Sutuoktinių pora ERINNISSE ir PATRYKAS REBISZAI kartu su 13 mėnesių sūneliu iškart po tolimo transatlantinio skrydžio nubildėjo į Pilaitės bendruomenės centrą „Beepart“, kur jų laukė negausi, užtat jauki Nepatogaus kino auditorija – vos 20 jų dokumentinės juostos „Prisijaukinti liūtą“ žiūrovų. Prisijaukinti šitą žvėrį – tai prisijaukinti savo negalią pažadinant kūrybines jėgas, – tokią mažiau ar daugiau sėkmingą transformaciją vizualiai turtingame filme liudijo herojai: skulptorė Katie Dallam, kuri po bokso ringe patirtos sunkios traumos per meną atrado savo vietą pasaulyje; regėjimo netekusi Alice Wingwall, kuriai net aklumas netrukdo fotografuoti ir taip išplėsti realybės suvokimą; muzikantas Grahamas Sharpe’as, sergantis reta nervų liga, dėl kurios nuo menkiausio garso galvoje ima nepakeliamai spengti, bet vis tiek nepasiduodantis ir toliau kuriantis muziką.

 

Regis, filme „Prisijaukinti liūtą“ jūs mėgavotės kurdami meną.

P. R. Filmo kūryba neatsiejama nuo grafiko, nuo kvailo fakto, kad visą laiką tenka kuo nors rūpintis, kad ir žmonių įsitraukimu, technologiniais aspektais. Negali viso gyvenimo skirti vien menui, kartais mėgaujiesi vien technologiniais dalykais. Kartais būna smagu sugalvoti, kaip apšviesti didelę gatvę. Galiausiai supranti, kad tai yra visiškas nulis Visatos kontekste: tiesiog užbaigi, gauni gerą atlyginimą ir suvoki niekaip nepraturtėjęs dvasiškai, ir tada apninka liūdesys. Tada klausi savęs, ar gali padaryti daugiau nei tai.

E. R. Aš organizuoju žmonių darbą ir tuo mėgaujuosi: man patinka skambinti, sudaryti tvarkaraščius, užmegzti ryšius. Taip pat prašome kūrybos darbuotojų dirbti už mažiau, negu jie įprastai prašo, – vien dėl meno. Maždaug: prašau, darom tai dėl meno. Tavo klausimas įdomus tuo, kad aš užsimaniau įsijausti į tą nuotaiką, su kuria jį uždavei. Atseit: o taip, mes darom meną visą laiką! Tačiau tai kurti yra taip sunku, padaryti gerai pareikalauja daugybės jėgų... Antai Patrykas yra labai griežtas – tai šaunus bruožas, bet ir skausmingas, nes įvelia mane į sudėtingų nemalonių jausmų raizginį.

Toks ambicingas?

E. R. Toks ambicingas. Nesakyčiau, kad pati nesu ambicinga, bet jis aukštai iškėlė kartelę, kurią ir aš turiu pasiekti. Todėl kurdama pati stebėtinai užaugau ir tikiuosi toliau tobulėti su pagreičiu, kai ta kartelė kils tik aukščiau ir aukščiau. Sunku tai, bet veža.

Sunkiai atliktas darbas matyti ir filme. Sakėte: kūrybiškumas yra didžiulė galia. Pridurčiau, kad ir vaizduotė yra milžiniška galia. Ar jūs pažadinote tą galią savyje kurdami filmą? Regis, savo filmu netgi išgydėte vieną herojų Grahamą, nes filmavimosi procesas veikė kaip terapija. Ir kiti du herojai tarytum pasistūmėjo priekin. O kaip judu?

P. R. Mes auginame tris gyvūnus ir kai aš juos – du katinus ir šunį – stebiu, jaučiu tarytum pasididžiavimą, kad nesu toks kaip jie, kad turiu neįtikėtiną galimybę būti žmogumi. Vadinasi, dėl tokios galimybės reikia jausti atsakomybę. Atsakomybę padedant vaizduotei ir kūrybai išplėšti ko nors daugiau iš mūsų banalios buities, nenueiti vien paprasčiausiu keliu: kuo sunkiau, tuo geriau. Turi tarsi susikurti keistas sadomazochistines sąlygas, kai faktiškai mėgaujiesi skausmu. Pavyzdžiui, skaitai vos paskaitomą Heideggerio knygą, tačiau po penkių puslapių, kurių sau sąžiningai pripažįsti visai nesupratęs, vis dėlto susivoki, kad kažkas tavyje jau pasikeitė. Kitaip sakant, turi siekti tokių tarytum kvazireliginių patirčių, t. y. bandyti suprasti pasaulį per meną: tapybą, muziką ar, tebūnie, kiną. Jeigu tavo kūrybinis darbas nesuteikia vilties potencia­liai, vadinkim, „religinei patirčiai“, tuomet, brolyti, dovanok, tu tiesiog švaistai savo laiką, nes pasaulyje ir be tavo meno gausu puikių šedevrų.

Vadini tai religinėmis patirtimis? Noriu pastebėti, kad tavo kalbėjimas yra minčių vulkanas.

E. R. Minčių vulkanas! Oi, gerai.

Bet juk jūs neieškojote religinių patirčių kurdami filmą?

E. R. Ne ne, kalbam apie tai, kad menas tampa dvasiniu išgyvenimu, kai kūryba tave keičia.

Kai idėjos išplečia horizontą, kaip anksčiau, Patrykai, esi sakęs.

P. R. Tikrai tuo tikiu. Meno kūryba tave keičia fiziškai. Prastas tas menas, menas iš mažosios raidės, kuris visiškai neįkvepia, daug tokio menkaverčio meno, ir jis mane išties užknisa.

Jūsų filmo trys herojai turi fizinių trūkumų, bet jie parodo, o vienas veikėjas netgi žodžiais patvirtinta, kad žmogui viskas įmanoma. Ar tai jūsų pagrindinė idėja? Koks yra jūsų dokumentikos poveikis? Ar užteko to, kad muzikantas Grahamas pradėjo sveikti ir pasitaisė? Jūsų žinutė, pavyzdžiui, tokia: dabar aš štai baigiu šį interviu, išeinu iš konteineryje kūrybiškai sukurto bendruomenės centro „Beepart“ ir galiu dar šįvakar nuveikti ką tinkamas –­ na, parašyti knygą.

P. R. Iš principo taip. Idėją paprasta nusakyti vienu sakiniu, bet žmogui neužtenka į ją įsiklausyti ir imti tikėti. Kitaip sakant, įteigti reikia kompleksiškai, kad tu ta idėja iš tikro pradėtum gyventi ir, palikęs konteinerį, eitum skaityti ar rašyti knygos. Filmo išvada galėtų būti pati paprasčiausia: tu pats vadovauji savo likimui. Čia pateikei gerą pavyzdį apie knygos rašymą: aš pats turiu didelę svajonę tapti rašytoju, o ne režisieriumi ar tapytoju, nes rašytojas kuičiasi idėjų gelmėje. Fiziškai tereikia rašiklio ir popieriaus ir gali pasiekti žvaigždėtą begalybę.

E. R. Manyčiau, filmas nepasiūlo tik vienos žinutės ar idėjos, kurią gali prisitaikyti. Mes patys su Patryku dar ieškome tinkamų žodžių apibūdinti filmą –­ iškalti idėją į vieną aiškią frazę. Tačiau dar neradome tenkinančių žodžių. Na tarkim, viskas gali būti įmanoma, bet galimybės neįmanomos be sunkaus darbo ir pastangų. Kūryba nelygu smagiai nusileisti nuo kalno slidėmis – tai sunkus kopimas į kalną. Mes patys susikūrėme sudėtingas fizines sąlygas. Juk kiekvienas kadras filme, visa grafika, šviesų lūžiai yra Patryko rankų darbas...

Pavyzdžiui, kaip jūs sukūrėte tą herojės Katie apverstų portretų atspindį vandens lašeliuose?

E. R. Viskas padaryta vien su kamera...

P. R. Ne ne, nesakyk, aš jam parodysiu nuotrauką, kaip tai padaryta.

E. R. Privalai nemesti tolimo kelio dėl takelio. Tai yra procesas keliant sau išbandymus. Vaizdai yra atskiri prasmės komponentai.

Jūs labai entuziastingi. Dar viena tavo mintis, Patrykai: jeigu negali toliau kurti, vadinasi, esi įstrigęs. Ar pačiam teko viską baigti ir pradėti iš naujo suradus kitą formą?

P. R. Norėdami anksčiau užbaigti filmą ir pristatyti jį festivalyje Airijoje, planavome adaptuotis prie tikrovės – tuomečio ekonominio nuosmukio Airijoje, kad žiūrovai festivalyje save atpažintų: atseit, kai labai sunku, vis tiek gali tęsti. Bet kai pradėjome klausinėti žmonių, kaip prasta ekonominė padėtis veikia airių gyvenimui, jie tvirtino to nesureikšminantys. Tuomet mes patys supratome, kad dėmesį kreipiame ne į tuos dalykus, kad filmas visai nepaliečia žiūrovų. O dar įdomiau, kad vienu metu supratome išvis neturintys filmo.

E. R. Aštuonis mėnesius redagavome medžiagą ir vis dar neturėjome filmo...

P. R. Buvo blogai. Tuomet savaitei išvykome į mažą medinį namelį neaprėpiamoje dykvietėje, kur stebeilijomės į Paukščių Taką, mirguliuojantį viršum galvų. Buvome pasičiupę kažkokių knygų ir leidom sau dykinėti. Ir ten mes supratome, kad filmo neišeina pabaigti dėl pasirinktos formos: abstrakčių vaizdų, abstrakčių garsų ir abstrakčios istorijos. Tokio filmo žiūrovas būtų patekęs į netikusį išbandymą, lyg visų šitų vaizdų ir garsų antpuolį, dargi reikalaujant viską būtinai suprasti. Mes buvome pernelyg poetiški, tokie poetiški, kad patys nesupratome filmo, nors jį kūrėme!

Ir tuomet, matyt, pakoregavote istoriją?

P. R. Tada sau išsikėlėme tikslą surašyti istoriją pačiu primityviausiu būdu – po paragrafą vienam herojui. Vadinasi, atsisakėme visų nereikalingų žodžių ir kalbos poetikos. Ir tai tapo istorijos karkasu.

E. R. Sudurstę tuos išgrynintus gabalėlius ir gavę paprastą naratyvą iš herojų pasisakymų, pritaikėme filmuotą medžiagą veikėjų žodžiams prasmingiausiomis įmanomomis jungtimis, kad vaizdai nebūtų vien jų minčių iliustracijos.

Kaip jūs pageidautumėte būti suprasti auditorijos, kaip norėtumėte, kad jie priimtų filmą? Klausiu atsispirdamas nuo jūsų herojų: ar mes turėtumėte vertinti jų meną pagal estetikos principus, ar pagal biografijas?

E. R. Nei viena, nei kita. Filmas nėra vien vojeristinis trijų menininkų portretas. Tai yra mano ir Patryko sąveika su menininkais, kai turime įsismelkti giliau nei jų patirtys ir pasiekti idėjų matmenį. Tos idėjos yra kitokios jiems, kitokios mums ir, tikiuosi, kitokios tau ir žiūrovui. Ir net tada dialogas tarp mūsų gali įvykti. Mes visi pajėgūs įsijausti į vaizduojamą herojaus patirtį ir galiausiai susidaryti projekcijas.

Ir šitas mūsų pokalbis yra filmo idėjų projekcija. Gal mano klausimas labai materialistinis, bet vis tiek perklausiu: kas sieja jūsų kinematografinį meną su vaizduojamų trijų herojų kuriamu menu? Ar tai estetiniai principai?

P. R. Ieškodami kandidatų filmui, mes supratome, jog dažnai žmonių, patyrusių skaudžių traumų, menas nėra ganėtinai įtraukiantis. Tad buvo būtina išrinkti tuos, kurių kūryba kibirkščiuoja, – neužteko vien teptuką paimančio ir gražius paveikslus piešiančio žmogaus vien dėl to, kad pusė jo smegenų prarastos. Jeigu personažo nuotraukos nėra fundamentaliai prabylančios, tada ką gi, – sėkmės fotografuojant ir viso gero. Katie mūsų filme tapė žavias akvareles ir paveikslus su pabaisomis – tai puikūs vaizdai, kuriuos ji sukūrė po smegenų traumos. Edgaras Degas, puikus įgudęs menininkas, išties pradėjo kurti susilpnėjus regėjimui, kai jis buvo priverstas tapyti iš labai arti, – tuomet jo kūryba ir išlaikė testą.

E. R. Arba štai Henri Matisse’as, kuris, gyvenimo pabaigoje labai sirgęs ir pagaliau paralyžiuotas, pradėjo kurti naudodamas iškarpas. Kai Niujorke pamatėme šiuos darbus, jie mus pribloškė.

Pacituosiu jūsų heroję, akląją fotografę Alice: prasmė gali sukurti erdvę. Erdvė kaip idėja, išplečianti horizontą. Tokią siūlau išvadą.

P. R. Filme yra kadras: ranka kelia kristalą – tarytum kalną tarp kitų kalnų antrame plane. Tai vaizdinys, atėjęs iš pačios Alice: Alpėse stovėjo ant keteros krašto ir, girdėdama atpasakojamą vaizdą, viską matė! Paaiškino, kaip ta erdvė įsirašė į jos atmintį. Kartais tenka užsiimti lingvistine akrobatika, kad kažko pasiektum.

Niujorke reikia pakovoti dėl pripažinimo. Kaip jūs vienas kitą palaikote?

P. R. Skausmingai. Mes abu turime vizijas ir susitinkame taške, kuriame vieno mėgstamiausia spalva yra geltona, kito –­ žalia. Ir nebėra galimybės susitarti, tad tiesiog lieki su savo geltona spalva. Norėtum ką nors pridurti?..

E. R. Nors mūsų jautrumas labai skiriasi ir mes nuolat pykstamės, abu giname savo tiesas iki paskutinio kraujo lašo bandydami vienas kitą įtikinti, viskas baigiasi tuo, kad kompromiso taip ir nepasiekiame ir vienas kito neįtikiname. Užtat į dienos šviesą išvelkame abiejų idėjas, kurios virsta dar kita nauja idėja, dėl kurios jau galime susitarti. Tai yra evoliucija, kuri labai sekina ir būna palydėta gausiomis ašaromis. Manosiomis ašaromis, žinoma, nes jis neverkia.

P. R. Vyrai iš Rytų Europos neverkia (režisierius kilęs iš Lenkijos, – aut. past.).

 

Kalbėjosi Marijus Gailius

Parengta pagal „Žinių radijo“ laidą „Aktualioji kultūra“