Elžbieta Tamulionytė. Paskutinė diena Paryžiuje

Elžbietos Tamulionytės nuotraukos
Elžbietos Tamulionytės nuotraukos 

Prasimerkiu. Šviesa rado tarpelį tarp užuolaidų, dengiančių beveik lubas siekiančius langus. Atbraila, lubų pakraščiai, veidrodžio apvadas – viskas išpuošta paryžietiškam interjerui būdingais raižiniais. Grįžusi į lovą pro pravertas užuolaidas stebiu kitoje gatvės pusėje stovinčio „Le Littre“ viešbučio balkonus. Keista, kad per devynis mėnesius nė karto nemačiau kruasanus kramsnojančių turistų. Vietoj Eifelio jie išvystų mane. 

Valausi dantis tyrinėdama rožinius vonios kilimėlio šerelius. Dar nepramerkus akių minkštos pagalvės prisilietimas išbertame veide sukelia skausmą. Neplanuoju eiti iš namų, tad neteks nesėkmingai visko maskuoti. 

 

Labas, Elžbieta,

kaip einasi su tyrimu? Nors dvejojau, kai pasirinkai nagrinėti „Svetimą“, dabar mąstau, kad gretinti šią Camus knygą su jo paskutiniąja „Pirmasis žmogus“ buvo įdomus sprendimas. Nežinau, ar kas iki šiol taip darė. 

Daug laiko praėjo nuo paskutinio mūsų pokalbio, tad rašau pasitvirtinti, ar ryt vis dar susitinkame. Jei dar nepradėjai rašyti, būtų pats metas pradėti.

Tikiuosi, tarp darbų pasidžiaugi saule. 

Pagarbiai 

Džonas.

 

Ne, nepradėjau, Džonai. Kad ir kiek liko laiko, vis tiek nespėsiu. Užveriu kompiuterį ir nuo rašomojo stalo miegamajame pereinu ant pilkos sofos svetainėje. Dar vakar ant jos sėdėjo ir „Madeleine“ ragavo mane lankantis brolis. Susirangiusi į ploną pleduką, atsargiai atsigulu ant šono ir išsitraukiu tikrovę pamiršti padedantį telefoną. Atsidarau galeriją peržvelgti viešnagės metu padarytas nuotraukas. Sraiges ragaujantis brolis atrodo laimingas. 

– Gal deserto norėtum kartu pasiimti chocolate souffle? – pasiūlau. 

– Galim, – ne pernelyg entuziastingai taria jis.

– Nu, ir kaip tau sraigės? 

– Visai nieko, bet įsivaizdavau kitaip. 

– Kaip įsivaizdavai? Glitesnes tokias, ne? 

– Panašiai. Ir jų tiek nedaug. 

– Pavoliok batoną svieste, belekaip skanu, – paduodu duonos krepšelį, – jos šiaip keistos, bet man labai patinka.

– Tu jau ragavai? 

– Jo, kartą pernai, kai tėvelis aplankė. Blemba, jis man net batono mirkyt tada neleido, sakė: „Jau pakaks tau.“ Aš taip susimėčiau, nė nežinojau, kur dėtis. 

– Nesitikėjau, kad jos tokios mažutės. 

 

 

Po kelių valandų naršymo ir pietų miego mano nugara šlapia nuo prakaito. Karštis man kažkodėl siejasi su romantika. Atsidariusi šaldytuvą atsivėsinti matau tik besibaigiantį sviestą ir dešreles, į kurias nebegaliu žiūrėti. 

Nenoromis apsirengiu laisvą vintažinę, kelius dengiančią suknelę. Susiriebalavusiems plaukams tiks kuodelis. Prieš lenkdama durų rankeną įremiu galvą į šaltą staktą. Atstumas iki medinių grindų atrodo begalinis. Prisėdimui išeikvočiau tiek pat energijos, kiek jos prireiktų nulenkti auksinę baltų durų rankeną. Mane taip apsunkina mintys, lyg po visos dienos bulviakasio nebegalėčiau nešti ant kupros užmesto dvidešimt ketvirtojo maišo. Nei pirmyn, nei atgal.  

Plonu balerinos stiliaus batelių padu jaučiu kiekvieną grindinio plytelę. Pastatų sienos nudažytos gelsva saulės spalva, ji iš visų pusių kepina lyg krosnelėje. Jei pasukčiau kairiau, galėčiau atsikvėpti Liuksemburgo soduose, tačiau jau penkios vakaro ir mano pilvas urzgia. Gatvėse išstatyti stalai, prie kurių sėdintys valgytojai skleidžia blaškantį šurmulį. Pakeliu akis, nes jaučiu žvilgsnį, tačiau išvydusi vyro priešais mane akis savąsias nudelbiu žemyn. Jo tamsios garbanos dengė dalį kaktos, o rudos akys mane pastebėjo. Vyras avėjo mokasinus, buvo be kojinių. Išgirstu Jimo Carrey’o veikėjo žodžius, jo žvilgsniui susidūrus su Kate Winslet filme „Jausmų galia“. „Kodėl aš pamilstu kiekvieną, kuris bent sekunde ilgiau į mane pažvelgia?“ 

Slenku nuo vienos prie kitos raudonos restoranų širmos, kol po geros valandos sustoju prie kepyklėlės. Pasislepiu už kolonos priešais įėjimą ir bandau įžiūrėti, ką jie siūlo. Pomidorai pūs pilvą, nuo prancūziško batono dar labiau išstorėsiu, nuo mocarelos išbers, bandelės sukels uždegiminę reakciją, o cukrus – nerimą. Nuo vaisių prasidės pilvo diegliai. Kasininkei pažvelgus tiesiai į mane, staigiai nusisuku už kolonos. 

Sėdėdama ant suolelio matau, kaip tarp įprastų apelsinų, kriaušių ir obuolių prekystalyje voliojasi miniatiūriniai kinkanai, gundančios purpurinės figos. Keletas ryškiai rožinių kertuočių sirpsta mano akyse. Netikėtai papučia vėsus, bet švelnus vėjelis ir, pažadindami mane iš transo, sušnara šalia augančio aukšto beržo lapai. Paskambinusi mamai tyliu. 

– Alio. Izabele?... Aliooo, – kai vietoje žodžių mama išgirdo mano kūkčiojimą, nerimas jos balse tik dar labiau pakilo. – Izabele, kas atsitiko? Šnekėk. 

– Aš nebegaliu... 

– Ko tu negali? Kas atsitiko? 

– Nieko. Mano galva nebeveikia. Rytoj turiu susitikimą su dėstytoju, bet esu nieko nepadariusi. Aš nė sumuštinio neišsirenku. Nežinau, ką valgyt. 

– Kaip tik vakar iškepiau tavo mėgstamos duonos su spanguolėmis. Grįžk, sutepsiu sumuštinį su sūriu. 

Po ilgos akimirkos tariu:

– Užteks ir man?  

Tą pačią naktį praleidžiu kraudama savo turtą į tris skirtingų dydžių lagaminus. Nėra laiko delsti. Jei pradėsiu galvoti, bulvių maišas mane ir vėl prislėgs. Saulei prašvitus, Džonas, besigardžiuodamas šviežiu kruasanu, laukia manęs. 

 

 

Elžbieta Tamulionytė – jauna rašytoja, kuri mėgsta baltą spalvą, nes joje slypi vaivorykštė.