Živilė Stubrytė. Marinos Abramović renesansas ir Balkanų barokas

Nuogų kūnų ritualiniai šokiai („Erotinis Balkanų epas“, 2005), monotoniški nematomo metronomo švytuoklės garsai („Namas su vaizdu į vandenyną“, 2002 / 2017), šaižus moters klyksmas („Išlaisvinant balsą“, 1975), kraujo ir pašvinkusios mėsos dvokas („Balkanų barokas“, 1997)*. Tai tik keli ryškiausi prisiminimai iš Marinos Abramović parodos „Čistač“ („Valytojas“), kuri iki 2020 m. sausio 20 d. vyks Šiuolaikinio meno muziejuje, Belgrade.

Tai paskutinis šios parodos eksponavimas, kuris prasidėjo 2017 m. Stokholme, vėliau parodos vyko Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Dėl parodos dydžio ir svarbos Šiuolaikinio meno muziejus Belgrade laikinai pašalino net nuolatinę ekspoziciją ir parodai skyrė visas savo erdves.

Spaudos konferencijoje, menininkė teigė, kad pa­rodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Ji norėjo, kad ši retrospektyva kalbėtų apie ritualinį apsivalymą, visų pirma susitelkdama ties praeities ir prisiminimų „išvalymu“. Šitaip autorė lyg įžemina asmeninės ir kultūrinės atminties „ištrynimo“ svarbą, kuri jai aktuali ir neseniai išleistų memuarų kontekste (knygą „Eiti kiaurai sienas“ lietuviškai 2018 m. išleido „Kitos knygos“).

 

Marina Abramović. „Debesis ir jo šešėlis“, vienas žemės riešutas, du smeigtukai, 1970. M. Abramović nuosavybė
Marina Abramović. „Debesis ir jo šešėlis“, vienas žemės riešutas, du smeigtukai, 1970. M. Abramović nuosavybė

 

Minimuose memuaruose M. Abramović atvirai pasakoja apie asmeninį ir kūrybinį gyvenimą: meilės trūkumą vaikystėje, despotiškos motinos reikalavimus ir nepritapimą tuometėje visuomenėje, kur buvo pripažįstama tik estetinė meno funkcija, o praėjus 44 metams (menininkė išvyko iš Serbijos dar 1975 m. ir nuo to laiko ten nevyko nė viena iš jos parodų) ji sugrįžta į gimtąjį Belgradą. Apsivaliusi nuo visų nuo­skaudų – viešai dėkoja močiutei už tai, kad parodė dvasingumo svarbą, tėvui, išmokiusiam drąsos, ir motinai už įskiepytą discipliną. Visa tai, M. Abramović teigimu, paruošė ją kelionei po pasaulį be didelių sunkumų. Taip pat ji dėkoja ir šiltai pasitikusiems ir priėmusiems savo tautiečiams. Menininkė sugretino patirtą emigraciją su karjeros pakilimu, kuris jau tarsi eina į pabaigą, ir Serbijos žmonių palaikymas jai labai svarbus ir palengvinantis „nusileidimą“, grįžimą prie savo šaknų.

Parodai buvo parengta daugiau kaip 120 menininkės darbų, kurių dalis – vadinamieji reperformansai, kai jaunieji menininkai iš naujo atlieka M. Abramović performansus. Ji išdėstyta per tris aukštus – taip visa erdvė ir potyriai tarsi išskaidomi į skirtingus lygius. Pirmame aukšte lankytoją pasitinka kone žinomiausias kūrinys – „Dalyvauja menininkė“ (Niujorkas, 2010), čia taip pat pateikiama bendra informacija apie svarbiausius M. Abramović įvykius gyvenime, o žemėlapyje atvaizduotos menininkės kelionės. Antrasis aukštas pasitinka kūriniu „Nepamatuojamybės“ („Imponderabilia“, 1977). Kiekvienas lankytojas neišvengiamai turi praeiti pro porą jaunų menininkų, kurie nuogi stovi vienas priešais kitą abipus įėjimo į salę. Pirminė performanso idėja, kad artėjimas prie meno pažinimo neįmanomas neprasilenkus su menininkais. Kartais tokia pažintis gali būti trikdanti, šokiruojanti ar intymi. Čia pat kyla klausimas, kaip „prisilietimas“ prie menininko formuoja mūsų požiūrį į jo kūrybą ir apskritai meno vertę? 1977 m. pirmą kartą atliekant performansą vienoje iš Bolonijos galerijų, vietos policininkai šį meno kūrinį įvertino kaip nepadorų ir nurodė performansą nutraukti.

Trečiajame aukšte – atkurtas pašvinkusios mėsos ir kraujo dvokas („Balkanų barokas“, 1997) bei šniokščiančio lietaus garsai. Už juodų vos permatomų pertvarų garsiai skaitomas Serbijos ir Juodkalnijos folkloro epas apie dangaus objektų sudievinimą ir tikėjimą, kad žmogaus kūnas bei erotiškumas – tai to, kas dieviška, ir to, kas žemiška, tarpininkas („Erotinis Balkanų epas“, 2005). Videoinstaliacijoje vaizduojami tiek vyrai, tiek moterys, apsinuoginantys tam, kad „prišauktų“ gausesnį derlių. Pasinerti į ritualinę meditaciją atsiranda galimybė vos už kelių žingsnių, kur prie masyvaus stalo grupelė lankytojų su ausinėmis skaičiuoja baltus bei juodus ryžius („Ryžių skaičiavimas“, 2015). Parodos savanoriai į rankas įduoda ausines, pieštuką ir baltą lapą. Užsidedu garsą izoliuojančias ausines, atsisėdu, semiu saują ryžių iš talpyklos vidury stalo ir skaičiuoju. Iš pradžių atrodo gera truputį atsijungti nuo visų pojūčių ir pabūti tik su savimi. Vėliau pradedu svarstyti, kam man to reikia. Atsakomybės jausmas stipresnis, pasirinktą krūvelę būtinai noriu suskaičiuoti, ir vėl mintis: „Kas iš to, juk reikės suskaičiuotus nubraukti į krūvą vidury stalo, kur jie paskęs begalybės jūroje.“ Vis dėlto suskaičiuoju iki paskutinės kruopelės, aplanko malonus pasiekto rezultato jausmas, be to, jaučiu, kaip sustip­rėja sąmoningumas. Tik vėliau perskaitau viename iš parodos aprašymų, kad svarbus retrospektyvos tikslas – sužadinti žmonių sąmoningumą.

Po parodos aplankymo jaučiamas energijos antplūdis. Norisi dalį sutiktos energijos išsinešti su savimi, tad pasirenku knygą, kurioje sudėti eksponuojamų darbų aprašymai. Vėliau aptariant parodą, panašu, visų mačiusių įspūdžiai gana panašūs: paroda dinamiška, įtraukianti, nepalieka abejingų, kiekvienas jautėmės tarsi pagrindiniai renginio dalyviai. Retro­spektyva „Valytojas“ palieka įspūdį, kad 72-ejų menininkė, eksponuodama savo darbus, tarsi pati nuo jų apsivalo, užbaigia vieną iš etapų. Smalsu, kokiu ritmu grįš M. Abramović. Per atidarymą menininkė sakė, kad, matyt, ir mirs dirbdama. Jau kitų metų balandį ji pristatys operą „Septynios Marios Callas mirtys“ Bavarijos nacionaliniame operos teatre, Miunchene, o rugsėjį pakvies į parodą Karališkojoje menų akademijoje, Londone.


* Minimas performansas įvyko tik todėl, kad 47-osios Venecijos bienalės organizatoriai savo iniciatyva pakvietė M. Abramović dalyvauti tarptautiniame paviljone, nes tuometės Serbijos ir Juodkalnijos valdžia, iš pradžių pakvietusi menininkę atstovauti šiai valstybei Jugoslavijos paviljone, vėliau idėjos atsisakė ir net apkaltino menininkę neva kuriančią dėl „nevisavertiškumo kompleksų“. Instaliacijoje menininkė keturias dienas (septynias valandas per dieną) gremžė pašvinkusią mėsą nuo karvių kaulų. Iš viso buvo užsakyta 2000 tokių kaulų. Vėliau menininkė memuaruose teigė šiuo kūriniu norėjusi iliustruoti „Balkanų sąmonės barokiškumą“, karo beprasmybę ir užsispyrimą, kylantį iš gėdos jausmo dėl savo tėvynainių. Už šį performansą M. Abramović buvo apdovanota Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“.


Fotoreportažas iš M. Abramović parodos čia


Pokalbis su M. Abramović „Mano namai yra mano kūnas“ čia