„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Man privaloma pasirodyti darbe lygiai aštuntą valandą. Taip nurodė mano tėvas ir viršininkas, sugalvojęs taip išgydyti nuo nihilizmo. Manau, tai veiksminga, nes darbo dienomis einu anksti miegoti, labai neprisigeriu. Maištaudamas prieš tėvą ir viršininką iš darbo visada išeinu anksčiau. Buhalterė Onutė, kuri yra tėvo ir viršininko žmona numeris du, jam apie tai nepasakoja. Ji pati darbe nudirba savo, mano ir kelių kitų kolegų darbus. Buhalterės Onutės namuose yra problemų. Mano tėvas ir viršininkas antrus metus stato pirtelę. Galimai ir miega joje, nes darbe, kuriame visada būna buhalterė Onutė, jo niekas nematė maždaug metus.

Nesugebu dienomis miegoti. Net labai išvargintas nakties nuotykių darbe nemiegu. Dažnai išeinu pasivaikščioti, apsipirkinėju. Labai dažnai susirašinėju per „Tinder“. Mano draugai tai žino, todėl pasitaiko darbe spręsti jų dramas. Vieną vakarą mano draugas namuose rado raštelį ant mažo geltono lipnaus lapelio. Jame tekstas buvo lakoniškas, tačiau, mano nuomone, labai aiškus: „Debile, palieku tave.“

Draugas visą vakarą nesugebėjo pradėti galvoti. Valgė minimaliai tai, ką šaldytuve rado, vis tikėdamasis sulaukti sugyventinės ir jos ruošiamos vakarienės. Žiūrėjo „Netflix“. Nors išnešė šiukšles, jeigu ji sugrįžtų į namus pikta. Draugas išsigando tik ryte, kai pabudo vienas. Iš karto jaudintis nebuvo galimybių, nes reikėjo praustis ir eiti į darbą. Atsakęs į pirmuosius darbo laiškus, jis pirmą kartą paskambino sugyventinei. Jos telefonas buvo užimtas. Vėliau skambinant jis irgi buvo užimtas. Draugas pradėjo galvoti, kad ji užblokavo jo telefono numerį. Jis pagaliau pradėjo galvoti apie raštelį ir jo adresatą.

Su juo susitikom valgyti cepelinų per pietų pertrauką. Cepelinai beskoniai, kaip ir visada, bet pigūs. Alus irgi pigus. Draugas truputi paverkė man ant peties. Kelis kartus buvome apsikabinę, bet ne ilgiau nei dvidešimt misisipių. Į darbus jau nebegrįžome. Per pietų pertrauką sugebėjom išgerti po tris alaus (tai mano asmeninis rekordas). Susikibę paupiu nuėjome pas mane. Pas jį buvo per slogu. Gerti viešoje vietoje irgi netiko, nes reikalai rimti. Mudu su juo nuo universiteto laikų. Esame gėrę šaltyje ir karštyje. Kartu esame daug verkę. Tokioms progoms net savo gėrimą turim.

Vieną žiemos vakarą, kai anksti temsta, su juo verkėme prie Donelaičio paminklo. Prieš ašaras buvo daug kalbos apie Napoleoną Bonaparte’ą, vėliau apie knygą „Lobių sala“, kurios sutrumpintą iliustruotos didžiosios klasikos versiją abu daug kartų buvome skaitę. Gal dar apie kažką kalbėjome, jau nepamenu. Tada buvo daug emocijų, lyg savo brolį būčiau sutikęs. Kažkuriam kilo mintis persipjauti odą ir krauju kažką prisiekti. Mintis atrodė didi. Pjovėmės pirštų pagalvėles su popieriumi. Prikaupę pakankamai kraujo, priešais Donelaičio paminklą prisiekinėjom daug dalykų. Pro mus praėjo kažkokie rimti vyrai. Mūsų amžiaus, tik, užuot skaitę „Lobių salą“, vaikystėje lauke žaidė su kamuoliu. Jie mus išvadino bobom ir kitais žodžiais. Abu labai išsigandom, nes buvo galimybė susimušti, bet jie mūsų pagailėjo ir nuėjo toliau ieškoti rimtesnių nuotykių.

Atsigavę nuo patirto streso sugalvojom nueiti išgerti alaus. Tais laikais mažai ką žinojom, todėl baruose skaitydavom meniu. Pamatę gėrimą „Bobelinė“ pradėjom juoktis ir nusprendėm paragauti. Mums tada patiko, todėl išgėrėm po kelis šotus. Nuėję parūkyti į lauką abu apsivėmėm. Privėmėm beveik ant baro durų ir atgal mūsų neįsileido. Atsidūrėm Stuokos-Gucevičiaus skvere. Abiem jau buvo geriau. Stovėdami priešais architektą prisiekėm didelių nelaimių atveju visada gerti „Bobelinę“. Šį kartą krauju jau neprisiekinėjom. Taip jau darome dešimtmetį. Tik po kokių trejų tradicijos metų sužinojom, kad pavadinimas kilęs ne nuo žodžio „boba“.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Mano draugui buvo blogai. Jis su sugyventine kartu gyveno penkerius metus, per kuriuos į kitą moterį nė karto nepasižiūrėjo. Be savo moters jis nelabai galėjo funkcionuoti, nebegalėjo prisiminti, kaip išgyveno būdamas vienas. Bandžiau pasakoti, kaip veikia skalbimo mašina ar orkaitė, bet informacija buvo per sudėtinga. Pasakojau ir apie „Tinder“, bet jam pasidarė bloga.

Tylėdami išgėrėme dar kitų gėrimų. Namuose turėjau tik pusę litro „Bobelinės“, kažkaip nelabai buvau pasiruošęs. Mano gyvenime nieko verto nevyksta daugiau nei pusę metų, o draugo iniciatyva paskutinį kartą ją gėrėm prieš penkerius, kai jis planavo paprašyti savo merginos kartu apsigyventi.

Draugas liko pas mane miegoti. Apie aštuntą valandą paskambinau buhalterei Onutei pranešti, kad į darbą sugrįšiu po savaitgalio, nes mano draugui labai blogai ir turiu jam padėti. Prieš skambindamas planavau kažką sumeluoti, tačiau išgėręs seniai negertos „Bobelinės“ savy pajaučiau vidinę brandą. Buhalterei Onutei viskas nepatiko, bet jai retai kas patinka. Darbe nepasirodžiau tik vieną dieną.

Ryte norėjau pagaminti rimtus pusryčius. Jau buvau beišeinąs į parduotuvę, bet pabudęs mano draugas labai norėjo pasikalbėti. Išviriau kavos, suradau giliai lentynoje paslėptus sausainius, sudėjau juos į porcelianinę lėkštelę ir viską išnešiau į terasą. Susėdom su draugu ant romantiškos dvivietės sofutės, kartais meilės lizdeliu vadinamos, ir gerdami kavą vėl verkėm. Kaltinom moteris, negražiais žodžiais vadinome. Mums po 34 metus, patirties gyvenime ir su moterimis jau turime, bet abu negalėjome suprasti, kodėl jos staiga, lyg niekur nieko, be jokių įspėjimų ar įžangų skelia rimčiausius pareiškimus ar padaro tokius dalykus... Juk galima kalbėtis, išsiaiškinti, o jos tiesiog pabėga, užblokuoja numerį, nebemyli.

Išgėręs kavos draugas sugrįžo valandėlei kitai pamiegoti į savo namus. Jam pabudus sutarėm važiuoti į sugyventinės tėvų sodą, nes ten, anot jos „Facebook stories“, ji dabar buvo. Jam išėjus išsimaudžiau. Atsidariau elektroninį paštą ir atsakiau į kelis laiškus. Darbo reikalais paskambinau buhalterei Onutei. Tada prie mano kiemo privažiavo draugas ir mudu, užkandę kibinų, leidomės į kelionę po Lietuvą.

Kelias buvo vingiuotas. Važiavom lėtai. Buvo karšta. Visą laiką pykino, pradėjau galvoti, kad mūsų planas netinkamas. Turėjom nuvažiuoti į sodą pas sugyventinę ir jos tėvus. Prie tėvų jos atsiprašyti ir ją parsivežti atgal. Kuo toliau buvome nuo Vilniaus, tuo sudėtingiau viskas atrodė. Kiek išsiblaivęs pradėjau suprasti, kad atsiprašymas gali trukti ilgiau nei įsivaizduotas 5 minutes. Supratau, kad tokios būklės man teks bendrauti su galimai priešiškai nusiteikusiais sugyventinės tėvais. O ir sugyventinė man nelabai patiko, nes pradėjau įsivaizduoti draugą vienišiaus amplua, kuris savaitgalio vakarais su manimi medžioja naujas putytes.

Prieš susitikimą sustojome pavalgyti šašlykų. Tokių skanių nesu valgęs gyvenime. Prie šašlykų buvo labai skanūs svogūnai, jie visiškai mane išblaivė. Tiesa, išgėriau alaus. Vidutinio dydžio miestelio didelėje parduotuvėje draugas nupirko sugyventinei atsiprašymo gėlių. Abu guodėmės, kad iš Vilniaus gėlės nebūtų atvažiavusios. Teisybės dėlei mes apie atsiprašymo scenarijų net nepagalvojom. Dar prisipirkom alaus ir degtinės. Sakiau draugui, kad reikia ir uošvienei gėlių pirkti, bet jis to nepadarė. Šiaip gėlės atrodė apgailėtinai. Mes – irgi.

Atvykę į uošvių kiemą buvom pasitikti su lauko šluota. Ja uošvienė gerai apdaužė draugo automobilį, nors jokių įbrėžimų nesimatė. Uošvis performansą stebėjo iš lauko pavėsinės, tylėdamas. Išlipę iš mašinos mudu su draugu išsiskyrėm. Jis atsiprašinėjo uošvienės ir aš jam nebuvau reikalingas. Neturėjau ko veikti. Paėmiau maišą su alumi iš bagažinės ir nuėjau pas uošvį. Kažkodėl degtinę palikau mašinoje. Jis priėmė mano vaišes ir, sudėjęs viską į kažkokią keistą duobę, padavė man vieną skardinę šalto. Aš nusirengiau marškinėlius, nes ir jis buvo tik su šortais. Prisėdęs prie jo gėriau.

Su juo kalbos greitai baigėsi. Pagyriau jo sodą. Išsiaiškinau visų priestatų funkcijas. Net apie šaldymo duobę išaiškino. Apie ją kalbėjo ilgai. Jo pasakojimo nesiklausiau, nes buvo neįdomu. Staiga supratau, kad man su juo taip kalbėtis reikės visą savaitgalį.

Vėliau nuėjom prie ežero. Susipažinau su sodų bendrijos vyrais. Jie pasakojo apie aplinką, kelias nelabai įdomias sodų istorijas. Ežero vanduo buvo šaltokas, tačiau man labai tiko. Kelis kartus nušokau į vandenį nuo lieptelio, vieną kartą tėškiausi pilvu. Ežere būčiau mirkęs ilgiau, bet siaubingai užsimaniau valgyti, o ir kelio atgal pats nebūčiau radęs. Teko su uošviu grįžti atgal.

Sodo namelyje vyko garsios kovos. Keista, kaip dukrų ir mamų balsai supanašėja. Su uošviu, kuris jau buvo patapęs mano draugu, žaidėm žaidimą – spėliojome, kada rėkia jo žmona, o kada – dukra. Rezultatų statistikos nevedėm. Mano draugas maišė mums alkoholinį alų su nealkoholiniu, todėl ant kojų pastovėjau. Kartu ir kirviu pamosikavom, ruošdami laužą vakarienei, nelaukėm jų. Santykių aiškinimasis tarp mano draugo, jo sugyventinės ir uošvienės užtruko. Ta uošvienė pasitaikė agresyviai nusiteikusi. Kelis kartus mano draugą buvo sumušusi. Jis sakė, kad nestipriai, ir aš juo tikiu.

Mano su uošviu romantika baigėsi tik iškepus šašlykus. Šiaip retai juos valgau, bet tą dieną man teko paragauti du kartus. Iš kažkur atsirado ryžių ir pomidorų, agurkų. Juos supjausčiau stambiais gabalais, kitaip pjaustyti buvau per daug pavargęs. Valgėm tylėdami, jaučiausi kaip šuniui penkta koja. Iš visos širdies džiaugiausi, kad drama vyksta ne su manimi, tačiau liūdesio apraiškų buvo.

Mano draugas elgėsi neprotingai. Lindo bučiuoti sugyventinę, bandė graibyti jos papą tėvų akivaizdoje. Uošvis, ramaus būdo vyras, pirmą kartą apsimetė nematąs, o gal tiesiog nematė. Iki šiol nežinau. Antrą kartą, mano draugui per prievartą bandant pagraibyti buvusią sugyventinę, uošvis turėjo ką nors daryti. Jis atsistojo, priėjo prie potencialaus žento ir trenkė jam į akį. Mano draugas nuvirto nuo suolo ir atsidūrė ant pavėsinės grindų. Manau, draugas buvo per girtas galvoti. Ant grindų jis praleido kurį laiką, net dėl jo išsigandau. Niekas iš šeimos narių nepadėjo jam atsistoti, todėl nusvirduliavau aš. Pagalbos prireikė ir man, nes bandydamas jį pakelti pats nukritau. Pasivolioję ant grindų ir persimetę keliomis egzistencinėmis frazėmis atsistojome. Uošvienė mums paliepė eiti miegoti. Nusekėme paskui ją.

Ji mums įsakė palaukti prie namo durų. Lyg kokie paaugliai klusniai laukėme jos tamsiame koridoriuje. Nieko nekalbėjom, nors galvoje ir taip buvo tuščia. Buvau girtas, pavargęs, norėjau miego. Taip norėjau, kad galėjau užmigti ant pavėsinės grindų. Tik iš baimės nusekiau uošvienę. Po ilgo laiko ji sugrįžo. Mūsų paklausė, kodėl stovime koridoriuje. Nieko neatsakėme, tik akis nuleidę į grindis nusvirduliavome paskum ją į svetainę. Ten uošvienė pradėjo mums taisyti patalus ant sofos. Bandėme jai padėti, bet nekas iš to išėjo.

Baigusi vilkti patalynę, ji liepė mums gultis. Mes, labai jos bijodami, griuvome į lovą su drabužiais. Aš netyčia spėjau batus nusiauti dar koridoriuje, dėl draugo nesu tikras. Ji kažką suprunkštė, bet ilgai nekalbėjo, išėjo ir išjungė šviesą. Likę vieni su draugu dar bandėme kalbėtis. Jis patyrė daug išgyvenimų, norėjo jais su manimi pasidalinti. Aš jam kažką atsakinėjau, bet atsimenu, kad trūko vietos, ir labai nepatogų čiužinį.

Ryte pabudau vienas. Dėl to labai apsidžiaugiau ir dar kuriam laikui užsnūdau. Antrą kartą pabudau nuo žmonių skleidžiamų garsų. Geriau įsiklausęs supratau, kad mano draugas kalba su moterimi. Jis kalbėjo „myliu“, „mažyte“, todėl supratau, kad jau viskas gerai. Net mano sveikata pagerėjo.

Uošvienės nuotaika buvo gera. Ji niūniuodama „Abbos“ dainas kepė blynus. Labai skanius, valgėm juos su jos virta labai skania braškių uogiene. Buvau sunerimęs, kad draugas naktį pasipiršo ir man teks ištverti dar vienų vestuvių organizavimą, tačiau žiedo ant sugyventinės piršto nebuvo. Uošvienei užteko jų susitaikymo. Ji man įdėjo uogienių, pomidorų ir agurkų.

Prieš grįždami į Vilnių nuėjome prie ežero. Šiandien jau buvo šilčiau, nors jaučiausi blogiau. Prie ežero susipažinom su sugyventinės vaikystės drauge Gabija. Ji pasitiesė savo rankšluostį arti manojo, todėl daug bendravom. Buvo apie ką, nuoširdžiai džiaugiausi pažintimi. Norėdamas jai patikti perpasakojau prieš dieną išgirstus faktus apie sodų bendriją. Tai jai labai patiko. Taip patiko, kad pakvietė nueiti iki sodų bendrijos lankytino objekto.

Iki objekto ėjom ilgai. Buvo karšta, neturėjau kepurės. Gabija paėmė mane už rankos, tai buvo malonu, nes turėjau problemų su pusiausvyra. Ji atrodė gerai. Einant keliuku jos krūtinė maloniai šokčiojo bandydama pasprukti iš maudymosi kostiumėlio. Nepaspruko, bet vaizdas ir taip buvo geras. Man patiko jos plaukai, šypsena. Pasidomėjau, ar ji gyvena Vilniuje, bet jos atsakymas buvo neigiamas. Tai išgirdęs nuliūdau. Mano susižavėjimas ja sumenko.

Pagaliau priėjom lankytiną objektą – seną pušį su išvirtusiomis iš žemės šaknimis. Apėjom aplink tą pušį. Iš mandagumo pasakiau kažką gražaus ir ėjome atgal. Aš vėl žiūrėjau į Gabijos šokinėjančias krūtis. Svajojau, apie ką svajoja visi sveiki vyrai. Toliau laikydama mano ranką, ji pasivedė mane nuo keliuko į aukštas žoles. Supratau, kad prieš akimirką gimusi mano svajonė virs realybe.

Delnais suėmiau jos krūtis ir gerai pamaigiau. Buvo tobula, karma man atsidėkojo už pagalbą draugui. Žinojau, kad perspektyvos su Gabija nebus. Pats stengiausi nieko neforsuoti. Paglostęs jos krūtis norėjau grįžti prie ežero. Mintyse jau ruošiausi kelionei namo, bet ji pašnibždėjo į ausį: „Debile, padaryk mane.“ Tai buvo gerai. Man patiko, kad ir ji išgyveno tą pačią svetimą dramą. Keista būti pavadintam debilu, sujaudino, nors niekas niekada taip manęs į akis nebuvo vadinęs.

Atsigulėm su Gabija į aukštas žoles. Žmonės praeidami taku nepagalvotų, kad šalia jų kažkas kažką daro. Atrišau jos maudymosi kostiumėlio viršutinę dalį ir pagaliau pamačiau krūtis. Jos buvo labai gražios, su gražiais speneliais. Dar kartą juos pamasažavau. Dabar jau matydamas viską. Tada ji nusismaukė šortus ir apatinę maudymuko dalį. Ten manęs laukė staigmena. Nebuvau tokio dalyko matęs. Iš jos gaktiplaukių buvo sukirptas trikampis, su susiaurėjimu apačioje. Lyg vyrų tualeto ženklas. Trikampio tekstūra buvo šiurkšti. Ten esantys garbanoti plaukai ištiesinus būtų moteriško mažojo pirštelio ilgio. Net pamatavau. Ir dar visaip su jais žaidžiau. Dabar jau žinau, ką patiria barzdotas vyras bučiuodamas kitą barzdotą vyrą. Kitur gaktiplaukių nebuvo.

Važiuodamas į Vilnių sėdėjau mašinos gale. Vairavo sugyventinė, nes mano draugas, kaip ir aš, buvo leisgyvis. Labai retai užmiegu dieną, bet kelionę pramiegojau. Džiaugiuosi, kad jie susitaikė. Tik kiek apmaudu, kad retai mudu tesusitinkam. Apmaudu ir neturėti santykių. Dažnai pagalvoju, kad geriau miegočiau pirtelėje.