Dokumentinio kino režisierius Rimtautas Šilinis

Vieną šaltą žiemos vakarą įsikūriau prie kompiuterio ir paspaudžiau internete žymaus režisierius pavardę su nuotrauka. Bet tuoj pat atitraukiau rankas – kuriems galams man ta fotografija? Juk aš jį ir taip neblogai pažįstu. Et, pamaniau, buvo nebuvo – pažiūrėsiu, kaip tas dokumentikos grandas atrodo iš toliau. Spaudžiu klavišą – ekrane pasirodo išraiškingas, artistiškas veidas, bet kažkoks labai jau nelietuviškas... Darsyk „pypteliu" pelę po tuo veidu – Reaganas. O po juo – Rimtauto Šilinio biografija. Aš nieko blogo prieš Ronį neturiu, netgi ranką už jį kelčiau, bet šiuo metu man norisi balsuoti (tiksliau –­ pirštuoti) už Rimtautą Šilinį! Interneto klaida, interžmogiškasis faktorius. Čia tikras įvykis, nė kiek nejuokauju, pasitikrinkit patys „Vikipedijoje".

R. Šilinis atsirado šiame pasaulyje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Yra sukūręs ir tokį kapitalinį filmą –­ „Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai" (2006). Aš jį mačiau, nustebino be galo daug tokios archyvinės medžiagos ekrane, kokios niekada niekas nėra regėjęs viešuose liudijimuose. Tai va kaip reikia elgtis su dokumentais! Kad nesudūlėtų rūsiuose, kad žadintų snaudžiančią atmintį, kad nuosavas biografijas pripildytume kitų istorijomis ir dėmesio vertu turiniu. Rimtautas – kaip istorikas Simonas Daukantas – nuolat sėdi archyvuose, it alkanas paukštis lesdamas tuos istorijos trupinius, kurių dar nelesė kiti.

Rimtas jis yra žmogus, labai rimtas. Sarkastiškas, netgi pasakyčiau – šiek tiek ciniškas. Nors niekada nesijuokia nei iš savęs, nei iš kitų, kadangi tai gali sugadinti jo ir prigimtinį vardinį, ir užsitarnautą rimtuolio renomė. Rimtautas Vladislovas Šilinis gimė Utenoje, kur buvo Marytės Melnikaitės trikotažo fabrikas, beje, ir dabar dar jis kažką mezga, bet ta nelaiminga partizanė jau nusiėmė visas savo regalijas; taip pat Utenoje mėsą gimdo nepralenkiamas mėsos kombinatas, o alų verda alaus darykla. Na, dar krepšininkas Jonas Valančiūnas ten gimė, rašytojas klasikas ir netgi kino režisierius (sic!) Saulius Šaltenis taip pat. O Dangau, argi galima taip užmiršti: Utena – dar ir istoriko Adolfo Šapokos gimtinė. Tame tiek daug talentingų žmonių išauginusiame mieste yra kapinės, sinagoga, vandentiekio bokštas (istorinis paminklas!), hipodromas... Ir dar daug ko, verto dokumentininko kameros dėmesio.

R. Šilinio kūrybos diapazonas beribis – jis yra sukūręs apie 70 filmų ir apie 80 scenarijų. Senoji Lietuva, dailė, žemės ūkis, sportas, politikų ir menininkų portretai... Nustoju skaičiuoti –­­ neįmanoma aprėpti neaprėpiama. Bet šis darbštuolis režisierius, dokumentinio kino Heraklis, – pajėgia. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius, LR Vyriausybės meno premija, prizai už filmus „Kur karalienės auksas" (1971), „Post scriptum senam filmui" (1980), „Randas" (1985). Režisierius dabar labai prisideda kuriant mūsų valstybės kino metraštį – yra visuomeninės tarybos vyriausias konsultantas. Kartais jo filmografijoje aptinku lyg ir pašalinės, nomenklatūrinės hagiografijos – tai jo filmai apie pirmuosius valstybės asmenis. Betgi neturiu teisės priekaištauti, gal ir Lietuvos kine būtinas „dvaro" metraštininkas.

Paskutinėje filmo „šienapjūtėje" Šilinis ilgai čiupinėja juostą, montuoja ją ir taiso – kas dažnai nepatrauklu kitiems režisieriams. Vieną kartą su Rimtautu montažinėje praleidau rekordišką laiką –­­ 24 valandas. Kai išsikrapštėme iš tos kosminės meno kapsulės, aš atrodžiau kaip balta mumija, o jis – nieko, patenkintas.

„Vincas Svirskis", „Čiūtyta rūta", „Šimtamečių godos". Lietuvių klasika. Kiti jų režisieriai, kiti operatoriai. Tačiau visų šių filmų montažas buvo Šilinio rankose. Jau seniai užsienyje toks kūrybinis darbas turi „montažo režisieriaus" pavadinimą.

Šilinio filmuose muzika visada taikli, kartais su grotesko priemaišomis, kartais griežtai neperžengianti skonio ribų, akademiška. Mama jam po pagalve radijo imtuvą padėdavo, kad koncertų iš Lietuvos filharmonijos salės tiesiogiai klausytųsi ir greičiau užmigtų. Gal iš tų sapnų ir gimė Šilinio ir A. Grikevičiaus „Trys taktai" (1966) – filmas apie genialųjį dirigentą Joną Aleksą.

Muzika savo ruožtu, sportas – savo. Vienas įdomiausių, kupinas aštrių emocijų Rimtauto filmas – „Maratonas balne" (1973), sukurtas drauge su Viktoru Starošu. Tarp sekinančios kovos vaizdų, iškilmingų sutiktuvių tuometinės Čekoslovakijos miesteliuose, mane pritrenkė vienas labai ilgas kadras: tuščiame stadione (kur buvo tuo metu kiti lenktynininkai, žiūrovai, teisėjai?), ant žolės, sėdi suplukęs dviratininkas ir lėtai užkandžiauja. Paskui staiga sustingsta, tarsi kažką svarbaus prisiminęs ar numatydamas būsimą etapą. Tiksi sekundės, o jis, lyg gyvas sfinksas, nė krust. Tartum nematomam dirigentui mostelėjus, vėl atgyja ir ima... kramsnoti. Pasaulis supulsuoja, ima tiksėti... Dabar, kai kuriami videofilmai, kai netaupoma juosta, tokį kadrą išgriebti iš gausiai prifilmuotos medžiagos yra lyg ir paprasčiau. O tais laikais kino juosta buvo aukso kainos – taigi, nevalia tuščiai rizikuoti. Šiuo atveju aiškiai talkino intuicija, užgrūdinta patirtis, talentas.

Mano bendramokslis, kartu žiūrėjęs šį filmą, atsiduso: „Nieko nesupratau, bet man labai patiko." Pridursiu – patiko ir man, tik ko čia nesuprasti? Nuožmi, vyriška kova, griūtys, traumos, kraujas. Ir pergalės džiaugsmas! Trasoje garsą įrašinėjo pats R. Šilinis.

Kartais režisieriui prieš naktį paskambindavau, mandagiai pasisveikindavau jo filmo pavadinimu: „Ar gyvas dar Baublys?" Kino dokumentikos baublys atsakydavo iškart, nė kiek nedelsdamas:

– Gyvas, gyvas, ko nori?

– Ar ryt važiuojate į žvejybą?

– O kas tau rūpi, juk pats nesi net ežero žiemą matęs, –­ sardoniškai įgeldavo maestro.

Šilas mėgsta žvejybą. Ypač žieminę, poledinę. Na, gal dabar jau sunkiau išdykauti, bet pamenu tuos laikus, kai Kino studijos entuziastai, vos šeštadienio rytui brėkštant, įpuolę vienan autobusan, linksmai klegėdami vykdavo į kruopščiai suplanuotą savaitgalio ekskursiją...

Šilas man duodavo paskaityti Justino Pilyponio, odiozinės figūros Lietuvos urėdijoje, knygelių, – dar buržuazinės Lietuvos leidimo, kietais viršeliais. Knygeles perskaičiau, Šiliniui dėkojau, nes jis tuokart pasitikėjo manim – žinojo, nenušvilpsiu, grąžinsiu į jo didelės skaityklos lentynas. Švietėjišką knygnešio funkciją jis vykdė ir kine.

Šilui esu skolingas už visokeriopą auklėjimą: mane yra vaišinęs netgi karštu alumi su prieskoniais. Rimtautas visada buvo estetas – pavyzdžiui, montažinėje, plušant prie kokio nors dar negrabaus kino veikalo, maestro – visada pasitempęs, kultūringas, nesikeikia, o jei koks nors alkoholis netoliese tyliai ir egzistuoja, tai tik aukščiausios rūšies, užkanda surežisuota pagal to meto galimybes – lietuviška, bet egzotiška.

Pagaliau priartėjau prie dokumentinio filmo „Paveikslas" (1981). Mane Rimtautas į jį už ausų įsitempė, padarė korežisieriumi. Kuriam galui jis taip pasielgė? Matyt, norėjo pramušti mane į aukštesnį „lygį" – senais tarybiniais laikais egzistavo tokie dalykai – kategorijos.

Kai mes su kameromis atvykom į dailininko Antano Gudaičio ateljė, profesorius tapė triptiką vienai iš didžiausių Vilniaus ligoninių. Kaip jis pats sakė, šitame paveiksle turi būti ramybė, tokia visiems sekma diena. Tapytojas labai mėgo piešti paukščius, kurie jo paveiksluose man primindavo kraitines skrynias. Gretindavo žmogų ir paukštį, gėles ir paukštį.

Pamenu sodrių spalvų filmavimą snieguotoje Palangoje. Svarbiausias personažas – dailininkas Antanas Gudaitis, sugriebęs už rankų kitus užgavėnininkus, trepsi padūkusiame rate. Visi tų žiemos palydų dalyviai paskui skriejo ekrane stambiu planu: kaukė – kaukė – Gudaičio veidas – vėl kažkokia kaukė... Profesorius tame kaleidoskope – originali persona, tokia išraiškinga savaime, kad nieko nereikia skaptuoti, pridėti, pripaišyti.

„Paveikslas" kino festivalyje „Molodist-81" buvo apdovanotas pagrindiniu prizu dokumentinių filmų kategorijoje. Kaip vienas filmo kūrėjų, gavau tada itin originalų Kijevo universiteto prizą – laivą su burėmis, pagamintomis iš karvės ragų.

Grįžtu prie režisieriaus Šilinio. Rimtautas – labai organizuotas žmogus. Grupei susirinkus į filmavimą, jis tiesiu taikymu veda ten, kur reikia, kur iš anksto žino, ką jis darys. Be jokių pašalinių kalbų, anekdotų, naminių ar politinių naujienų sijojimo. Gerai atlikti „namų darbai" – režisieriui būtinas charakterio bruožas. Viskas numatyta iki smulkmenų, ir jokių blūdijimų.

Toks kietas Šilinis buvo ir BAM'e, Baikalo–Amūro magistralės įamžinimuose. Vakarinė to geležinkelio zona buvo paruošta užsieniečių žiniasklaidai. Plušo ten japoniški kranai „Kato" ir vakarinių vokiečių sunkvežimiai. Kai iš Maskvos ar iš Vilniaus atvykdavo filmavimo grupė, tie kapitalistiniai motorai turėdavo pasislėpti, o iš už kampo išliūliuodavo sovietiniai „pterodaktiliai". Sava technika, ji, štai matot, visą BAM'ą ir pastatė!

Matėm (ar girdėjom pasakojant) po sankasa palaidotus ekskavatorius, kad jie nesutrikdytų generalinio kalendorinio plano; tyčia padegtą taigą, kad būtų lengviau medžius pjauti; pavyzdinį barakų miestelį „Zviozdnyj", kuriame parduotuvėse buvo tuo metu neregėtų brangenybių – pradedant apelsinais, baigiant japoniškomis striukėmis ir garso aparatūra.

Bet režisierius Šilinis filmavo ne tai –­ jis čia ieškojo lietuviukų, vargstančių dėl ilgo rublio. Taip sakant, įsivėlusių į komjaunuolišką avantiūrą.

Grįžtant namo, perplaukėme „Meteoru" išilgai visą Baikalą. Kelionė buvo baisiai ilga – 11 valandų pro Sibiro sopkas, mirgančias už iliuminatoriaus. Artėjant prie Irkutsko, atsimenu, paklausiau:

– Ar jau nufilmuota juosta sveria daugiau, negu neeksponuota, švari ir nauja?

Operatorius Aloyzas Jančoras nusijuokė, patylėjo, galop apibendrino:

– Klausimas labai įdomus, netgi pasakyčiau – filosofinis.

Į mieguistą pokalbį įsiterpė Šilinis:

– Taip, juosta pasidaro daug sunkesnė – maždaug tokia, kaip mūsų filmas „Savojo aš beieškant"...

Šio 1978 m. pilnametražio dokumentinio filmo pavadinimas keistai susišaukia su kitu Rimtauto opusu tipiška komunistinės mitologijos tema, jo debiutiniu filmu „Vienos dienos beieškant" (1968), – apie V. Lenino apsilankymą Vilniuje. Tačiau anuomet, ieškodamas savojo „aš" kine, prieš tai turėjai ištverti šitokį „šaltą dušą".

Atsimenu, kadaise Lietuvos kino studijoje, Birutės g. 18, stoviu netoli „Dokumentikos" ir dairausi, sukioju galvą į visas puses: matau dokumentinio kino favoritus – pasižiūriu tai į Šilinį, tai į Šablevičių, paskui vėl į Šilinį... Pagaliau susigūžiu, kaltai nuleidžiu akis ir suprantu, kad niekam neduota jų pavyti. Prisimenu savo pavardę – o, irgi prasideda Š raide. Vienintelis malonus sutapimas!

Režisierius savojo rubikono dar neperžengė. „Ratnyčėlė" be perstojo bėga, teka, srūva... Tai buvo pirmas patekęs į mano rankas Rimtauto Šilinio scenarijus – pavyzdys lyriniam kino vaizdeliui, kurį skaičiau it vadovėlį pradedančiajam ką nors režisuoti. Regis, filmas tokiu pavadinimu dar nesukurtas? Pirmyn, gerbiamasis Rimtautai, kine Jūs esate persona grata!