Rūta Birštonaitė. Paslaptis ir mįslė

Pasakyti, kad nemėgstu teatro, –­ tai, mielas skaitytojau, nepasakyti nieko. Daugybę metų nekeliu ten kojos. Tačiau pastaruoju metu atkreipiau dėmesį į tam tikrus savo elgesio pokyčius. Seniau, būdavo, einu ir juokiuosi iš teatralų minios, susibūrusios trijų mūzų papėdėje, laidau jų pusėn šmaikščias replikas. O dabar, vos išvydusi tokius sambūrius, susigūžiu ir apeinu juos iš tolo. Toks jausmas, kad manoji nemeilė, užuot natūraliai peraugusi į abejingumą, pavirto savotiška fobija. Sykį net nupurtė šaltis: o jei galbūt pamilau teatrą ir manoji baimė yra ne kas kita kaip susidrovėjimas aistros objekto akivaizdoje? Viskas baigėsi tuo, kad vieną dieną, kvepianti aldehidais ir beveik blaivi, susiruošiau į „Lėlės" teatrą. Pamaniau: šiaip ar taip, ten vaidins lėlės, ne žmonės –­ gal ne taip bus baisu. Tačiau pakeliui pasijutau visiškai prastai, stvėriau nitrogliceriną, o atgavusi kvapą nusvirduliavau kino teatro link.

„Out 1: Noli me tangere“

Nesileisčiau į šiuos asmeniškumus, jei ne vienas man pačiai keistas dalykas. Daugelyje mano mėgstamų filmų vienaip ar kitaip yra pavaizduotas teatras. Galiu čia pat paminėti Jeano-Claude'o Biette'o „Materijų teatrą" („Le Théâtre des matières", 1977), Kiros Muratovos „Du viename" („Dva v odnom", 2007) ar Manoelio de Oliveiros „Nerimastį" („Inquietude", 1998). Vis dėlto nepranokstamas šiuo atžvilgiu yra režisierius Jacques'as Rivette'as (g. 1928). Mačiau turbūt šešis jo filmus, kuriuose nemenką laiko dalį vyksta pjesių skaitymai, teatro repeticijos ir vaidinimai. Tai kodėl man patinka šitie filmai, o svarbiausia – kodėl taip žavi teatras juose?

Rivette'o teatras – tai lyg išrinktųjų klubas su griežtomis taisyklėmis ir slaptais ritualais. Filme „Ketverto gauja" („La Bande a quatre", 1988) garsi aktorė į savo dramos būrelį priima tik merginas, ir nebūtinai itin gerai vaidinančias. O gerai vaidinančiajai liepia ateiti, kai turės pinigų susimokėti, nes šitas kursas, šiaip ar taip, labai brangus. „Meilėje ant žemės" („L'Amour par terre", 1984) aktorių trejetas suviliojamas vaidinti paties pjesės autoriaus namuose su sąlyga, kad repeticijų metu jie šituose namuose gyvens ir iki paskutinės akimirkos nežinos, kuo baigsis pjesė. Po vaidinimo atsiskaitoma, žinoma, grynaisiais iš rankų į rankas.

Iššifruoti taisyklių ir ritualo pras­mę – tokia yra Rivette'o personažų užduotis. Ir, reikia pasakyti, ji ne iš lengvųjų. O kaip kitaip – juk už klubo durų ritualas paprasčiausiai nieko nereiškia, bet patekus vidun irgi nekas tepaaiškėja. „Kuo ilgiau pas ją mokaisi, tuo mažiau žinai", – atsidūsta viena brangiųjų kursų lankytojų. „Arba esi paslaptingas žmogus, arba ne, paaiškinti to neįmanoma", – priduria kita. Ir tai susiję ne vien aktorystės amato paslapčių pažinimu. Sulig pirmuoju ilgametražiu Rivette'o filmu „Paryžius priklauso mums" („Paris nous appartient", 1961) teatras savąsias aukas įtraukia į svaigų detektyvinį žaidimą be krypties nuorodų. Iš pradžių gali pasirodyti, kad tereikia atitaikyti mįslės raktą: surasti dingusį muzikos įrašą, kurį režisierius svajoja panaudoti spektaklyje („Paryžius priklauso mums"), ar sužinoti, kas buvo toji dingusi fatališka moteris, kurios kambarį pjesės autorius savo namuose saugo nepaliestą („Meilė ant žemės"). Tačiau ilgainiui virš smalsuolio ar smalsuolės susitvenkia visa gožiantis paslapties debesis. Paskiri aplinkiniai žmonės ima jungtis į vis tankesnį tink­lą, byloti užuominomis ar net stengtis įbauginti. Personažui vis sunkiau sekasi susigaudyti tarp jį persekiojančių ženk­lų, šifruoti mįslingus laiškus, atspėti netyčia nugirstų pokalbių pras­mę.

Kartais tai gali būti lengvas, žaismingas siužetas, kuriame personažas –­ neretai pasitelkdamas klounadą –­ laimingai pereina išmėginimus, o mįslingos nuolaužos sukimba tarpusavyje. Taip filme „Sužinok" („Va Savoir!", 2001) ilgai ieškotas išsvajotas senovinis rank­raštis pagaliau surandamas virtuvėje tarp receptų knygų. Kai paslaptis atsigręžia niūriąja puse, ji sukelia savotišką persekiojimo maniją. „Beprotiškoje meilėje" („L'Amour fou", 1968) aktorė, nuvarginta repeticijų, kurios dar ir nuolat filmuojamos, užsidaro namie, o vietą scenoje užima jos vyro – teatro režisieriaus – ankstesnė mylimoji. Be galo ilgi pjesės skaitymų epizodai, pakartotiniai bandymai perprasti ir perteikti tekstą čia tiesiogiai proporcingi augančiai aktorės vienatvei, kūrybiniam ir moteriškam pavydui, nepamatuotoms baimėms ir išsigalvojimams.

Vis dėlto kur kas dažniau Rivette'o personažai tiesiog lieka skendėti kiek baugioje, bet kartu azartą žadinančioje ir todėl žavingoje nuojautoje, kad juos supa slaptos grupuotės. Tad filme „Paryžius priklauso mums" jauna aktorė ima visokeriopai gelbėti teatro režisierių nuo taip ir neįvardijamų sąmokslininkų užmačių. Filme „Out 1: Noli me tangere" (1970) matome net dvi teatro trupes, repetuojančias Aischilo „Prometėją" ir „Septynetą prieš Tėbus", ir atitinkamai – du įnirtingus mįslių šifruotojus. Galiausiai vienam iš jųdviejų kyla mintis, kad pjesės vaidinimas tėra priedanga: iš tiesų spektaklio metu aktorių tariami žodžiai slepia užšifruotą pranešimą, siunčiamą išrinktiesiems asmenims. Filme „Meilė ant žemės" būtent taip ir yra: pjesės autoriaus namuose susirinkusi publika sutrikusi šnabždasi, bet taip ir nesužinome, kodėl. Gal kad vaidinami neseni įvykiai iš autoriaus gyvenimo, gal čia slypi dar kokia nors paslaptis, o gal tiesiog aktorių vaidyba ir pjesė yra prasta? Juk įmantrios mįslės Rivette'o kine dažnai tėra paslapties nebuvimo priedanga.

Koks gi Rivette'o teatrų repertuaras? Daugiausia čia statomi klasikiniai autoriai: Aischilas, Šekspyras, Racine'as, dar – Marivaux, Pirandello. Neretai filmuose kalbama apie tai, koks apskritai teatras turėtų būti. „Beprotiškos meilės" protagonistas –­ režisierius ir aktorius – sako, kad teatre išvis užtektų tiesiog tikslesnės kalbėjimo intonacijos, tada gal net aktorių judėjimas scenoje būtų nereikalingas. „Mes nieko negirdim, tik tavo garsų balsą. Mes nieko nesuprantam, nes nieko negirdim", – moko būrelio vadovė savo auklėtinę filme „Ketverto gauja". Man patinka, kad aktoriai ir aktorės, o ypač tokios nuostabios moterys kaip Bulle Ogier ir Jane Birkin, Rivette'o kine ir teatre vaidina kaip nieko nevaidindamos, o jų liūdni balsai skamba taip, lyg voratinklis pleventų ore ar tik patsai oras virpėtų. Atrodo, jos amžinai tokios pačios, bet, kaip sakė, regis, Seneka, didis dalykas visada vaidinti tą patį vaidmenį.

Teatras Rivette'o kine neapsimeta gyvenimu, bet iš kur tas viską apimantis teatrališkumo jausmas? Ar tik jis negimsta anapus teatro, o jį sukuria paslapties įelektrintas kasdienis personažų gyvenimas? Taigi turbūt reikėtų sakyti, kad gyvenimas čia apsimeta teatru: atrodo, Paryžiaus gatvėse tuoj pritems šviesos, pakils puošni uždanga ir – kokia laimė! – atsivėrusi scena veikiausiai bus tuščia.

Draugai