Antony Gormley visą gyvenimą buvo apsėstas minčių apie žmogaus pavidalą ir daugybę jo reprezentacijų: pradedant „Šiaurės angelu“ ir baigiant išlietomis geležinėmis figūromis, žvelgiančiomis į jūrą netoli Liverpulio. Naujausiame darbe „Fit“ skulptorius transformavo „Bermondsėjaus Balto kubo“ galerijos pietinę dalį į 15 salių labirintą norėdamas ištirti, kaip mes vertiname save pagal pačių sukurtos aplinkos mastelį. Williamas Cookas apie troškimą apmąstyti žmoniją pakalbino produktyvųjį Gormley, kol šis ruošėsi atidaryti parodą.

 

Dėžėse supakuotais kūriniais užkrauti koridoriai. Vyrai automobiliniuose krautuvuose su sunkiomis skulptūromis manevruoja pirmyn ir atgal. Tai puiki vieta geriausiam dar gyvam Britanijos skulptoriui. Jo darbai priverčia iš naujo įvertinti supančią erdvę, o „Baltas kubas“ Bermondsėjuje yra viena įdomiausių Britanijos ekspozicinių erdvių – didžiausia (ir šauniausia) Europoje komercinė galerija, įsikūrusi dikensiškoje anklavoje pietryčių Londone.

Geriausiai Gormley žinomas dėl monumentalių žmonių figūrų, ypač –­ dėl „Šiaurės angelo“ Anglijoje netoli Geits­hedo. Iš pirmo žvilgsnio šioje parodoje darbai atrodo abstraktesni, labiau geometriški, tačiau, skyrus laiko įsižiūrėti, atsiskleidžia jų žmogiškumas. Ekspozicijos akcentas yra „Miegantis laukas“ –­­ 580 susispietusių figūrų, primenančių Kalkutos gatvėse miegančius žmones, matytus jaunystėje, ir visus kitus, nerandančius vietos pasaulyje bei pastaraisiais metais patenkančius į pirmuosius naujienų puslapius.

Per instaliavimo sujudimą pusvalandį šnektelėjau su Gormley apie skulptūrų kūrimą. „Darbai nėra aukštinantys didį gėrį, jie paprasčiausiai sako: „Čia yra žmogiškasis buvimas.“ Kas yra žmogus, kokią vietą mes užimame bendroje dalykų sistemoje? Kokią vietą užimame gamtoje?“ Gormley kalba apie „Kitą vietą“ – skulptūrą Krosbio paplūdimyje netoli Liverpulio. Joje grupė figūrų žvelgia tolyn į jūrą. Vis dėlto šitaip jis galėtų kalbėti apie bet kurį kitą savo darbą. Visi jie kelia gogeniškus klausimus: iš kur mes atsiradome, kas mes esame, kur einame? „Kita vieta“ buvo mano kontempliacija imigracijos tema, –­ aiškina autorius, – matau migracijos krizę ir padidėjusį visų žmogiškųjų būtybių judrumą apskritai –­ ar jie būtų pabėgėliai, ar turistai. It perspėjimą dėl privalomų pokyčių, kurie nutiks, kai pusė žemės paviršiaus taps per karštas gyventi.“

Jau tikriausiai supratote, kad jis – gana filosofiškas vyrukas. „Gormley kalba tarsi apsiskaitęs profesorius, – Nadja Sayej rašė „The Guardian“, – visai kaip paskaitoje universitete, imant iš jo interviu jautiesi taip, lyg tuoj užmigsi.“ Negalėčiau dar labiau nepritarti. Žinoma, kelis kartus jis mane „praranda“, kartais vartoja ilgus žodžius, kurių nesuprantu, tačiau iš tiesų gan atgaivina galimybė pažinti menininką, kuris taip entuziastingai grumiasi su didžiaisiais gyvenimo klausimais. Skulptūra yra pati gaivališkiausia, ilgaamžiškiausia iš visų meno rūšių. Jei jau skulptorius negali užsiimti niekam žalos nedarančiu filosofavimu, kas tuomet gali?

Jauniausias iš 7 vaikų Antony gimė 1950 m. Tėvas buvo airis, motina – vokietė, abu pasišventę katalikai. Jie išsiuntė sūnų į Amplefortą, vadinamąjį katalikų Itoną, benediktinų vienuolių vadovaujamą mokyklą. Jo darbai nėra itin religingi, tačiau intensyviai dvasingi. Katalikybė suteikė pamatus žmogaus pavidalo svarbos suvokimui: darbuose juntamas panašus nuolankumas jam. Taip pat menininkui būdinga krikščioniška idėja, kad kiekvienas individas yra unikalus ir vertingas: „Koks mūsų ryšys su „beviečiais“ žmonėmis, kokia mūsų atsakomybė jiems? Gyvename neįtikėtinu laiku, kai žmonės keliauja prie Viduržemio jūros degintis auksiniuose paplūdimiuose, o tūkstančių tūkstančiai migrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų toje pačioje jūroje žūva.“

Gormley rengėsi Kembridžo universitete studijuoti archeologiją, antropologiją ir meno istoriją, tačiau gyvenimas pakrypo į kitą pusę. Trejiems metams jis išvyko į Indiją mokytis budizmo filosofijos ir meditacijos. Grįžęs namo, studijavo geriausiose Britanijos meno mokyklose: St. Martino, Goldsmitho ir Slade’o, čia sutiko savo žmoną menininkę Vicken Parsons. Jie turi 3 vaikus.

Pirmas reikšmingas kūrinys „Lova“ buvo pagamintas iš 8 tūkst. riekelių „Mamos pasididžiavimo“*, tačiau sensaciją sukėlė „Laukas“ – neaprėpiama 35 tūkst. molinių figūrėlių minia. 1994 m. skulptorius laimėjo Turnerio premiją. Nuo to laiko jo karjera klestėjo. Belaikės skulptūros deda akcentus britiškame peizaže bei nesuskaičiuojamame kiekyje vietų aplink pasaulį.

„Man menas – veidrodis, kuriame, jei pasiseks, galime pamatyti savo prigimtį. Manau, jis visada toks ir buvo.“ Gormley žavisi Auguste’u Rodinu, bet artimesnis jaučiasi Stounhendžui ir Velykų saloms nei, tarkim, tokiems baroko skulptoriams kaip Bernini. Jo teigimu, niekada nesukursi geresnio meno nei Šovė urvo tapyba, atsiradusi prieš 30 000 metų. „Pirmoji grumtis su buvimu pasaulyje, buvimu kitų žmonių ar gyvūnų kūnų apsuptyje –­ tai yra sudėtingas mūsų prigimties reiškimosi gamtos apsuptyje apmąstymas. Man tie piešiniai yra puikiausia išraiška to, ką menas yra pajėgus padaryti jungiant vaizduotę su realybe.“

Metas eiti. Gormley prideda: „Man ne taip jau rūpi, kokią vietą užimu didžiojoje daiktų sistemoje. Visas mano darbas neturi nieko bendra su statulomis. Jos tik teigia – taip pat, kaip bet kuris nejudantis akmuo, – štai yra žymė erdvėje ir laike, pagal kurią gali pamatuoti savo paties mirtingumą. Tikriausiai būtent tai skulptūra visada darė.“

* Duonos produktų, gaminamų kompanijos „British Bakeries“, linijos pavadinimas, –­ vert. past.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

„BBC Arts“, 2016–09–30