Ieva Šukytė

 

Dokumentinio kino kūrėja Aistė Žegulytė, kaip pati pripažįsta, tęsia poetinio kino Lietuvoje tradicijas. Jos filmai persvarsto laiko tėkmę, gyvenimo laikinumą ir cikliškumą. Savo kūryboje ji žvelgia ne tik į žmogaus, bet ir kitų gyvių – gyvūnų ir mikroorganizmų – būtį, taip permąstydama šiuolaikinio žmogaus egzistenciją ir siekį pabėgti nuo natūralių gamtos procesų, tokių kaip mirtis. Režisierės antrasis dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ pernai rudenį buvo apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų IDFA ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festivaliuose. Ši dokumentinė juosta pasakoja apie mikroskopinius grybus, pamažu naikinančius paveikslus ir mirusiųjų kūnus, kad ir kaip žmonės bandytų juos išsaugoti. Grybai virsta metafora ir net naujos gyvenimo formos simboliu. Filmo premjera Lietuvoje įvyko festivalyje „Kino pavasaris“, o mūsų kino teatrus pasieks balandžio 10 d. 

 

Aistė Žegulytė. Vitos Žėkaitės nuotr.

 

Tavo pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018) kūrybiniai darbai prasidėjo dar kino režisūros magistro studijų metu. Nuo tada praėjo nemažai metų. Ar kurdama „Dulkes, kaulus ir stebuklus“ jauteisi labiau subrendusi kaip kino kūrėja?

Geras klausimas. Man atrodo, kad su kiekvienu projektu reikia labai daug mokytis iš naujo. Pati jaučiu, kad kūryba ir yra mokymasis ieškoti, daryti, konstruoti istorijas. Šįkart gal truputį labiau jaučiau vidinę ramybę – vis tiek vieną istoriją jau papasakojau. Negaliu sakyti, kad kurdama šį filmą nedariau klaidų, tačiau buvo daug atradimų.

Naujausias filmas, regis, tęsia „Animus Animalis“ temas apie mirtį, amžinybę, gyvenimo laikinumą. Pirmajame rodei taksidermistus, kurie tarsi užšaldo gyvūną amžinybei, o naujame filme kaip vieną iš siužeto linijų matome konservuojamus mirusiųjų kūnus. Ar „Dulkes, kaulus ir stebuklus“ galime laikyti savotišku tęsiniu?

Tikrai taip. Šios problemos ir idėjos mane turbūt domins visą gyvenimą: kas yra gyva, negyva, kas yra gyvenimas ir mirtis, kada jis baigiasi, kada prasideda. O gal viskas yra tik amžinuosiuose gyvybės cikluose. Be galo įdomu stebėti, pajausti gyvybės virpėjimą, judėjimą, tekėjimą. Filme „Animus Animalis“ daugiau dėmesio skyriau sustabdytai akimirkai, o „Dulkėse“ atvirkščiai – tekėjimui ir judėjimui, bet, aišku, šalia to yra ir žmogaus pastangos išsaugoti jam svarbius dalykus. Ypač šiandieniame pasaulyje atrodo, kad mes viską per vieną dieną suvartojame, išmetame. O restauratoriai mus nuveda į pasaulį, kur reikia sustoti, atsigręžti, klausytis, kas buvo prie šimtus metų. Ne išmesti daiktus, o juos saugoti ir pažinti istoriją, kuri mus moko, kaip turėtume jaustis dabar. Kita vertus, nutinka kurioziškų situacijų, kai atrodo, kad per daug stengiamės išsaugoti tai, ką reikėtų paleisti.

Kaip manai, ar ir toliau savo kūryboje kalbėsi apie gyvenimo ciklus, o gal šia tema jau viską pasakei?

Nežinau, kur gyvenimas mane nuves. Labai susidraugavome su šio filmo grybų augintoju Patricku iš Edinburgo. Jeigu viskas klostysis gerai, kitas filmas galbūt bus apie jį ir laiką. Kaip žmogus, nelabai jausdamas biologinį laiką, daro įdomius dalykus, bet kartu susiduria su daugybe problemų šiame greitame pasaulyje. Mano filmas kalbėtų apie laiką labiau iš mokslinės pusės, tad sunku pasakyti, ar jis iš tiesų būtų apie ciklus.

Užsiminei apie vartotojišką pasaulį ir laiko greitumą. Žmonės įvairiausiais būdais nori išlikti jauni, bando apgauti biologinį kūną įvairiomis procedūromis ar skatindami sveikuolišką gyvenimo būdą, tačiau už viso to slepiasi mirties baimė. Tavo kūryba parodo, kad gyvenimas ir mirtis yra natūrali ciklo dalis. Kaip pati į tai žiūri? 

Žmogaus noras gyventi amžinai arba turėti amžinai jauną kūną mane truputėlį gąsdina. Nevertiname laiko, ateities, tik egoistiškai norime užgriebti vietą pasaulyje, ją uzurpuoti. Nors po mūsų juk ateis kažkas kitas. Bandydami save užkonservuoti, žmonės tarsi įlenda į stiklinius narvus, o tada nebejaučia santykio su aplinka. Man atrodo, kad kuklus laiko pajautimas, link senatvės nešanti tėkmė leidžia pasijusti gamtos dalimi. O joje viskas kinta, nebūna užsikonservavusių dalykų. Aišku, gal yra koks ryklys, kuris Arkties vandenyne gyvena penkis šimtus metų, bet mes esame žmonės. Nenorėčiau teisti, bet su tam tikra ironija žiūriu į tokius užsikonservavusius žmones ir visą tą industriją.

 

Kadras iš filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“

 

Mums senstant ir bręstant, įgyjant sąmoningumo, regis, visuomenė vis tiek labiau vertina jaunatvišką elgesį nei žmogaus brandą.

Reikėtų žiūrėti, apie kokį jaunatviškumą kalbame. Jeigu tai dvasinis, toks kaip Jono Meko, tada atrodo, kad žmogus švenčia gyvenimą. Bet jeigu viskas daroma perdėtai, vien per išvaizdą, besaikį odos tempimą ir operacijas, man tai kelia baimę. Gal kada nors prieisime prie to, kad žmonės savo smegenis perkels į kitus kūnus. Tačiau galime matyti, kaip Vakarų Europoje mieli senukai smagiai leidžia savo gyvenimą, o tai mane džiugina. Svarbu žiūrėti ne tik į veidą, bet ir į širdį.

Tavo filme yra ir religinių motyvų. Įtraukei religines procesijas, epizodus iš mišių, žvalgaisi po bažnyčių rūsius. Ar nėra taip, kad žmonės tapo mažiau religingi, todėl nebėra pagrindo tikėti amžinuoju gyvenimu po mirties? Bandome gyventi šia akimirka ir pasisemti iš gyvenimo kuo daugiau. Pastangos atitolinti mirtį irgi su tuo susijusios.

Gali būti. Aišku, čia yra religinis dėmuo, bet per skirtingas religijas susipažįstame su ritualais, o jie yra labai žmogiškas dalykas, patvirtintas per amžius. Ritualai leidžia patirti laiką ir taip stipriai egoistiškai nesusitelkti į save kaip asmenybę. Procesijos yra galingi ritualai, kur susirinkę bendruomeniškai išgyvename tam tikrus skausmus ir džiaugsmus. Procesijos ėjimas man reiškia nepasidavimą vienai būsenai. Bet mirties baimė ir noras viską padaryti dabar pat labiau susiję su pinigais ir komercija. Atrodo, kad nuolat turime būti produktyvūs ir turėti daug veiklos. Tempas vis spartėja, o darbų kiekis, kurį turime padaryti per trumpą laiką, beprasmiškai auga sulig kiekviena diena.

Ar tau neatrodo, kad ritualai praranda pirminę prasmę, kad jie kinta?

Vakarų visuomenėje gal taip ir yra. Tai gana archajiškas dalykas. Bet kokį procentą pasaulio sudaro Vakarų visuomenė? Žmonės to tikrai neatsisakys. Tiesiog vyksta kaita. Kadaise Vakarai buvo užvaldę visą pasaulį, buvome kolonizatoriai. Dabar ši galybė po truputį slopsta, nes per greitį ir nebeadekvačią reakciją į laiką, aplinką mes vis ką nors pametame. Todėl kažkas pasikeis. Galbūt vietoj mūsų čia gyvens kita civilizacija, kuri, tikiu, toliau atliks ritualus.

Filmui „Animus Animalis“ metus auginai grybą, kuris skaidė negyvą pelę, dabar rodai mikroskopinius grybus, kurie gyvavo šimtus milijonų metų iki žmonijos ir gyvuos toliau, net ir mums išnykus. Kuo tave taip žavi grybai?

Filmuodama „Animus Animalis“ labai susižavėjau mikroorganizmais, nes jie yra šio pasaulio transformatoriai. Jie suteikia pradžią kitai gyvybei. Nebuvo sudėtinga nufilmuoti norint parodyti, kaip jie prisitaikė, evoliucionavo, nes jie nėra tokios sudėtingos struktūros kaip žinduoliai. Bet jie mane sužavėjo kaip gyvybės forma. Yra tvirtinančių, kad mikroorganizmai atskrido iš kosmoso kartu su meteoritu, pradėjo čia gyventi ir tikriausiai egzistuos ilgiau nei žmonių civilizacija. Nerdami į mikroskopinį pasaulį galime pamatyti pradžių pradžią, nes mes esame tarsi mikroskopinių būtybių aidas, kuriame galime įžvelgti evoliuciją ir žmogaus užuomazgas. Netgi egzistuoja nemažai panašumų tarp mūsų ir grybų neuronų jungčių.

Jau daug metų tyrinėji mikroorganizmus. Kaip jie pakeitė tavo pačios suvokimą apie laiko tėkmę ir gyvenimą?

Sakyčiau, mane nuramino. Prisilietimas prie mikropasaulio padėjo susitaikyti su brangių žmonių išėjimu anapus. Kai atsistoji prie mikroskopo ir pradedi stebėti grybelius, nurimsti ir supranti, kad žmogus visatoje yra labai mažas dydis. Nežinau, gal ir mano laikas yra sulėtėjęs – ląstelės sensta, bet jaučiu stipresnę ramybę.

Galvodama apie mikrogrybus tavo filme, atradau metafizinę ar net budistinę prieigą. Grybai suardo kūną ir paruošia dirvą naujai gyvybei, o budistai tiki, kad žmogus po mirties nebūtinai atgimsta ta pačia forma.

Grybai tikrai yra kaip budistai. Jie yra visos materijos transformuotojai. Net rašydami filmo scenarijų vadinome juos budistais, nes jie ramiai, nekreipdami dėmesio į norus, nenorus, tragedijas ar džiaugsmus, vis tiek ardo nenustodami ir transformuodami. Lietuviams yra labai artima galvoti, kad žmogus reinkarnuojasi į gamtą. Kapinėse užauga medžiai. Kai gimsta žmogus, sodiname medį, net kai miršta, irgi kartais taip darome. Išsiskaidymą į gamtą, naują augimą galime laikyti budistiniu, bet tai labai būdinga ir baltų kultūrai. 

Nesusidūrus su meno kūrinių išsaugojimo problemomis, iš tiesų nustebina, kad būtent dėl mikrogrybų yra restauruojami paveikslai, nes tie grybai pamažu naikina kūrinius.

Susižavėjau pamačiusi, kaip grybų sporos gali slėptis ant paveikslų. Dėl to ir nukeliavau į Prano Gudyno restauravimo centrą. Reikėtų pabrėžti, kad grybai atsiranda tada, kai žmonės pamiršta paveikslus, nugrūda juos į tamsias ar drėgnas erdves, jų nesaugo arba nutinka kokia tragedija. Grybai gerai auga po paveikslų apkaustais, nes ten kaupiasi drėgmė. Žmogui pamiršus, atgyja grybų atmintis ir jie pradeda maitintis.

Kai prieš septynerius metus su tavimi kalbėjausi apie „Animus Animalis“, klausiau, ar nebuvo sunku stebėti medžiojamus ir vėliau išdarinėjamus gyvūnus. Tada sakei, kad tokia yra gamta ir tikrovė, bet montaže viskas atrodė kur kas baisiau. Kaip manai, kodėl tam tikri dalykai kine atrodo baugūs ir į juos nejauku žiūrėti, nors realybėje mums tai nesukelia tokių aštrių emocijų?

Kinas yra apgaulė – mes hiperbolizuojame, kuriame istoriją, kad labiau įtrauktume. Šiame filme grybai yra nufilmuoti kaip milžinai, tačiau iš tikrųjų yra mikroskopiniai. Vieniems jie gali atrodyti baisūs, o kitiems gražūs, net erotiški. Kinas yra kita, transformuojanti realybė.

Kaip nufilmuoti grybus, kurie yra mikroskopinio dydžio?

Labai sunku, nes yra daugybė grybų rūšių. Vieni, pavyzdžiui, labai nemėgsta šviesos. Todėl juos galima fotografuoti sumažinus šviesos kiekį. Kiti grybai nėra tokie jautrūs šviesai. Treti netgi ją mėgsta, ji gali pakeisti jų augimo kryptį. Filmavimas trunka ilgai, nes tai yra fotografavimas „stopkadro“ technika, kai kadrus sujungiame į vieną ir paleidžiame žmogui suprantamu laiku. Sudėtingas procesas.

Lietuvoje dokumentika, ypač poetinis kinas, turi gilias šaknis. Jos atstovai Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, Audrius Stonys telkė dėmesį į simbolius, metaforas, emocijas ir vizualią kalbą. Ar savo kūryba tęsi šią dokumentinio kino mokyklą?

Tikrai taip. Netgi didžiuojuosi, kad turiu tokią galimybę, nes būtent dėl to ir susižavėjau dokumentika, jos vaizdinėmis metaforomis. Jaučiu laimę ir džiaugsmą, kad galiu tęsti tradiciją ieškodama emocinių būsenų, mūsų būties absurdo ir gyvenimo stebuklų.