Viktorija Vaičekauskytė

Viktorija Vaičekauskytė
Viktorija Vaičekauskytė.
Asmeninio archyvo nuotrauka.

Agnė Zėringytė. Surenkamų baldų komplektas

 

gimimo dienos proga

po delno linkiu pasislėpęs

vakarykštis zuikutis

lyg maža rytojaus iliuzija

cypčioja pasikartodamas

muistosi nesustodamas

kirkina

dirgina

ir visaip provokuoja

mane jauną ir smalsią

nerti

paskęsti

ir prasmegti –

į numinozišką būtį.

 

 

makdonaldas

verksmingai lyja

žodžiai lyg vanduo:

kelinta dabar valanda?

-/-

sėdim makdonalde, rajone

kuriame tik plaštakės ir paklydėliai

vis dar nemiega, siautėja

daužo kūnus, orgazmus, svajones.

 

esam vieninteliai dirbtinėje

fluorescencinėje šviesoje

šnairuoju į tave, uodžiu:

ar tai iš tiesų esi tu?

 

ištvirkusi sintetika limpa

šaldo kūną, skaudina

apima sunkumas, snaudulys –

mintys nuklysta.

 

svajoju apie būtį, ryžtingą

besiveržiančią kaip upė.

 

svajoju apie meilę, apglėbiančią

nurimstančią kaip ežeras.

 

svajoju apie kūną, išnykstantį

išgaruojantį kaip pelkė.

 

prabudus, klausimas kartojasi –

žvelgiu į drėgną riešą:

per vėlu ir per anksti.

gimti ir numirti.

 

 

+34

lyg mirties patale

guli sujauktoj lovoj

stengiasi kuo mažiau

judėti

alsuoti

taip karšta

sunku

negalvoti apie vakarą

ir laukiantį karščio pragarą

namai prasmirdę ramunėmis

suvytę bijūnai

įkaitęs kambarys

su užtrauktais langais

į juos plieskia saulė

blukina, nori sudeginti

lyg norėdama sunaikinti

nuo žmonių ją skiriančią

stiklo sieną

padarų apsėstą žemę

 

rąžosi

palieka savo plaukus

kailį – išsineria lyg katė

gauna pranešimą

taksi atvyks už 5 minučių

 

 

naujametė naktis

dūžta porcelianas į tūkstantį ir vieną

pamišimo zuikutį, naujametę naktį

garsiai užknarkus naktiniams sargams

skęsta namai šampane, o jie nesustoja

raitytis lyg karpiai

 

glaustosi lyg laikrodžio rodyklės

pasisukus ties vidurnakčiu, sukaukus

praeitų metų vilkams, alkaniems

ištroškusiems geismų, rūko paskutinį

šių metų cigarą kol

 

paliktiems vienišiams šlampa delnai

neužčiuopia sienų, visos durų rankenos

bėga į tolį už vibruojančių langų, o jiems vis

negana

negana nei akių, nei minčių, nei kūnų

raitosi lyg karpiai, išmesti į krantą.

 

reikalauja, kad nutrūktų, kad greičiau praeitų

klykia garsiau už pamišimą, kol fanfaros

ištaško sienas, kurios paskęsta

šampano jūroje ir viso labo tai tik

 

novyj god

 

 

bare

paprašau barmeno

dar vieno stiklo

džiunglių viduryje

aplink

klykiant beždžionėms

jų pleiskanas ėdant

šokinėjantiems vabalams

prisimenu –

nepaprašiau dvigubai ledukų

 

 

galbūt

 

dabar pats metas būtų

padegti pašto dėžutę su elektros sąskaita

ir kaimyną su vemiančia, vis kaukiančia kate

padegti ir stebėti

kaip tyliai, per tyliai...

 

dabar taip gera būtų padegti

atšokusias grindjuostes

surūgusį granato vaisių

ir vaiskų rytą, nes blemba

šiandien baisiai sušikta diena.

 

man reikėtų, galbūt rytoj

užkurti laužą kiemo vidury

kur pasvirę krūmai keli

galėtume aš, tu ir ta baisi katė

susiglaudę, vis ne vieni

taip tyliai, per tyliai...

 

 

rytas

tu man labiau

nei tais vakarais

tyliai draskant

odeles aplink nagus

demonų kambario kampe

kurie vis kartoja

vabaliukai, vabaliukai tavo plaukuose

pasiklydę kūno linkiuose

panagėse

kraujas ištrykšta

tau trūktelėjus per stipriai

minkštą odą

nors tu man labiau

kaskart kai sutemsta

kai viskas pasislepia

ir demonai išsigąsta

 

nebematau tavęs                 

ir laukiu

kol ateis rytas

 

 

///

taip keista

svetimų namų prieangyje

jaustis tykiai, pliaupianti, ūžiant audrai

skandinti kojas įelektrintame vandenyje

jausti gruntą, širdyje dūžius –

du dung, du dung,

lyg būčiau viso to dalis

jėga, įsisupusi tarp uosio lapų.

 

Draugai