LNOBT didžioji rausva uždanga atitraukta, sceną aklinai dengia juoda užsklanda, o jai pakilus, trečdalį erdvės kairėje scenos pusėje užstoja tvirtai išbrėžtos lygiagrečios vertikalės; gilumoje boluoja grūdėtos faktūros ekranas ir grubiai išpjauta pažįstamo miško linija. Iki blizgių grindų leidžiasi ir kyla iš juostelių suformuoti stulpai, primenantys mūsų šiandieninio genialaus emigranto Žilvino Kempino tūbas. Įžangoje įėjus artistams kairioji griežtai suliniuota pusė mūsų akyse ima mirguliuot...
Giedriaus Kuprevičiaus baletas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis" – asmeniškas kompozitoriaus žvilgsnis į menininką, kurio pečius slegia Lietuvos kultūros tapatybės našta. Trumpai gyvenęs ir jau daugiau nei prieš šimtą metų miręs kūrėjas vis dar yra tas, prie kurio šliejamės, norėdami suvokti, ką tikro ir originalaus Lietuvos žemė davė pasaulio kultūrai. Ir girdėdami jo simfonines poemas ar atsidūrę prieš jo paveikslus, nebesijaučiame t...
Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis" rengėjai, šiemet žadėję daug šokio, pažadą įvykdė, bet kai scenoje tiek daug judama, natūraliai kyla klausimas – o kam visa tai? Koks ryšys tarp spektaklių? Kokia jų vieta šokio, scenos meno, galiausiai kultūros apskritai kontekste? Šokis tarp šokių Kiekvienas scenos menas veikiausiai gyvena savo ritmu savame pasaulėlyje: žanrų pasiskirstymas, laikmečio mados, choreografų darbo braižas, šokėjų profesionalumas ir jo perspektyv...
Gintaro Varno „Bakchantės" – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse" sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą... Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gam...
Eidama į bohemiečių (o dabar – Vilniaus miesto operos) naująjį spektaklį „Visos jos tokios" įsivaizdavau, kaip gerai kūrėjų žadamas Kaprio salos skruzdėlynas tiks Mozartui. Kadaise teko laimė vieną dieną klaidžioti šio miestelio labirintais – žaislinė saulėtų gatvelių karalystė buvo ne prastesnė už Venecijos vandenų. Mocartiškai lengvybei, jo operos personažų neįpareigojantiems susistumdymams Kaprio atmosfera itin tinka. Todėl elegantiška, bet nejudri scenografija (Mariaus Jacovskio) kiek nuv...
Gegužės 2 d. Lietuvos teatro sąjungoje įvyko konferencija „Profesionalaus Lietuvos teatro finansavimas: nūdiena ir perspektyvos". Regis, bent pastarąjį dešimtmetį tokio renginio, kuris suburtų įvairių teatrų vadovus, vadybininkus, provokuotų dialogą su valdžios institucijomis, Lietuvoje nebūta. Konferencija surengta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno vadybos magistrantės Adelės Overlingaitės iniciatyva. „Akademinę praktiką teko atlikti keliuose privačiuose teatruose, jų bėdos dėl finans...
Vilniuje, LNDT, gegužės 2–3 d. parodytas Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Balta drobulė" (rež. J. Jurašas) Per šiemetę Teatro dieną iš arti išvydus aktorių D. Svoboną akimirką net silpna pasidarė: „Juk tai Garšva! Tikrai jis!" Spektaklyje „Balta drobulė" išoriškai jis toks ir yra, bet sieloje – pritrūksta. Ne kartą norėjosi šokt į sceną ir tiesiog gerai aktorių papurtyti: „Nagi, įtūžk! Įtūžk!"Garšva yra dvasiškai intensyviausias santūrios lietuvių literatūros personažas, jo galvą...
Valdui Gedgaudui, kurį sutikus gatvėje visai nenustebčiau Šiame tūkstantmetyje teatre imtis senųjų graikų dramaturgų parašytų epeisodijų, stasimų, antistrofų, eksodų, komų, parodų, imtis prie savo šiandienio veido derinti jų tuometes išorines ir vidines išraiškas reikia jėgos ir įžūlumo. Gal staiga pasiseks prakirsti uolą ir iš ten ims trykšti vanduo. O gal išmūrysim tik dar vieną barikadą. Per LNDT spektaklio „Bakchantės" spaudos konferenciją pjesės tekstų redaktorė vertėja Elžbieta Banytė ai...
Jauni, talentingi, degančiomis akimis ir begaliniu noru siekti profesionalios aktorystės aukštumų. Netrukus jie rankose laikys bakalauro studijų diplomus, o rudenį dalis jų ims dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Prieš ketvertą metų šį rusakalbių aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinko režisierius Jonas Vaitkus. Nors jų studijos dar nepabaigtos, tačiau sakyti, kad būsimiesiems aktoriams iki teatro scenos beliko vienas žingsnis, nebūtų tikslu. Dar besimokydami antrame kurse,...
„Medžioklės scenų" (LNDT, kovo 22) režisierius Rolandas Atkočiūnas deklaravo: svarbiausia, kad spektaklyje nesijaustų teatras. Ir šios keistos nesvarumo būsenos scenoje/salėje jis pasiekė. Bet jei ne teatras, tai kas tuomet? Scenografas (latvis Martinis Vilkarsis) sufleruoja: štai net scenos prieigas okupavo šiltadaržis su sintetiniais (o gaila, juk arbatinis tai verda, sriuba garuoja!) žalumynais dėžutėse – jie bus uoliai, kaip ir visoj agurkinėj Lietuvoj, purškiami vandeniu – vandentiekis...