškai elegantiškai pasisakė Dainius Trumpis diptike „Tapatumai“. Jo inspiracija-straipsnis „Ar tiesa, kad rekordinės vilkų medžioklės kvotos ūkininkams nepadeda?“ analizuoja apverstą situaciją, kai vilkų naikinimas didina išlikusių silpnesniųjų vilkų norą puldinėti naminius gyvulius. D. Trumpio diptike netikroviškas elnio vaizdas aukštyn kojomis nekeičia į jį nusitaikiusio, inertiškai mąstančio kareivio laikysenos – absurdiška situacija dėl aklo įpročio paklusti jam vis tiek išlieka tikra ir šaudyti jis pasirengęs. Vaizdo metaforiškumas gelbsti temą plėtojant universalesniu lygmeniu, atrandant melagienų konstravimo mechanizmus ir žmogaus pasirengimą tikėti norima ar propaguojama tiesa.

Šie autoriai nuėjo toliau nei pagaulus komentavimas, o vaizdo ir teksto dichotominės svarstyklės jų darbuose daugmaž išlaikė pusiausvyrą. Komplikuotesnis santykis su kognityvine kūrinio galia įžvelgtinas Domo Mykolo Malinausko skulptūriniame triptike „SM3022RGB“, kurį sudarė trys stambūs robotiškų konstrukcijų objektai. Savaime skulptūros intrigavo. Jos net nesunkiai sietos su analizuota tema – dirbtinio intelekto keliamomis grėsmėmis („Baugina apie žmonijos eros pabaigą: melas atsiskleidžia kiekvienoje pastraipoje“). Bet autorius gilokai paslėpė pavadinimo „SM3022RGB“ prasmes, užkodavęs RGB spalvų formatu (raudona, žalia, mėlyna) suakmenėjusius, fosilijomis tapusius robotus distopiškais 3022 metais ir pridėjęs retro prisiminimus iš kultinio žaidimo „Super Mario“ (SM). Šįkart skulptūroms nebereikėjo straipsnio nuorodos. O norėjosi, kad jos papildomai sužaistų su tema.

Tas pats iš esmės pasakytina apie Arvydo Brazdžiūno-Dusės, Prano Griušio, Vytauto Tomaševičiaus kūrinius – jie praktiškai atsisakė referencinių ryšių su tekstais ir liko prie pirminės kūrinio ontologijos – kūrinio savyje. Apie žmones, įstrigusius savo informaciniame sraute, bandė kalbėti A. Brazdžiūnas-Dusė paveiksle „Minia“ – realistiškai nutapė pikantišką savimi patenkintų nuogalių grupę. Intelektualiai ironiškas, pasaką apie nuogą karalių primenantis darbas neabejotinai geras, bet QR kode siūlomas straipsnis „Naujienų skaitymas socialiniuose tinkluose gali tapti grėsme demokratijai: metas išlįsti iš savo burbulo“ jam mažai ką prideda ir net nepanašu, kad būtų jį pagimdęs. Referencinius ryšius su tekstu beveik ignoravo ir P. Griušys. Prasminį kūrinio pagrindą turėjo formuoti „naujiena“ apie pavojingą dujinės viryklės spalvą, neva nuodijančią ir apvaginančia vartotojus. Bet melagienos turinys menininkui buvo mažai svarbus – tai pripažino ir pats tapybos Metras. Todėl paveiksle „Žana d’Ark“ vaizduojama J. Zikaro „Laisvės“ skulptūra, amžinosios ugnies aukuro liepsnose supanašėjanti su Prancūzijos šventąja. Asociacijų takeliais pabėgėję dar toliau, pavyzdžiui, paakinti Kauno istorinių erdvių konteksto, galime prisiminti už laisvę susideginusį Romą Kalantą... Bet nuo dujų liepsnų spalvos refleksijų visai nutolstame. Kūrinys griušiškai šmaikštauja, žaisdamas susipinančiais istoriniais ir socialiniais naratyvais, tiesos ir melo santykio paradoksais. Tačiau parodos kontekste nubėgimas savais asociaciniais laukais netapo privalumu. Tolokai kūrinio žinios pasiuntė ieškoti ir V. Tomaševičius paveiksle „The End“ („Pabaiga“), kurį lyg kino juostelę sudarė 5 segmentai – taip apeliuojama į 5 minučių kinų videofilmuką su grasinimais Japonijai („Dėl ryšių su Taivanu įsiutęs Pekinas siunčia raudonus signalus: grasina net branduoliniais smūgiais“). Vis dėlto nutapytų liepsnų vaizdas priminė per daug platų, artimesnių mums įvykių spektrą ir pageidautinos sąsajos su Kinija, Japonija, Taivanu ar branduoliniais smūgiais nebesukūrė.

 

Andrius Miežis. „Apačioje parašyta tiesa, viršuje parašytas melas“

 

Kuratorės intencija, tiesą sakant, įpareigojo imtis socialinės gelbėjimo ar bent šviečiamosios misijos. Taip pat kvietė pažaisti pagal melagieniškos sąmonės principus. Šias taisykles iš dalies priėmė Adelė Liepa Kaunaitė, Andrius Miežis, Naglis Rytis Baltušnikas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Jie pabandė feikinės žinios kalaviju kirsti per feiką, pajudėti nuo kritikos ar moralizavimo į žaidimą ir intelektualų demaskavimą.

A. L. Kaunaitės margas paveikslas iš dalies siejasi su melagienų retorika: perprasti jo temą, rasti logikos ir aiškumo itin sunku. Pavadinimą „Akvariumas – planeta Trikampis suvalgė žvaigždę“ suprasti ne ką lengviau. O pasirinktoji inspiracija – „Vaizdo įraše – melagienos apie „chemtreilus“, skiepus, Vatikaną ir Baracką Obamą“ – savo sumiksuotu charakteriu nenusileido kūriniui. Bet vien šiuo mišrumo principu jungiant temą su paveikslu, į suvokimo pašalius tolokai pasitraukė ir kūrinio mintis, ir straipsnio informacija, ir meninė-socialinė užduotis. A. Miežis pasielgė priešingai – minimalistiškai konceptualiai. Mažo formato paveiksle užrašė: „Apačioje parašyta tiesa / viršuje parašytas melas“. Su straipsniu „Coca-Cola“ nekūrė ir neplatino skardinės su užrašu, kviečiančiu „būti mažiau baltaodžiu“ jį tesieja užrašas. Tematiškai užrašas teisingas, jis kritikuoja ir ironizuoja iš esmės, tačiau kartu per daug apibendrintai, į reikšminį žinios lauką įtraukdamas ne tik visą parodą, bet ir visą lingvistinę ar vizualinę raišką. Neliko atskaitos taško, nuo kurio reikėtų ieškoti tiesos, ar paieškų būdo – bent jau autoriaus kūrinyje, bent jau binarinės logikos rėmuose... N. R. Baltušniko darbą „Ne pas déranger“ („Netrukdyti“) dar sunkiau suprasti – jis ne vien sąmoningai klaidino, bet ir rašė prancūziškai. „Netrukdyti“ – skelbė užrašas po perbrauktu peilio ženklu. Su straipsniu „Ne, Ukrainos prezidentas neragino JAV dabar smogti Rusijai branduoliniu užtaisu“ jį susieti galima nebent per žodžius „ne“ ir „smogti“. Menininkas, tiesa, yra perspėjęs: „...tekstas, simbolis ne visada yra ŽINIA.“ O parodos tema nevienareikšmiškai perspėja, kad ir žinia, apsirengusia „Žinia“, neretai pavojinga pasitikėti. N. R. Baltušnikas dažnai kvestionuoja meninės veiklos svarbą ir reikšmingą menininko poziciją. Tačiau net atlikus nuvainikuojantį judesį, žiūrovui teko sustoti po „stop“ ženklo ašmenimis, nežadančiais atpjauti jam nė riekelės aiškumo. Tad lankytojas greičiausiai paliks laukti nušvitimo puotos kitus, protingesnius (vizualinių kodų ir citatų labirintais geriau klaidžioja intelektualų ir menininkų gildijos atstovai) ir patrauks tolyn...

 

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. „Kareivėlis“

 

E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė sužaidė didmeistrio vertą partiją, pateikusi sąmoningą, ironišką, nesusireikšminančią refleksiją apie konkrečią melagieną, apie jas visas kaip reiškinį, apie feikines žinias nagrinėjančią parodą ir mūsų santykį su visu šiuo reiškiniu. Kūrinys „Kareivėlis“ – didelė neoninio rožiškumo drobė, antspauduota juodais vabalais-kaukolytėmis ir keletas mažų tos pačios spalvos paveikslėlių, keliais aukštais išsibėgiojusių po visą salę. Didžiajame darbe įsižiūrėjus išryškėja panašumas į QR kodo piešinį, taip paflirtuojant tiek su straipsnio tema („Skleidžia melą: tikina, kad QR kodas buvo išrastas viduramžiais, jais žymėti žmonės“), tiek su parodos formatu. Mažuosiuose darbuose užkoduota blakės-kareivėlio, kaip sekimo įrenginio, simbolika (vienos drobės lotyniškas pavadinimas „Pyrrohocoris Apterus“ yra blakė, lietuviškai vadinama kareivėliu) – tai žmonių sekimo ir suženklinimo skiepijant potemė. Chaotiškas paveikslėlių-blakių išsidėstymas papildomai vizualizavo melagienų atsiradimo bet kur ir bet kada principą, o nuodingai ryški paveikslų spalva indikavo reiškiniui būdingą provokatyvų patrauklumą, kuris didina grėsmę apsinuodyti melu – tai puikūs komentarai visos parodos nagrinėjamai temai. Elenos darbą išskiria gerai perprantami referenciniai ryšiai, aiškios kognityvinės ir kritinės funkcijos, netikėtumo ir logikos dermė, savarankiška žaismingo, kompleksiško kūrinio vertė.

„Menininkams būdinga savo projektais gelbėti pasaulį gal todėl, kad kiti dalykai jiems ne taip gerai pavyksta“, – ironizavo S. Mostauskis. Bet gelbėtojais „Fake News“ parodoje norėjo būti ne visi. Ne visi pabuvojo ir melagienų skleidėjų kailyje. Vis dėlto ant pasiūlyto parodinio padėklo menininkai padėjo darbų, nestokojančių polėkio ir kūrybinio siuto, mąstymo jėgos ir daugiasluoksniškumo magijos. Pasaulis liko neišgelbėtas, tačiau informacijos džiunglėse šviesos atsirado daugiau, o vaizduotės labirintuose padaugėjo sąmoningų maršrutų.

Violeta Jocienė specializuojasi XVIII–XIX a. Vakarų Europos dailės ir XX a. Lietuvos dailės tyrimų srityse, dirba ekspertinį dailės kūrinių vertinimo darbą, kuruoja parodas.