Birželio 28–liepos 6 d. temperatūra pakilo kurortiniuose Karlovi Varuose. Ne tik dėl vasaros ir trykštančių karštų vandens versmių – čia vyko 48-tas tarptautinis filmų festivalis (KVIFF), kurio konkursinės programos ir šviežiausių metų hitų (iš „Berlinalės“, Kanų) žiūrėti kasmet suplūsta žmonės iš viso pasaulio.

Sėkmės, yдачи, powodzenia, o šiemet tai tiesiog get lucky buvo kartojama už kiekvieno kampo: šitos malonės nesuprojektuosi, belieka tiktai laukti ir kukuoti. Jos ypač reikia sėdint kino festivaliuose – jei vienas filmas iš penkių neblogas – jau nerealiai. Ir, aišku, kad gyvenime nesiseka dažniau, todėl KVIFF’ui pirmiausia norisi padėkoti už visas tiems atvejams paruoštas pagalves.

Kas rytą ir kas filmą skrandžius skalbt galėjom šiltu, neįkainotu mineraliniu. O jei sveikai gyventi nusibosdavo – rūkyti leidžiama tiesiog prie kino salių. Ten pat mačiau lekuojančius mažus ir didelius šunis, į juos žiūrėdamos geriausiai ilsisi pavargusios nuo režisuotų dramų akys. Filmus apkalbinėdavome balkone, o jei darydavosi liūdna ir graudu (maždaug – „negi tai viskas, ką šitam gyvenime veikiu?“), tuomet išeidavau sėdėt po medžiais. Taip vieną kartą pamačiau, kad kino teatras-viešbutis „Thermal“ (specialiai kadaise pastatytas festivaliui) yra visai kaip kino juosta, o ta vieta, kur visos salės – kaip ritė. Tada nublanko frazė „kaip kine“ – šio statinio architektūra man nušvietė kitokią perspektyvą – juokinga darosi, kai suvoki, kad keletą dienų visi bėgiojome iš kadrų į kadrus, bandydami peržaisti likimą ir peršokti banalias akimirkas, tikėdamiesi rasti vieną kitą tikrą, gerą...

Taigi geriausiu išrinktas ir Krištoliniu gaubliu apdovanotas vengro Janoso Szaszo filmas pagal garsųjį Agotos Kristof romaną „Storas sąsiuvinis“ (lietuviškai išleistą 2004 m.). Nesusidūrusiems su romanu žiūrovams filmas gal pasirodė tradicinis ir nuobodus. Dar vienas Holivudu kvepiantis pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame tragedija-kalkė prasideda nuo pirmų kadrų: geri tėveliai gerus vaikus (dvylikamečius dvynius Luką ir Klausą) atiduoda saugoti piktai močiutei: žiūrėkime dabar visi, kas bus. Ausis zulina tas pats graudžiai skausmingas akordas. Situacijos, vaizduojančios susvetimėjusius miestelio gyventojus ir vis žiaurėjančius pagrindinius personažus, –­ teatrališkai perspaustos, todėl jautrumo slenkstis kyla ir istorija nebedomina. Sužinome, kad vaikai rašo dienoraštį – storą sąsiuvinį. Jis retkarčiais šmėkšteli ekrane kaip infantili animacijos ir nuotraukų koliažų makalošė, tačiau jokios konceptualios reikšmės jo pateikimas filmui nesuteikia.

Čia norėtųsi prisiminti romaną, kuriame broliai Lukas ir Klausas labai griežtai apsisprendžia, kaip jie rašys: „Rašinys privalo būti tikroviškas. Mūsų užduotis aprašyti tai, ką matome, ką girdime, ką veikiame (...) Rašome: „Mes valgome daug riešutų“, o ne „Mes mėgstame riešutus“, nes žodis mėgti, kaip ir mylėti, – netikslus, jam trūksta aiškumo ir objektyvumo. „Mėgti riešutus“ ir „mylėti Motiną“ reiškia visai ne tą patį. Pirmasis posakis perteikia malonų skonį burnoje, o antrasis – jausmą. (...) Žodžiai, apibrėžiantys jausmus, labai migloti; verčiau jų vengti ir aprašinėti daiktus, kitus žmones ir save, tuomet tai bus tikslus faktų išdėstymas.“ Taip parašytas romanas – racionalus, paveikus, verčiantis susimąstyti apie būdus „išeiti iš“ arba tiesiog ištverti sunkiąsias situacijas. O filmas šios pastangos, mano nuomone, deramai aiškiai neišskleidė. Specifinio pasakojimo stiliaus taip pat neperteikė. Liko tik banaloka vaikų (net jei ir šiek tiek kietesnių negu įprasta) karo fone situacija.

Įdomu, kad į Agotos Kristof „Storą sąsiuvinį“ stilistiškai panašesnė pasirodė ne kokia nors kita ekranizacija, o tiesiai iš Kanų atvežtas ir geriausio režisieriaus apdovanojimą ten nusiskynęs „Heli“. Šiame Amato Escalante filme kriminalinė šiuolaikinės Meksikos tikrovė rodoma atvirai visa - žvilgsnis nevertina, bet ir nenusisuka. Matome dvylikametę Estelą, žaidžiančią su šuneliu, matome, kaip banditai akimirksniu nusuka jos gyvūnėliui galvą. Taip be jokių įžangų ir perspėjimų prieš akis kapojama realybė sunaikina bet kokį kylantį sentimentalumą (ko romane „Storas sąsiuvinis“ ir siekė Klausas su Luku). Vis dėlto pritarčiau kino kritikams, teigiantiems, kad nepaisant to, kaip puikiai „Heli“ sukaltas, jam kažko trūksta, ir istorija dėmesio neprikausto (geresnis tokio tipo pasakojimo pavyzdys – 2011 m. hitas „Mis Bala“ – narkotikų prekeivių ir grožio konkursų ryšius irgi Meksikoje nušviečiantis filmas).

Tai kaip tada kalbėti apie karą? Vykusiai apie traumines patirtis šiemet prabilo du filmai. Europos ir Viduržemio jūros šalių filmų kritikų federacijos apdovanojimą „Fedeora“ Karlovi Varuose gavo ant dokumentikos ir fikcijos ribos laviruojantis slovakų filmas „Aksominiai teroristai“ („Zamatoví teroristi“, režisieriai Ivanas Ostrochovskýs, Pavolas Pekarčíkas, Peteris Kerekesas). Tai trijų politinių veikėjų-antikomunistų gyvenimo istorijos. Visi jie – kovotojai mėgėjai, susprogdinę po vieną kitą šiukšliadėžę ir už tai pasėdėję kalėjimuose. Filme kiekvienas jų savo čekoslovakiškus nuotykius porina labai paprastai, faktus pakuodami į asmenišką, juokeliais ir gyvenimo filosofija margintą vyniojamąjį popierių. Iki ašarų juokdamiesi patikėjome ir susižavėjome jų būdais tvarkytis ir pasakotis.

O štai Rithy Panho savo skausmą dėl Kambodžoje vykdyto tautinio genocido rimtai ir jautriai išlieja iš molio lipdydamas ištisą nužudytųjų kaimą („Dingęs paveikslas“ („L’image manquante“). Jaukų, švelnų santykį su pasauliu, kurį Pol Poto režimas naikino, režisierius atkuria tapydamas žmonių figūrėles, stebėdamas jas ir galiausiai palaidodamas – taip rituališkai ir intymiai jis bando atstatyti sujauktą tvarką, surasti iš gyvenimo ištrintą ramybės ir meilės paveikslą.

Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas naujas siaubo komedijų meistro Beno Wheatley filmas „Laukas Anglijoje“ („A Field in England“). Tą pačią liepos penktąją jo premjera įvyko ir festivalyje, ir angliškoje televizijoje, o dabar laisvai ir legaliai filmas sukasi internete ir kino teatruose (tokios yra naujausios kino platinimo tendencijos: auditoriją kaip jautį imti už ragų, ausų, uodegos ir kanopų – spręsti, ar filmas vertingas, galite tuojau pat). Taigi, įsivaizduokite, gražiame, tuščiame lauke (šiuolaikinio angliško miesto parko ekvivalentas) šlaistosi keli, net nežinia gyvi ar mirę karo (vėl karo!) veteranai ir ieško lobio. Labai gražu tame lauke, ten auga haliucinogeniniai grybukai... Visiems kartu pasrėbus viralo, lengvai ironiška visuomenės karikatūra („Jėzus Kristus pasirodyti gali bet kurią akimirką“ – sako akademikas, o „britų paprastasis“ jam atrėžia: „Bet taigi einame alaus, ane?“) užverda iki apokaliptinio deserto – vizualiausio ir šmaikščiausio festivalio filmo. Lenkiu galvą prieš tokį talentą, suderinantį gudrų humorą ir estetiką.

Panašaus daugiasluoksniškumo ir balanso labiausiai trūko žiūrint „Papušą“ („Papusza“, režisieriai Krzysztofas Krauze ir Joanna Kos-Krauze; Specialus žiuri prizas), pasakojančio Lenkijos čigonų poe­tės Papušos (1908–1987), savarankiškai nusprendusios išmokti skaityti ir rašyti ir taip susipriešinusios su savo bendruomene, gyvenimo istoriją. Jaučiausi truputėlį apgauta – per pirmą valandą išgirdau vos porą jos poezijos eilučių. Visą dėmesį ir visai be reikalo užgožė idiliški kaimo peizažai, tarsi išplaukę iš tapybos paveikslų, puikus operatoriaus darbas, o įdomios asmenybės istorija nugrimzdo į antrą planą. Abejočiau, ar Papušos poezija taip jau primena saldžiąją filmo vizualiką, be to, progų palyginti buvo suteikta per mažai.

Geriausiu režisieriumi šiame festivalyje buvo išrinktas čekas Janas Hrebejkas, laikomas vienu produktyviausių šios šalies menininkų. Jo filme „Medaus mėnuo“ („Libanky“) vestuvių iškilmes sudrumsčia mįslingas svečias, jaunajai dovanų atnešęs urną, kuri atveria praeities paslapčių ir klaidų skrynią. Anot kritikų, tai – skandinaviško braižo filmas.

Taigi pagrindinio konkurso laimėtojai vienaip ar kitaip rekonstruoja ir aktualizuoja praeitį, o antrosios konkursinės programos „East of the West“ (kurioje pristatomi vidurio Europos jaunųjų režisierių filmai) laureatai jau imasi kalbėti apie čia ir dabar.

Nuspėjamą pergalę iškovojo lenkų filmas gėjų tematika „Plūduriuojantys dangoraižiai“ („Płynące wieżowce“, rež. Tomaszas Wasilewskis). Tragiškas kaip antikinė tragedija, gražus kaip elektroninės muzikos klipas, kaip kokia nors kvepalų reklama filmas sugėrė visas stereotipines, homoseksualus ištikti galinčias situacijas. Pagrindinis veikėjas – simpatiškas, talentingas plaukikas, su mergina gyvenantis pas savo mamą. Istorija prasideda, kai vieną dieną jis ne juokais įsimyli gležną, žolę rūkantį, neišpasakyto grožio jaunuolį. Naiviam žiūrovui (susidaro įspūdis, kad tokiais mes laikomi ne iš piktos valios - viskas dėl „mokslo“ apie gėjus populiarinimo) bus aiškinama, kaip tokiu atveju jausis į aistros sūkurį netyčiom įplaukęs vaikinas, kaip į krantą tempti jį mėgins ir galiausiai per jėgą ištemps artimiausios jo moterys. Įtampa išgaruoja vos išėjus iš salės, bet tol, kol žiūri, romantizuota vaikinų erotika svaigina. Daugybė scenų baseine su tobulais vyrų kūnais ir idealizuojama gėjų aistra mėgina parafrazuoti antiką. Kiti erotiniai šios programos filmai (rusų „Intymios vietos“ ir slovėnų „Adria Blues“), palyginti su „Plūduriuojančiais dangoraižiais“, pasirodė lėkšti ir vulgarūs.

Žiuri pastebėjo ir įvertino („Special mention“) slovėnišką Jurajaus Lehotskio „Stebuklą“ („Zazrak“) –­ filmą apie neįveikiamą penkiolikmetės Elos meilę trisdešimtmečiui narkomanui. Mergina savo noru, tam, kad galėtų nupirkti jai beveik abejingam vyrui narkotikų, tampa prostitute. Be to (arba „savaime aišku“), ji nesutaria su mama, patenka į pataisos darbų koloniją, kur pasijunta nėščia, ir visos šitos gyvenimo rūdys (jų žymiai daugiau, visų net nevardysiu) piešiamos itin tiksliai, be perspaudimo. Galbūt dar dokumentinį kiną studijuodamas režisierius suvokė, kad gyvenimas niekada nebūna tik juodas ar baltas.

Truputį liūdna, kad visai nepastebėtas liko pagrindinėje konkursinėje programoje rodytas graikės Penny Panayotopoulou „Rugsėjis“ („September“) – ramus, psichologiškai tikslus ir subtilus pasakojimas apie merginos Anos, palaidojusios savo vienintelį draugą – mylimą šunį, gedulą, vienatvę ir mėginimą išsivaduoti iš tokios būsenos. Ana pati nelyg šuo savo šeimininke pasirenka vieną kartą ją pakalbinusią moterį. Susigalvodama vis kitokį pretekstą ji užeidinėja pas ją arba pati kviečiasi į svečius, kol toks elgesys peržengia visas normas.

Prakalbus apie normas, norisi pajuokauti, kad po savaitės Karlovi Varuose, tai yra po 5 filmų per dieną ir vietinių skanėstų – nepaliaujamai prie kino teatro čirškinamų dešrelių, pasiilgau normalaus gyvenimo ir maisto – sėdėjimo namuose valgant užpilamų makaronų sriubą... Normalumas normalumui nelygu, tačiau jeigu norisi eiti iš proto, Karlovi Varų filmų festivalį ir apskritai Čekiją tikrai rekomenduoju.