Ankstų šeštadienio vakarą Kauno Laisvės alėja šurmuliavo pavasario mugėje. Tačiau mano tikslas buvo kitas – prasibrovusi pro žmonių minią patekau į Nacionalinio Kauno dramos teatro vestibiulį. Įžengusią į teatro erdves apėmė teatrui įprasta šventiška nuotaika. Iškilmingas interjeras, pasitempę teatro darbuotojai, pasipuošę žiūrovai. Čia buvo šventiška ir po mugės šurmulio tylu. „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projektui priskirtas spektaklis „Kauno asamblėja“ vietos vaizduotei paliko mažai. To ir tikėjausi – spektaklis dokumentinis ir politinis. Režisierius – Chrisas Abrahamas iš Kanados.

 

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Apskritai spektaklis unikalus, įdomi atsiradimo istorija. Jis sukurtas pagal realių žmonių pokalbį, įvykusį 2021 m. rugsėjį NKDT kavinėje. Jungtinė spektaklio kūrėjų komanda – „Porte Parole“ teatras iš Kanados ir kauniečiai aktoriai – pakvietė keturis atsitiktinius, nepažįstamus, tačiau skirtingų pažiūrų žmones bendros vakarienės. Per vakarienę jie diskutavo temomis, kurias pasiūlė moderatoriai, pateikė savo požiūrius, gynė nuomones, įrodinėjo savo tiesas, ginčijosi, aršiai konfliktavo, karščiavosi, tačiau galų gale turėjo rasti būdą susikalbėti. Ši diskusija buvo įrašyta, o iš įrašo sukurtas spektaklio tekstas, kuriame palikta autentiška pašnekovų kalba. Spektaklyje tuos žmones jau vaidino profesionalūs aktoriai.

 

 

„Asamblėja“ yra šeštasis kanadiečių komandos projektas. Pasak spektaklio kūrėjų, jame liečiamos temos kiekvieną kartą skiriasi, nes skirtingose šalyse vyrauja vis kitoks politinis kontekstas, jų visuomenėms svarbūs skirtingi klausimai. „Ieškojome paprastų žmonių, kurie turi savo nuomonę, bet galbūt ne visada gauna progą išsisakyti.“ „Asamblėjos“ tikslas – atgaivinti tikėjimą pokyčio galimybe.

 

 

Dokumentinis teatras – tai spektakliai, kurių pagrindas yra ne dramaturgija, literatūra, fikcija, o dokumentinė ar archyvinė medžiaga. Tokių dokumentinių ir politinių spektaklių Lietuvos scenoje reta. Šį spektaklį galima sieti ir su politiniu teatru, nes vyksta debatai, atverta erdvė diskusijoms svarbiomis temomis. Čia nereikia analizuoti Antikos autorių užrašytų reikšmių, klausytis senovinės kalbos ar ilgai lukštenti spektaklio scenografų, režisierių idėjų.

 

 

Kaunui skirtoje „Asamblėjoje“ (ji vykdyta ir kitose šalyse) buvo aptarti smurto, Stambulo konvencijos, moterų ir LGBT+ teisių, kartų konfliktų, pabėgėlių krizės klausimai. „Kauno asamblėja“ užduoda klausimus ir skatina žmones įsitraukti į daugiau pastangų reikalaujančius apmąstymus. Vos pradėjus diskusiją buvo iškeltas abortų klausimas, dalyviai pasidalijo į kelias grupeles. Itin aršiai diskutuota dėl pabėgėlių situacijos.

 

 

Pokalbis vyko prie vakarienės stalo. Maisto kvapai pasklido visoje salėje. Neretas pasigailėjo namie sočiai nepavalgęs. Pradžioje prisistačius vakarienės dalyviams buvo leista pasvajoti, kas galėtų juos suvaidinti. Nepasikuklino: Anthony Hopkinsas, Benas Affleckas, Jimas Carrey’s ir Tomas Hanksas. Tačiau šį kartą dalyvius vaidino Goda Petkutė, Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Vaidas Maršalka ir Tomas Erbrėderis.

Diskusijoje dalyvavo du moderatoriai (akt. Aistė Zabotkaitė ir Henrikas Savickis), keturi skirtingų tipažų žmonės ir šešiolikmetė Emilija, kurios scenoje nematome, tik išgirstame. Ji priešiška visam pasauliui (bent jau man liko toks įspūdis). Būtent dėl Emilijos buvo reikalingas bendras sutarimas – po jos prisistatymo diskusijos dalyviai turėjo parašyti jai laišką, o jie vos „gerklės vienas kitam neperpjovė“ gindami savo poziciją. Užduotis atrodė neįveikiama...

 

Donato Stankevičiaus nuotraukos iš NKDT archyvo

 

Keturi labai skirtingi žmonės. Liucija, liberalių pažiūrų universiteto studentė, argumentuotai gynė LGBT+ teises. Ypač karštai pasisakė už moters teisę į abortą. Rimas, dešiniųjų pažiūrų, tvirtos nuomonės išsiskyręs inžinierius, turi vaikų, yra radikalus konservatorius, neįsiklausantis į kitų nuomonę. Ginas, taip pat konservatyvių pažiūrų septyniolikmetis, gyvena su religingais tėvais, atrodo drovus, bet atsiskleidė kaip geras pašnekovas. Ir Rytis, profesionalus aktorius, laidų vedėjas, atviras, tačiau susitvardantis, mėgsta diskutuoti ir turi tvirtą nuomonę daugeliu klausimų.

Režisūrinis sprendimas – keturi ekranai, kuriuose gali pamatyti kiekvieną aktoriaus voko virptelėjimą. Dar vienas sprendimas – ištraukti iš veiksmo aktorių ir pastatyti prieš žiūrovus, kad tarsi pasiteisintų jiems. O tada sugrąžinti tęsti diskusijos.

Gal kiek per daug etikečių klijavimo? Agnostikas, biseksualė, katalikas, konservatorius, liberalas ir pan. O kur dingo Žmogus? Ir kyla klausimas: už ką jie – už vertybes ar labiau už savo įsitikinimus? Laisvė ne visuomet nuveda tinkamiausiu keliu. Ore liko tvyrantis klausimas Emilijai: „Kas, jei tavo utopija nepavyks, ką darysi tada?“ Įdomiausia, kad klausaisi ne dramaturgo kūrinio, o gatvėmis vaikštančių žmonių minčių. Kad spektaklyje tie žmonės tampa nepaprasti, jų idėjos, pažiūros – svarbios.

Spektaklio pabaigoje leista prie stalo prisėsti žiūrovams iš salės. Diskusija vyko daug nuosaikiau. Gal pritrūko laiko jai įsibėgėti? Beje, tikroji vakarienė truko 5 valandas, o spektaklyje ji sutrumpinta iki 1 val. 40 min. Ir tikrai neprailgo. Supranti, kaip svarbu tiesiog kalbėtis.