Buvau išvykusi svetur, tad pavėlavau į parodos atidarymą. Jau pačiame kvietime vienas kuratorių (iš viso jų buvo trys: Kristina Alsytė, Kazimieras Brazdžiūnas ir Darius Jaruševičius) pažadėjo birželio 21 d. užkurti pragaro mašiną ir nesumelavo. Praėjus vos valandai po to, kai į plastikinius puodelius buvo išpilstytas vynas, messengeryje gavau vasaros žiedais apipintas parodos dalyvių asmenukes. Tie žiedai vaivorykštės spalvomis skleidėsi iš įvairių žiūrovų nuogirdų, gandų ir pačių parodos kaltininkų lūpų. Atidarymo pokštai vainikavo parodos viziją, laiką ir vietą. Sodri vos 5 dienas veikusios parodos „Reikalas toks“ puokštė mane rimtai suintrigavo, todėl nusprendžiau savomis akimis pamatyti, patyrinėti ir parašyti, tarkime, verdiktą.
Pradėsiu tyrimą atkreipdama dėmesį į neįprastą parodos erdvę – buvusio policijos komisariato patalpas Kosciuškos g. 8, Vilniuje. Šis specifinis pasirinkimas, panašu, nebuvo atsitiktinis ar nulemtas vien siekio ignoruoti galerijas – parodos menininkai dar visai neseniai eksponavo kūrinius institucinėse ar komercinėse Vilniaus galerijose (pvz., mugėje „ArtVilnius“, „Titanike“, „The Rooster gallery“ ir kt.), todėl įdomu, kas paskatino rinktis tokias netradicines patalpas. Julija Fomina panašaus pobūdžio meno praktikas vadina institucine kritika, tiriančia meno sistemos prigimtį ir veikimo būdus. Tokių institucinės kritikos apraiškų galima pastebėti jau XX a. 7 dešimtmečio Lietuvos mene, tačiau šiuo atveju kritikos taikinyje atsiduria ne konkrečios institucijos – svarbiu užmoju tampa siekis iškelti teorinį ir praktinį diskursą, keičiantį nusistovėjusį ir sustabarėjusį suvokimą. Inspiracija išeiti iš galerijų veikia dviem kryptimis: pirma, tai fiziškas judesys iš uždaros, institucinės, galop konvencinės galerijos ribų; antra, tai verčia menininką išlipti iš asmeninės komforto zonos. Abiem atvejais viešas menininko ėjimas platesnės visuomenės link yra susijęs su siekiu galerinį meną padaryti labiau prieinamą žiūrovams, nesusijusiems su meno lauku, kartu jaučiamas poreikis kurti ne neutraliame ir beprasmiame baltame galerijos kube, o prasminį, emocinį krūvį turinčioje aplinkoje.
Ekspozicijoje buvo išlaikytas autorių anonimiškumas, neakcentuoti ir atskiri kūriniai, kitaip tariant, parodą sudarė ne vien menininkai ir jų paveikslų „vidus“, bet ir gaubiančio pastato „išorė“. Pastato išplanavimas nulėmė ekspozicijos būdą, verčiantį žiūrovus cirkuliuoti padalytoje erdvėje. Toks principas leido išvengti aiškaus ir vientiso naratyvo, apgalvotai pasirinktas cirkuliacinis principas atskleidė uždaros sistemos veikimą ir pabrėžė tam tikrą autsaiderišką, pogrindinę parodos autorių poziciją nusistovėjusių meninių praktikų atžvilgiu.
Turbūt panašia intencija parodai buvo sukviesti menininkai, kurie patys save įvardijo kaip creepy ir neužimančius aukštų pozicijų meno šachmatų lentoje. Svarbu paminėti, jog visi jie – tapytojai, o tapyba dabar atsidūrusi tarsi kertinėje hamletiškoje stotelėje. Vyresniųjų (meno) kartų atstovams – reakcionistams – atrodo, kad ji nebeatlaiko tapybos kaip karališkos medijos vertybių svorio ir yra nerimta, neišdirbta, „netradicinė“, o meno pasauliui, M.Broodthaerso ir R. Krauss postuluotam po konceptualiojo posūkio, tokios tapybos forma, atvirkščiai, yra pernelyg koncentruota, stabili, konservatyvi. Išeina nei šis, nei tas – nei paveikslėlis ant sienos, nei vaizdinės informacijos laviną perteikiantis video. Toks paradoksas skatina kūrėjus ieškoti kitokių komunikacijos būdų ir / arba priemonių. Keturi „Reikalas toks“ tapytojai, taikydami skirtingas strategijas, tai ir mėgino padaryti.
Estą Alexei Gordiną (g. 1989) sutikau „bevaikštantį“ koridoriais. Komisariate jo negalime pavadinti nei teisėju, nei baudžiamuoju. Greičiausiai priskirčiau tyrėjo ar bent jau klausinėtojo poziciją. Kadangi ši „byla“ krypsta prie tapybos medijos reprezentacijos šių laikų kontekste kvestionavimo, kūriniuose A. Gordinas tyrinėja būtent menininko tapytojo kelią įsigalėjusios sistemos vingiuose. Darbų nesieja vientisa pasakojimo ar siužeto linija, tačiau visose situacijose tapytojas kelia klausimus apie santykius tarp meno ir menininko, menininko ir kapitalistinės visuomenės, kapitalistinės sistemos ir meno. Nors ir labai nedrąsiai, jis mėgina neigti meno, kaip konvejerinės gamybos, tenkinančios masių poreikį, šūkį. A. Gordinas tai pasakoja gana literatūriškai, tad ryškiausiai, mano nuomone, pasipriešinimas vyraujančiai sistemai pasiteisina formaliojoje jo kūrinių dalyje – jie atlikti gana šiurkščiu komikso arba animacinio filmo stiliumi (vieno darbo stilistika primena vaikystėje matytas „Deksterio laboratorijos“ serijas), o tai jau savaime tampa prieštara „priimtinajai“, „dailiajai“ tapybai. Nepaklusnumas jaučiamas ne tik nutapytame vaizde, o ir nuplėštame drobės krašte (šmaikštus užrašas nurodo, jog buvo „apkarpytas“ galerijos biudžetas). Bodrijariškai sunaikinamas šventojo paveikslo auros simuliakras, t. y. akivaizdžiai parodoma, jog po juo nieko nėra – tik drobė, dažas, porėmis. Puikiai ekspozicijoje įkomponuotas ir greta esančiame darbe atsikartojantis mažo formato tapybos darbelis niveliuojasi su koridoriaus sienos atspalviu, paantrindamas nuomonei, kad iliuzinė paveikslo erdvė dengia porėmio skylę. A. Gordinas kiek per kuklus, tačiau ironiškas ir imlus jį gaubiančiai atmosferai. Jis kol kas vaikštinėja koridoriais keldamas klausimus, tačiau galbūt netrukus pateks ir į vieną iš kambariukų.
Kazimiero Brazdžiūno (g. 1991) dauguma paveikslų „sėdėjo“ kabinetuose (dėl tikslumo – vienas rūsčiu veidu nužvelgė mane, praeinančią koridoriumi). Ar jis kaltinamasis? Manau, taip. Kazimiero instaliuotuose kambarėliuose vyksta kone tardymas, kurio naratyvas skleidžiasi per retro tapetų, neveikiančių elektros jungiklių, sudegusių rozečių santykį su portretuojamu personažu ir tiriamo įvykio atvaizdu. Nevalingai pradeda kurtis pasakojimai apie iškrypėliškai stebimus miškus, nupušusios eglutės įžiebimą, ilgai trunkantį šūvį į... #laisvę? Tačiau nusikaltimas čia tarsi metaforiškai vykdomas prieš pačią tapybos mediją – kūriniuose vyrauja tiek technikų, tiek manierų, tiek atlikimo metodikų sinkretiškumas. Kazimieras taiko ikonografines bei kinematografines vaizdo strategijas, naudoja ryškų koloritą, veikiantį kaip povaizdžio efekto (afterimage) fenomenas, atvaizdą apibrėžia fiktyviu rėmeliu, nevengia ir įprastinę paveikslo struktūrą griaunančių užrašų. Kitaip tariant, tapyba krypsta antitapybinės specifikos link. Konvencinės tapybos kultivavimas dabar dažniausiai įgauna komodifikacinį štampą, visa tai griauna įprastą bet kurio meno tarpininkavimo funkciją, kai kūrinys turėtų būti „langeliu“ menininkui kalbėtis su auditorija. K. Brazdžiūnas tyčia griauna įprastinę paveikslo struktūrą bei atvaizdą jame, kurdamas nedailius, akį rėžiančius, nepaveiksliukiškus kūrinius. Tad kyla klausimas – autorius nusikalsta tapybai ar sistemai, pripratusiai prie įprastinės šios technikos sampratos?
Gretimame kaltinamųjų suole sėdi „Polyrabbit.Duplicate“ – Ina Šilina ir Darius Jaruševičius (g. 1996), – jų „kilimai“ puošia teismo salės sienas. Kilimas enciklopedijoje aiškinamas kaip austas, megztas, rištas, siūtas ar siuvinėtas, klijuotas dailiosios tekstilės gaminys patalpoms puošti, šilumos, garso izoliacijai sudaryti, tiesiamas ant grindų arba kabinamas ant sienų. Šiuo atveju, pakabintas ant sienos, jis nurodo į neatsiejamą sovietmečio interjero atributą. Tiesa, kilimas ant sienos nebuvo vien sovietinės mados kaprizas – prašmatnūs gobelenai austi ir kabinti aukštuomenės rūmuose nuo senovės. Rytuose kilimai rodė tam tikrą prabangą ir ypatingą jų savininko padėtį – kuo jų daugiau, kuo išskirtinesni, tuo aukštesnis savininko socialinis statusas. Sovietų Sąjungoje kilimas ant sienos tapo masine proletariato kultūra, taigi tapybos atsiradimas kiliminiame audinyje, pakabintame ant sienos, panašiai kaip ir Kazimiero kūriniai, kvestionuoja tapybos kaip prekės statusą. Paveikslai puošia interjerus, dalyvauja mugėse ar net tampa aukštosios mados sritimi – žmonės giriasi ne naujais drabužiais, o įsigytais paveikslais. Jie laikomi puošmena, simboliškai šildančiais, gražinančiais, dulkes kaupiančiais audeklais.
Kas vyksta šiuose kilimuose? Kai kur teismuose fotografuoti uždrausta, todėl tam, kad būtų užfiksuotas bylos nagrinėjimas, kviečiami menininkai piešti posėdžių eskizus. „Polyrabbit.Duplicate“ fantastinių daugiafigūrių scenų su sužvėrėjusiu (ar sužmonėjusiu) folkloru (man primenančiu senosios rusų animacijos, pvz., „Na, palauk“ ar „Krokodilas Gena“, pamėkles) naratyvas ir vaizdinija veikia kaip vulgarios, nedrausmingos teismo salės aliuzija. Kompozicijos kiek per triukšmingos, per ekspansyvios, pernelyg nepagarbios jų pačių atliekamam veiksmui. Gali būti, jog toks ir buvo sumanymas: kilimų gausa atspindėti neadekvačius meno mylėtojus, o dailiųjų kilimų raštų ignoravimu, antitechnologiškai trupančiu gruntu, netaktiškai aproprijuojamais žinomais paveikslais išreikšti nepagarbą šiais laikais ant sienų kabinamiems kūriniams. „Duplicate“ duplikuoja tapybos darbo idėją, taip atskirdami vizualumą nuo medžiagiškumo, formato, galerinio meno ar meno kolekcijų monumentų.
Ramintos Blaževičiūtės (g. 1993) kambarėlis tapo nuoseklia pauze ar atokvėpiu po teisminių procesų. Kūriniai pasitiko galinėje, jau už teismo salės esančioje ekspozicijoje, kurioje galėtų vykti pietų ar bent jau kavos pertraukėlės, būtų aptariami posėdžiai, diskutuojamos realios ar nerealios istorijos bei situacijos. Ramintos darbuose kuriamas komiškas, nerealus ir infantilus naratyvas, tarsi suklijuotas iš neatkartojamų nuogirdų žaidžiant žaidimą, „kas, kur, kada, ką darė“. Pačios autorės teigimu, „šiame kontrastingame, ryškiame pasaulyje, kur dingsta visi anatomijos, perspektyvos dėsniai, mano veikėjams leidžiama gyventi taip, kad viskas būtų įmanoma“. It raštininkė ji tapo įvykius paveiksluose, taip vedžiodama baudžiamuosius, teisiamuosius ir teisiančiuosius, galiausiai, įvesdama į susiklosčiusią situaciją ir pačią auditoriją, imasi narplioti žiūrovo vidinį pasaulį. Paveiksluose kuriamas mikropasaulis, atsiskleidžiantis per vieną svarbiausių – (ne)realios (ne)realybės – kūrimo principų, t. y. mažo ir didelio dialektiką, nagrinėjančią dydžių, mastelių, perspektyvų transpozicijas. Tokiu būdu taikomas Alisos stebuklų šalyje sindromas suteikia kitokio gyvenimo kūrimo galimybę, kitokio, paralelinio pasaulio iliuziją. Perfrazuojant Gastoną Bachelard’ą „Erdvės poetikoje“ norisi klausti, kodėl šie ekscesyvūs vaizdai, kurių patys nesugebame kurti, bet kuriuos mes, žiūrovai, galime nuoširdžiai priimti iš tapytojo, negali būti potencialūs „narkotikai“ mūsų apmąstymams?
Paradoksali, kontrastinga, (auto)ironiška „Reikalas toks“ vietos ir eksponatų simbiozė į paviršių iškėlė klausimus, neduodančius ramybės ne vienam kūrėjui. Tarsi būtų galima džiaugtis #laisvės vėliava, tačiau, panašu, menininkai, A. Gordino teigimu, vis dėlto jaučiasi „sistemos funkcionierių žaisliuku“, o tai neišvengiamai skatina konfrontuoti, nepaklusti ir išjudinti nusistovėjusias sistemas ar ideologijas it tą parodos koridoriaus gale užstrigusią spintą. Menininkai siekia daugiau autonomijos, iškelia savąsias vertybes paradoksaliai nusidėdami menui ar jį įžeisdami. Reflektuodami aplinką parodos kuratoriai ir autoriai sukūrė uždaro veikimo akciją, sakyčiau, netgi kriminalinio spektaklio siužetą, kuriame žiūrovas nevalingai pasijaučia vienu iš komisariate vykstančio veiksmo dalyvių. Tiesa, trumpai veikianti paroda ir ribotos lankymo valandos taip pat atspindėjo uždarumą. Čia kyla grėsmė dar vienai, nors ir pogrindinei platformai – iš institucinės ar meno sistemos kritikos ji gali pati virsti viešųjų ryšių akcija arba galios diskurso dalimi. Galbūt todėl ideologinis skilimas sukėlė konkurencinę įtampą tarp dviejų atkaklaus būdo lyderių – kuratorių: per atidarymą prasidėjusios kumštynės sukėlė grėsmę ne tik parodai, bet ir pačiam vos pradėjusiam veikti „Maršrutizatoriai / Routers“ judėjimui. Kita vertus, kaip taikliau buvo galima atspindėti ir aplaistyti tokią kriminalinę parodą? O galbūt tai tebuvo parodos kaltininkų suplanuotas performansas?
Ekspozicijoje pasitiko ir išlydėjo R. Blaževičiūtės paveikslas. Vaikiškomis fantazijomis ji atidarė ir uždarė kriminalinės bylos prieskonį turintį parodos ratą. Taigi koks bus tas mano verdiktas? „Ne visos idėjos yra gražios ir tyros“, – palydi mane paveikslo mergaitė, pakelta suknele už(si)dengusi vaizdą.