Mindaugas Lukošaitis piešia Vilnių kaip fantazuojantis masonų mūrininkas (paroda „Vilnius grafito dulkėse“ Vilniaus rotušėje veiks iki sausio 28 d.). Tiksliai braižo senamiesčio perspektyvą ir kloja sunkius akmens pamatus, maišo nuodingą tinką, lipdo barokinį karnizą, kelia medinius skersinius ir kruopščiai dengia banguotas čerpes. Vėliau pakuria krosnį ir ilgai stebi rūkstantį kaminą. Tirdamas nakties šešėlius ilgesingai skaičiuoja gotikinio mėnulio žingsnius. Kai pabosta, vejasi žvaigždės uodegą ir įkliūva į Vilniaus senbuvių sapnus.

 

Mindaugas Lukošaitis. Iš ciklo „Vilnius grafito dulkėse“, 2022. Fragmentas – 2 viršelyje.

 

Jų nenufotografuosi, bet nupiešti gali. Todėl sekdamas erdvine Rusijos imperijos, sovietmečio ir šiuolaikinių fotografų vaizdų ikonografija Mindaugas mirko skaitmeninį pieštuką į virtualų rašalą ir brėžia miesto linijas, kuriose litografijos faktūra geriasi į spausdintuvo dažus, fotografinė tikrovė sujuda barokinėse figūrose, dūmų kamuoliais kyla į dangų ir ištirpsta Vilnius horizonto linijoje.

Patikėjus fotografija, pasaulio tankis buvo išmainytas į šviesotamsos mirksnius. Mindaugas rausiasi miesto vaizdų archyvuose, renka šias išbarstytas akimirkas, jungia į kūrinio visumą, kurioje piešimas lygus miesto statymui, tikslus štrichas veikia tarsi rišanti betono savybė, o kylančių bokštų vertikalės sutampa su vaizduotės skvarba.

Mindaugo gyvenimo būdas yra piešimas. Nenutrūkstanti jo piešinio linija seka visus įvykius, atliepia tyliausius širdies dūžius ir triukšmingiausius minčių virsmus. Peržiūrėkite Mindaugo feisbuko paskyrą ir atrasite totalų pasaulio piešinį, aptiksite nesibaigiančią jo plėtotę. Ten viskas matuojama piešinio linijos trūkčiojimu ir kirčiu, jos minkštėjimu ir įnirtinga štrichomanija. Tai piešiant gimstantis pasaulis. Tas pats ir kitoks. Nes piešėjas visu savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį dia­fragminį grafito pėdsaką. Toks archetipinis vaizduojamojo meno brėžis. Pradžioje būna nervingai raizgus eskizas, embrioniška kūrinio gimties vieta. Kadangi piešinys veiksmingiausias pradinės pasaulio simbolizavimo stadijos. Todėl jis toks subjektyviai gyvybingas, nenuspėjamas, asmeniškai aistringas ir veržlus. Tai nematomą ir jau regimą pasaulį jungianti linijinė membrana, kurios pulsavimuose atsiranda mums neregėtų formų pavidalų. Tai tikroji meno pasaulio fauna, dar nesutramdyta, kandi, baiminga, laisva ir beprotiška.

Nepaprasta menininkui išlikti šios pulsuojančios piešinio stadijos. Dažnam neužtenka kantrybės treniruoti linijos lankstumą, pritrūksta valios priversti pieštuką suktis, raitytis, kaisti ir stingti kintančių jausmų ir vaizduotės ritmu. Kokia tokių pastangų motyvacija? Supratimas, kad jokia kita vaizdavimo priemone nesugebėsi būti taip arti savo širdies dūžių, virpančių pirštų pulso. Tai grafinės temperamento išklotinės, išdidinti piršto odos raštų antspaudai. Visa tampa juodu grafito tumulu, štrichų debesynais ar negyvu smilgos stiebu sniegynuose. Piešinys, bet ir kažkas daugiau, kažkas, vingiuojančio gyvybe ir individualumu.

Tokio piešinio linijos lūžta kartu su dūžtančiais langų stiklais, gęsta kartu su vėstančiu vakaru, lipa Vilniaus sienų briaunomis. Šiuose piešiniuose keistai ir drauge organiškai susibėga vaikiško piešimo įgūdžiai ir socrealizmas, reklaminė, vadovėlinė iliustracija, neo­realistinio kino ir ankstyvojo komikso kadras. Toks karščiuojantis piešimo procesas mums atveria kitas Vilniaus miesto perspektyvas, optiką ir išgyvenimus.

Mindaugas grafitą praturtina virtualaus pieštuko plastika ir atveria keistumo kupinus miesto vaizdus, kuriuose senovė maišosi su ateities griuvėsiais, Lazdynų gaisrą gesina Neries potvynis, o skaitmeninį spalvų skambesį užgožia viduramžių varpo aidas.

Virginijus Kinčinaitis – dailėtyrininkas.