Pastaruoju metu monumentalioji dailė, pasitraukusi į šiandienos meninio vyksmo paribius, išgyvena tylią rezignaciją. Regis, monumentaliosios dailės sąvoka, glaudžiai susijusi su modernizmo epocha, kartu su ja yra nugrimzdo į praeitį. Lietuvos dailininkų sąjungos Monumentaliosios dailės sekcijoje susibūrę vyresnės kartos kūrėjai gyvena retrospektyviomis nuotaikomis, Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje vyrauja liberalaus gatvės meno, instaliacinio pobūdžio kūrybinės idėjos, o su sovietiniu periodu sutapusi, ideologijos persmelkta modernizmo epocha siejama monumentalios dailės samprata yra keičiama šiuolaikiškesniu „architektūrinės dailės“ terminu.

Praėjusio amžiaus antroje pusėje monumentalioji dailė atliepė sovietinės ideologijos poreikius, buvo skatinama ir remiama valstybės, nors, reikia pripažinti, nemažai dailininkų atsispyrė ideologijos diktatui ir sukūrė puikių, ideologiškai neangažuotų, monumentalių modernistinės architektūros darbų. Tačiau ideologijos šydas ligi šiol dengia profesionalų to laikotarpio kūrinių supratimą, neleisdamas nešališkai vertinti grynųjų profesionalaus monumentalaus meno apraiškų viešose erdvėse. Tipiškas pavyzdys – Žaliojo tilto skulptūrų likimas, svarstymai dėl paminklo Petrui Cvirkai nukėlimo. Šiais atvejais ideologinis fonas nugramzdino tuos artefaktus į praeities šešėlių kupiną prieblandos zoną, kurią norimą nušviesinti, nubalinti, o iš tiesų cenzūruoti griovimu. Kartais su šventeivišku uolumu, kartais su verslininkišku išskaičiavimu. Dar kitais atvejais stebina analfabetiškas nesuvokimas, kokios vertės kultūrinėje terpėje gyvename; pavyzdžiu gali būti Juknaičių kompleksas, gausus lietuviškojo modernizmo – K. Stoškaus, K. Šatūno, G. Karaliaus, S. Kuzmos bei kitų profesionalių kūrinių. Šiandien Juknaičiai – nei menotyrininkų, nei turistaujančių meno mylėtojų nelankoma, primiršta provincija. Negana to, agitbrigadinė-kolūkinė Naisių saviveikla sulaukia daugiau dėmesio, nors jai iki Juk­naičių profesionalumo – nepasiekiami šviesmečiai.

Praeitis ją išgyvenusiems yra aktuali ir šiandien, ypač jei yra paženklinta dramatiškų, tautą supriešinusių įvykių. Neatsitraukus į neutralų atstumą sunku objektyviai, be išankstinių nuostatų vertinti faktus, taip pat ir ideologinio krūvio daugiau ar mažiau persmelktus monumentalaus meno kūrinius viešosiose erdvėse. Tokiu atveju objektyvaus ir nešališko vertinimo galimybe gali tapti smalsus žvilgsnis iš šono – be išankstinių nuostatų, kiekvieną kūrinį matantis atradimo džiugesio kupinomis akimis. Tokią galimybę buvusiai Kazachstano sostinei Almatai suteikė Dennisas Keenas – šešerius metus joje gyvenantis amerikietis iš Kalifornijos, su aistringu atsidavimu fiksuojantis, tyrinėjantis ir pasauliui pristatantis šio miesto sovietinės epochos monumentalųjį meną.

Vilniuje, „Vitražo manufaktūroje“, gegužės 28 d. vyko tarptautinis seminaras ir parodos atidarymas. Pranešimus skaitė D. Keenas, Elena Atraškevič-Zlatkovič (Minskas) bei Rūta Lipaitė (Vilnius). Akstinu šiam renginiui tapo D. Keeno vizitas į Vilnių. Regis, koks ryšis sieja Almatą su Vilniumi? Amerikiečio tyrimai aiškiai tiesia kelią nuo Almatos per Baltarusiją iki Vilniaus.

Dennisas atvyko į Almatą, sukūrė šeimą ir liko čia gyventi. Studijuodamas kazachų kalbą kasdien pėsčiomis eidavo į kitame miesto pakraštyje įsikūrusį universitetą. Rinkdamasis vis kitas gatveles tyrinėjo miesto peizažą, stengėsi perprasti jo vizualią kalbą. Dėl to ėmė fotografuoti ir sistemiškai klasifikuoti įvairius objektus – tiek architektūrą, tiek joje įkomponuotus įvairius artefaktus, didžiausią dėmesį skirdamas sovietmečio palikimui. Ilgainiui šis pomėgis virto darbu – šiandien Dennisas veda ekskursijas užsieniečiams, o suklasifikuotas tūkstančių fotografijų archyvas yra viešinamas nuolat pildomame tinklalapyje www.walkingalmaty.com, kur galima rasti per 80 skyrių, skirtų sovietinės architektūros detalėms (mozaikomis ir sienine tapyba dekoruotiems namų fasadams ir stotelėms, stiklo blokelių laiptinėms, plytų mūro ornamentams), arykams, šaligatvio plytelėms, balandinėms, metaliniams ir mediniams vartams, nepamirštant netgi šiukšlių dėžių ar pašto dėžučių. Lygiagrečiai su šiuo projektu sukurtas ir sovietinės epochos monumentaliajai dailei viešinti skirtas tinklalapis www.monumentalalmaty.com, kuriame atskiruose skyriuose suklasifikuoti Almatoje esantys vitražai, mozaikos, sgrafitai, reljefiniai pano, taip pat pristatomi šiuos objektus kūrę menininkai. Denniso veikla neapsiriboja vien kūrinių fiksavimu, jis ėmėsi aktyviai kovoti už šių kūrinių išsaugojimą, nes dauguma yra apleisti, ilgainiui sunaikinami. Jo pastangomis keli objektai buvo įtraukti į valstybės saugomų vertybių sąrašą, dar dėl kelių ligi šiol aktyviai kovojama.

 

Dennisas Keenas. „Nežinomo autoriaus mozaika“

 

Dennisas Keenas. „Almata. Mediniai vartai“

 

Sovietiniu periodu monumentalaus masto darbus Almatoje kūrė dailininkai iš įvairių sovietinių respublikų, veikė monumentalaus meno kombinatas, kuriame didelę dalį sudarė Repino dailės instituto absolventai. Daugumą architektūrinių stiklo darbų tuo metu sudarė lieto luitinio stiklo vitražai. Juos kūrė vietiniai dailininkai ir autoriai iš Ukrainos, Rusijos. Tačiau visi stiklo liejimo darbai atlikti Beriozovkos (Baltarusija) „Nemano“ stiklo fabrike. Daugiau nei šimtmetį skaičiuojančiame fabrike 7 dešimtmetyje dirbo S. Kireilis ir Z. Laurinaitis, nuo jų ir pradedama luitinio vitražo gamybos Beriozovkoje istorija. Šie faktai paskatino D. Keeną domėtis Lietuvos vitražininkų kūryba, galų gale jį patį atvedė iki Vilniaus.

Luitiniai lieto stiklo vitražai – specifinė vitražo rūšis, klestėjusi XX a. 7–8 dešimtmečiais, glaudžiai susijusi su modernistinės architektūros samprata. Ilgainiui išryškėjo tokios stiklo sienos trūkumai: prasta šilumos izoliacija, didelė kaina ir technologiniai iššūkiai, apšviestumo bėdos, todėl nustota juos kurti, o esami neretu atveju uždengti. Net ir išlikę tokie vitražai neeksponuojami taip, kaip buvo sumanyta kūrėjų, pavyzdžiui, Kauno IX forte K. Morkūno sukurti luitiniai vitražai buvo stipriai apšviečiami dirbtine šviesa, tačiau dabar dėl taupymo lankytojams užžiebiamos kelios lempelės, tačiau toli gražu neatskleidžia visos įspūdingo kūrinio jėgos. Panaši situacija su vitražais ir Almatoje bei Astanoje (Nursultane). Tačiau D. Keeno veikla viešinant tokius kūrinius davė vaisių, kartais gana netikėtais pavidalais, pavyzdžiui: Kazachstano mokslų akademijoje esančių luitinio stiklo vitražų (aut. Vladimiras Tverdochlebovas) fone buvo nufilmuotas hiphopo vaizdo klipas, tapęs žiūrimiausiu Kazachstano jutubo istorijoje.

Kartu su Dennisu Vilniuje lankėsi stiklo dailininkė ir kuratorė E. Atraškevič-Zlatkovič, pristačiusi Baltarusijos vitražo ir stiklo dailininkų kūrybą. Tai ne pirmas jos vizitas Vilniuje – pernai ji „Vitražo manufaktūroje“ eksponavo Baltarusijos stiklių kūrinius. Taip pat tą vakarą su Irenos Lipienės stiklo darbais supažindino jos dukra R. Lipaitė. Nieko stebėtina, jog turime prisiminti šios menininkės kūrybą iš naujo. Ne tik todėl, kad nemažai įspūdingų stiklo ir mozaikos darbų buvo sukurti Kirgizijoje, tačiau kai kurių, net ir Lietuvoje kurtų, nėra išlikę (pvz., šviestuvų, naudotų Vilniaus oro uoste).

Kartu noriu paminėti „Vitražo manufaktūros“ veik­lą. Pradžioje vitražininkės Julijos Vaičienės įsteigta pagal Vilniaus savivaldybės ir Senamiesčio atnaujinimo agentūros programą Stiklių gatvėje, ji ilgainiui išaugo iki reprezentatyvaus lietuviškojo vitražo muziejaus, plėtojančio aktyvią parodinę ir edukacinę veiklą, tapusio nuolatine įvairių kartų vitražininkų sueigų bei renginių vieta. J. Vaičienė su komanda ypač stengiasi surinkti išbarstytą lietuviško vitražo palikimą ir išsaugoti jį, drauge pristatyti ir jaunąją vitražininkų kartą.