Ieva Marija Sokolovaitė

Ieva Marija Sokolovaitė

Agnė Semenovičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rūta Vyžintaitė
„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti,
skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti.
Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Teleskopas

Ištrauka

 

Vaikystėje ir net paauglystėje Veronika buvo labai klusni mergaitė, su šunišku nuolankumu vykdė visas tėvų bei mokytojų komandas, stropiai įsidėdavo galvon, kas jai buvo sakoma, ir, svarbiausia, per daug neklausinėdavo. Ji nežino, kas kaltas dėl tokio paklusnumo – neįtikėtini tėvų pedagoginiai sugebėjimai ar jos pačios šuniškumas. (Kai dar nelankė mokyklos, tvirtai tikėjo esanti šuo, todėl namie vaikščiodavo keturiomis ir kartais palodavo, nors ir vėliau, jau atsistojusi ant dviejų kojų – tiesą sakant, ir dabar – negali nusikratyti ūmai užeinančio poreikio būti vedžiojama už pavadėlio ar atnešti pagalį, o jei danguje kybo pilnatis, būtinai kaukia. Pastebėjo, kad net lauke sutinkami šunys į ją žiūri kitaip nei į visus praeivius, spokso ir laukia, kol ji prieis pauostyti pauodegio.) Neaišku, kodėl Veronika niekad taip ir nepanoro nors kiek nusižengti taisyklėms. Mokykloje niekada negavo barti, niekada su niekuo neteko kalbėtis apie savo elgesį. Tiesiog to niekada neatsitiko, gal net būtų norėjusi, kad atsitiktų, bet neturėjo supratimo, ką jai reikėtų daryti. Pasitaikydavo, kai nusižengdavo visutėlė klasė, išskyrus ją, visi tupėdavo suoluose susigūžę nuo mokytojos gerklojimų, o ji irgi sėdėdavo nuleidusi galvą ir nuoširdžiai atgailaudavo už „nusikaltimą“, kurio nebūdavo įvykdžiusi, smerkdavo save ir baisėjosi savimi kartu su visa klase. Puikiai žinojo, kad stabtelėjusi atsikvėpti prieš naują tiradą teisėja nepamirš lyg tarp kitko atsigręžti į ją ir atleisti nuo visiems kitiems taikomų sankcijų, bet neapkentė tos akimirkos, žinojo, kad ji nutiks, ir neapkentė iš anksto. Kaip nesąžininga, kaip niekšiška atrodė atimti iš jos net ir tą svetimo nepaklusnumo pelnytą bausmę, nes pati iškrėsti ko nors panašaus nesugebėjo. Šitas noras būti nubaustai už neįvykdytą nusižengimą galbūt ir buvo vienintelis rimtas jos nusižengimas.

O juk šiaip nebuvo niekuo ypatinga, tik darė viską, ko iš jos buvo tikimasi, ir tiek, tiesiog išmoko viską, ko buvo mokoma. Ypač išmoko bijoti. Ne rykščių, anaiptol – pirmūniškai išmoko bijoti to, kas tam tikromis sąlygomis, neduokdie, galbūt galėtų prasiveržti iš jos mergaitiškos galvos. Kitaip tariant, to, ko toje galvoje nė už ką nėra. Kur jau ten. Ir iš kur galėtų būti, juk, esą, tokia graži mergaitė. Argi ji buvo graži? Juk negalėjo nematyt, kad tikrai atrodė nekaip, iki pat aštuntos klasės nešiojo neregėto storumo akinius ir nušiurusių plaukų šluotelę ant pakaušio, o dar šlykščiau jautėsi. Nevaldoma aknė, savaime suprantama. Bet galbūt visos motinos draugės, draugų žmonos ir giminaitės visai ką kita turėjo galvoje sakydamos, kad ji graži mergaitė. Kažin ar kas nors atkreiptų dėmesį, koks gražus yra šuo, jei šis nestebintų svečių apsiversdamas, iškeldamas priekines kojas ar neimtų suktis įsikandęs uodegą vos dirstelėjus šeimininkui. Tinkama dresūra – labai svarbus dalykas, o Veronika, įsisąmonindama baimę, kaip ir visur kitur, buvo stebėtinai klusni ir uoli.

Tikriausiai. Nes kaipgi kitaip būtų galima paaiškinti jos išgąstį? O ji rimtai išsigando to kai ko, kas jos galvoje niekaip nebūtų turėjęs progos įsikurti, net jei atvertum kiaušą ir tą kai ką jėga įgrūstum.

Kartą tiesiog stovi mokyklos koridoriuje laukdama pamokos, tuo metu visi taip trinasi koridoriuose, nes daugiau nėra kur dėtis. Viskas įprasta: sienos, klegesys aplink, laikrodyje ant riešo kankinamai lėtai slenkančios rodyklės. Veronika vis ištraukia ranką iš kišenės, žvilgteli į laikrodį, paskui vėl įkiša atgal. Tūkstantąjį kartą nužvelgia nekruopščiai nudažytas tualetų duris.

Veronika pasuka galvą ir jos žvilgsnis prilimpa prie ką tik koridoriaus kampe posūkį padariusios ir dabar jau tolstančios istorijos mokytojos nugaros, prie jos lieknos, subtiliai siūbuojančios figūros. Viduriuose ūmai pasidaro karšta. Mokytoja kaukši tolyn, ir Veronikai ima skaudėti, nes jos akys prisisegė prie tos moters klubų, pečių, kojų, prisisegė ir neatlimpa, o ji pati stovi vietoje kaip stovėjusi, ir jos veidas, kūnas, viduriai sparčiai tempiasi, plonėja ir gąsdina tuoj nutrūksiantys. Aplink vakuumas, yra tik ši tolstanti figūra, žingsnis po žingsnio statanti pėdą po pėdos, siūbuojanti šlaunimis ir klubais, o Veronika stovi kaip įkalta ir nemirksi, moters figūra juda prieš akis ir tai darosi nebesuprantama. Veronikai labai karšta, jai dega veidas ir kažkas apačioje, ji negali atplėšti akių, judina šnerves uosdama orą, norėdama sugauti tos moters kvapą, uodžia lyg jaunas, dar tik besimokantis medžioti žvėrelis. Ir visa tai tetrunka akimirką, regėjimas tuojau dingsta, mokytoja pasuka laiptų link ir pranyksta apatiniame aukšte. Veronika vis dar nejuda, akys vis dar spingso į tą pusę, į tuščią koridorių, bet žvilgsnis jau vėsta, o kartu ir gerklė, krūtinė ir pilvas, neįtikėtina, kaip greitai kūnu plinta baimė. Veronika klaikiai išsigąsta.

Paskui ima analizuoti. Istorijos mokytoja apyjaunė, bet negraži, Veronikai niekad nepatiko jos kietai sučiauptos lūpos ir siauros, raukšlelių įrėmintos akys. Arba rusvi, vešlūs, bet nemokšiškai apkirpti plaukai. Arba maniera stovėti pasukus pėdas į išorę, o kur dar bateliai tiesiog makabriškai smailiais galais. Per jos pamokas Veronika beveik visą laiką prasėdėdavo nuleidusi galvą į knygą, nors istorija jos nė velnio nedomino, paklausta atsakydavo trumpai ir netiksliai, o paskui vėl nudurdavo akis į stalą, tas savo nenormalias akis – ką jai daryti su tokiomis akimis? Niekad anksčiau ir nesuvokė, jog šita mokytoja turbūt buvo vienintelis objektas, kurio ji nedrįso stebėti. Tai spąstai – jai reikėjo žiūrėti. Ko gero, reikėjo spoksoti kaip įžūliam berniokui, spoksoti iki pajuodavimo, mintinai išmokti rankos ar lūpų judesius, išstudijuoti ir preciziškai išnarstyti visą kūną iki smulkiausių dalių, paskui jas suklasifikuoti ir susidėlioti į žemėlapį arba sukrauti vieną ant kito, arba sustumdyti į kvadratą, kad aiškiai matytųsi kiekvieno bruožo bjaurumas. Reikėjo neleisti jiems lietis į vientisą siluetą, maišytis tarpusavyje ir skleisti gyvybę. Kaltos šitos idiotiškos Veronikos akys.

Visada kaltos jos akys, dabar tai visiškai aišku. Kažkas joms ne taip, kažkas sutrikę, gal ji turi kokių nematomų ydų. Arba tiesiog nemoka tomis akimis naudotis. Baisiai apmaudu, kad toks sudėtingas ir daugiafunkcis prietaisas niekada neturi naudojimosi instrukcijos, Veronika tikriausiai tą instrukciją būtų iškalusi atmintinai, kad kiekviename žingsnyje galėtų prisiminti, kaip naudotis akimis pagal paskirtį. Neturėdama instrukcijos, ji visiška savamokslė, mėgėja, kad ir kiek praktikuotųsi. Teisingai naudotis akimis ji bando nuo vaikystės. Būdama ketverių, galėdavo ilgam pavirsti keista atvirkštinių stebėjimų stotimi, kai pasilenkusi įsitverdavo rankomis į kelius, kad išsilaikytų nenuvirtusi ir dairydavosi žemyn galva. Esant reikalui, sugebėdavo tokioje pozicijoje net žengtelėti kelis žingsnius, nors judant, aišku, nukentėdavo vaizdo kokybė. Daugiausia tik stovėdavo ir dairydavosi, kol plaukai sukrisdavo ant veido, kraujas sutekėdavo į galvą, o kojos nutirpdavo. Tekdavo atsitiesti arba ją atitiesindavo motina. Bet po kiek laiko ji vėl susilankstydavo į tą savotišką optinį prietaisą, kuriuo ištyrė visus namų kambarius ir žaidimų aikšteles lauke.

Tyrinėjimai užtruko, bet nepasakytum, kad būtų davę rezultatų. Jau daug vėliau, mokantis piešimo, Veroniką gerokai nustebino juokingai paprastas atradimas, kai imi matyti visai ką kita nei įprastai – tai buvo paprasčiausias kartono lapas su viduryje iškirptu kvadratėliu. Žvelgdama pro tą langelį Veronika atrasdavo keisčiausių formų ir įstabiausių linijų, kurių nieku gyvu nebūtų pastebėjusi įprastai, o tai tik dar labiau ją trikdė.

Mėgindama suprasti, kaip iš tikrųjų reikia matyti, ji bandė – tebebando – žvelgti į pačius įvairiausius objektus, vietas, šviesą ir tekstūrą. Sunkiausiai sekasi su žmonėmis. Su vyrais ir moterimis. Su savimi. Ji visai neturi instrukcijų, kaip matyti save ir ką nors kitą, kaip matyti, pavyzdžiui, moteris. Visos dėl paguodos ją gražia mergaite vadinusios ponios žvelgia  ne tik draugiškai, supratingai, atviraširdiškai, susižavėjusios, dėkingai ar dar kaip nors kitaip, bet ir pagiežingai, su pavydu, konkurencija. Ar jos pačios žino, ką mato? Ar žino, kuo kvepia drėgnas moters kaklas, ar žino, kiek įšyla raukšlės po krūtimis, kaip išlinksta nugara ir kaip išsitempia plonytė oda kirkšnyse, ar galėtų prisiminti visus moters kvapus ir kūno linkius, ar joms žinomi mikroskopiniai odos faktūros žemėlapiai? Garsai, kuriuos geba leisti po ta oda gyvenantis žvėrelis? Atspindžiai ir šešėliai akių rainelėse, besikeičiantys sulig kintančia šviesa, temperatūra, mintimis? Veronika dažnai stovi priešais veidrodį nuoga – ne tik dėl kūno proporcijų, kurias jai svarbu ištyrinėti, jei nori gerai piešti, ne tik dėl beviltiško noro žvilgsniu ištirpdyti pilvo riebalus, ji dažnai tiesiog šiaip sau stovi ir žiūri į save, į pečius, plaukus, krūtinę, pėdas, į šlaunis ir jų sandūros trikampį, žiūri kaskart vis kitaip, prisimerkusi, plačiai atsimerkusi arba pro saulės akinius žaliais stiklais, bet nemato nieko ypatingo, vedžioja pirštų galiukais odą ir nežino, tiesiog nežino, nepažįsta to atspindžio veidrodyje, ir viskas.

Šitaip stovinčią ją dažnai apima jausmas, kad vėluoja, kad gerokai atsilieka. Taip tyrinėti savo atvaizdą, kitus objektus, gyvus ir negyvus, ištyrinėti jai reikėjo anksčiau, vos tik tapo pažįstamas, kad ir miglotai, šioks toks niežulys, karštis, drėgmė. Kada tai įvyko? Ji to nė nežino, net ir tai buvo nuo jos nuslėpta. Veronika būtų išsilanksčiusi į dar kitokį teleskopą, kad ir vogčiomis nuo motinos, tėvo, svetimų kojas apuostančių šunų ir visų kitų, kas galėtų ją atitiesinti, jei tik būtų žinojusi, kas nuo jos slepiama ir kiek daug stebėjimų dar reikės. Kad priešais veidrodį nesusijuoktų, Veronika pirštų galais braukia sau per lūpas. Krimsteli pirštus ir braukia toliau, žemyn. Jai atrodo tiesiog komiška, kad neprieinama buvo ne tik paslaptis, bet ir pats faktas, jog esama tokios paslapties, tokio uždrausto kambario pilyje, į kurį prigrasoma nekelti kojos, nors raktą ji spaudžia saujoje. Mergaitei neturėtų kilti ir nekyla net mintis ieškoti kokių nors slaptų užkaborių ir durų, ypač tokiai gražiai mergaitei. Tai juk prasčiokiškas ir berniokiškas užsiėmimas, kaip ir visi to užsiėmimo atributai – iš tiesų būtų pasirodę nenormalu, jei kas nors po jos lova būtų radęs nuogų kūnų fotografijų, keletą tokių žurnalų ar vieną kitą vaizdo kasetę. Jei kas netyčia būtų nugirdęs šnabždantis apie tai su draugėmis, jei kas nors, įeidamas į kambarį, būtų pamatęs , staiga pasiverčiančią lovoje ir apsimetančią, kad įnirtingai skaito. Veronika bando įsivaizduoti to kieno nors veidą, žodžius, kuriuos pasakytų jos motinai, arba, jei tai būtų pati motina, ką pasakytų jai, Veronikai, ir įsivaizduoja nusivylimą ir net ypatingą bjaurėjimąsi tokiu monstru kaip ji, visai kitaip nei tas vos kaimyno lūpų kampais slystelėjęs gėdos šešėliukas, kai užpernai vasarą tėvai, remontuodami sūnaus kambarį, už komodos rado visą kolekciją iškarpų iš žurnalų ir knygų, visą mokinišką orgazmo dokumentiką. Tik šešėliukas, greitai užglaistytas atlaidžią šypsena ir net tėviškas pasididžiavimas tokiu vykusiu ir taip puikiai būsimą reprodukcinį aktyvumą demonstruojančiu sūnumi. Tai visai kas kita.

Tad Veronika tik pakrizena priešais nuogą savo atvaizdą, kol paskausta šonkauliai, tada eina į vonią, apsišlaksto veidą šaltu vandeniu ir imasi ko nors naudingesnio. Ilgai juoktis negalėtų, nes beveik visada toks juokas reiškia baimę – baimę žiūrėti ir matyti, baimę nematyti, baimę matyti ne taip. Net pati tobuliausia pasaulio sąranga, ko gero, keltų ne ką kita kaip nerimą – Veronikos manymu, jei regimybę įgavusios slaptos vizijos būtų nors kiek panašios į žvilgantį baseiną, į kurį, nubėgęs ilgą kelią ir nusikamavęs pagaliau smagiai pūkšteli, ji būtinai tame baseine nuskęstų.

Todėl niekada ir nenueina viso kelio. Todėl jos ranka sustojo, nors jau buvo paklodėmis nušliaužusi didžiąją dalį varginančios piligriminės kelionės iki šventų baltaplaukės Emos pilvo ir sėdmenų kalvų, iki tos paslaptingos buveinės, kurią magėjo paliesti ir įsitikinti, jog tai ne miražas, į kurią reikėjo įkopti, kad apsivalytų. Bet ji sustojo. Tikriausiai jau buvo pavargusi juoktis, žinoma, iš savęs. Ir vis dėlto keista, kad tuo nuovargiu įveikė kitą, dar nemalonesnį nuovargį, nes visa tai greičiausiai buvo tik paprasčiausias nuovargis – visos tos dienos, kurias leido senoje sodyboje be vandentiekio, unitazo ir priežasties ten būti, tik, kaip visada, su popieriumi, sumaigytomis dažų tūbelėmis ir sudrožtais pieštukais, dienos, kurias aštresni liežuviai galbūt būtų pavadinę pleneru arba kūrybinėmis atostogomis, nors visi puikiai žinojo, jog tai tik nuovargis, nieko kita, nieko didinga; jie tiesiog susigrūdo daiktus į kuprines ir išvažiavo. Veronika pamiršo pasiimti plaukų šepetį. Donatas beveik ištisas dienas tūnojo ant žvyro krūvos, be atokvėpio brėždamas popieriuje plikų medžių ir apkerpėjusių stogų linijas, Egis tik virdavo bulves ir drybsodavo, ir per visas tas dienas jei piešė vis tą patį arbatinuką.

O gal tik jai, Veronikai, visur vaidenosi neįveikiamas nuovargis, ypač kai matydavo Konstantiną, stebeilijantį į tolį, gerokai toliau, nei baigiasi ežeras, aukščiausi miško medžiai ar net maži, susitraukę debesys, spaudžiantį tarp pirštų pridegtą cigaretę, bet kartais, rodos, ją pamirštantį. Gal iš tiesų tik ji buvo baisiai pavargusi – ilgai bandė spoksoti į tą pačią pusę kaip ir jis, bet, kad ir kiek dienų ar naktų praleistų šalia, kad ir kaip fenomenaliai įsimintų visus kada nors jo ištartus žodžius, kad ir į kokį teleskopą išsilankstytų, greičiausiai niekada taip ir neras to taško, į kurį įsmeigtos Konstantino akys, greičiausiai ir negalėtų rasti. Ir kas dėl to kaltas, ką kitą dėl to apkaltinti, jei ne trūkstamą Y chromosomą – koks absurdiškas užsiėmimas engti tai, ko nėra. Ir koks sizifiškas. Veronika nusisuka nuo ežero ir eina į trobą, jau temsta, vėlu, o viduje šilta ir kvepia virtomis bulvėmis. Barškindama metalinius dubenis, ji nusiprausia, paskui užlipa ant aukšto, ten juodvi su Ema pasiklojusios seną medinę lovą. Kiti nakvoja apačioje, Egis nė nesitraukia nuo pamėgtos krosnies.

Ema irgi neseniai užlipusi, ką tik persivilkusi pižama, plono melsvo audinio klostėse klaidžioja jos šviesių plaukų bangos, mažytės sagutės nuo kaklo veda žemyn, per slėnį tarp krūtų, per apvalų, minkštą, dailiai išsišovusį pilvą. Veronika sekundę suabejoja savo akimis, nes formos pernelyg danajiškos. Ir šiaip viskas pernelyg paprasta. Pernelyg jauku, pernelyg sava. Anksčiau prie pat lango augo kriaušė, sako Ema, traukdama ant kojų apklotą, labai sena kriaušė. Tai Emos vaikystės vasarų sodas. Kriaušės nokdavo kietos ir karčios, beveik nevalgomos, tęsia ji, bet kai kriaušę nukirto, buvo gaila jos lapų. Nė nežinia, kodėl kaip tik lapų, priduria. Paskui nutyla, juodvi guli tylėdamos ir žvelgdamos pro blankų lango stiklą į melsvas ūkanas, judviejų alsavimas gilus ir beveik negirdimas. Labanakt, Vera, galiausiai ištaria Ema, susiriečia į kamuoliuką, įsisupa į trapios ir perregimos tylos kokoną ir užmiega.

Veronika ilgokai guli klausydamasi nesamos kriaušės šakų girgždėjimo ir tylių Emos sapnų, ritmingo kvėpavimo iš vos besikilnojančios krūtinės. Atsisuka, pasiremia alkūne, kad galėtų matyti jos boluojantį skruostą ir lūpas. Plaukus, išdrikusius ant pagalvės. Smulkias, arabeskiškai besivejančias ausies linijas. Veronikos pirštai patys tiesiasi to balto it skulptūra miegančio kūno link. Dar liko keliasdešimt centimetrų, o ranka po apklotu jau junta nuo kūno sklindantį karštį. Veronika priglus delnu prie juosmens, paskui be jokio garso nuslys toliau, glostels minkštą, kvapnų pilvą, čiūžtels pirštų galiukais į bambos įdubimą. Prisispaus veidu prie kaklo, prie pečių linijos, tamsoje boluojančių raktikaulių. Bučiuos marmurinį kaklą ir lūpų kampučius labai švelniai, net vaikiškai. Šitaip tykiai atveriami apsamanoję varteliai ir žengiama tarp senų vaismedžių, šitaip grįžtama į apleistą vaikystės sodą. Kiekvienas jos judesys, kiekvienas virptelėjimas bus kaip klausimas, kur taip ilgai buvo, kur klaidžiojo, jei tereikėjo grįžti atgal.

Tačiau jos ranka sustoja nepasiekusi vartelių. Nė nepaliečia rankenos. Sustingsta tarsi pamiršusi, ką reikia daryti, sustingsta skaičiuodama širdies dūžius, paskui susigniaužia į kumštį taip kietai, kad krumpliai pabąla. Galiausiai atsitraukia, nusileidžia ant krūtinės ir išsitiesia tik Veronikai užmigus.