Tarp lietuviško kino ir vietinių žiūrovų jau senokai vyksta keistas sadomazochistinis žaidimas. Žiūrovas į kino teatrą eina nesitikėdamas pramogos ar intelektualinės stimuliacijos. Jis tik nori, kad būtų šiek tiek geriau nei ankstesnį kartą.

Perskaičius kolektyvinės sąmonės – socialinių tink­lų – atsiliepimus, susidaro įspūdis, kad Lietuvos kinas dar netapo profesionaliu sadistu. Užuot susilaikęs nuo mazochistinių projekcijų įgyvendinimo, jisai, kaip tik­ras mėgėjas, tipiniam lietuviui duoda tai, ko jis tikisi, – skausmą. Pažvelgus ir apsvarsčius argumentus, kodėl Kristinos Buožytės ir Bruno Samper filmas „Vesper“ (2022) nesukėlė nei stimuliacijos, nei elementaraus pasitenkinimo, kaip dažniausiai ir būna socialinių medijų protui, matosi špyga. Iš kur kyla toks keistas vertinimas?

 

 

„Vesper“ yra mokslinės fantastikos filmas. Tai reiškia, kad jis ribojamas (plačiąja prasme) žanro konvencijų. Režisierius, kurdamas žanrinį filmą, turi dvi strategijas – arba stengtis kuo geriau įgyvendinti žanro taisykles, galbūt netgi atrasti kokį nenuvalkiotą akcentą. Arba žaisti su pačiu kanonu, plėsti ribas, dažnai ironizuoti klišėmis tapusiais elementais. „Vesper“ vienareikšmiškai patenka į antrąją kategoriją.

Pasakojimas rutuliojasi jau daug kartų matytame postapokaliptiniame pasaulyje. Čia maža išteklių, žmonių sociumas redukuotas į pirmykštį būvį, kuriame išryškėja galios centro ir paraščių kontūrai, o filmo subjektus sudaro ne tik žmogus (robotai, gyvūnai, ateiviai, klonai). Ką „Vesper“ pasiūlo nauja?

1. Mitologija. Mokslinėje fantastikoje dominuoja metalo pagrindu sukurtos technologijos. Skraidantys laivai, automobiliai, riedlentės ir kiti agregatai ne tik rezonuoja su moderniu progreso požiūriu, bet apskritai tampa homogeniška žmogaus gyvenimo aplinka, kurioje gamtai vietos nelieka, išskyrus atvejus, kai šiek tiek chaotiškai gamtai paliekamas prarasto rojaus įvaizdis. „Vesper“ egzistuoja technologijų ir gamtos sintezė, pasaulio genezė ir būvis yra visai kitokie negu klasikiniuose mokslinės fantastikos filmuose. Pagrindinės veikėjos tėvas, persikūnijęs į droną, genetiškai modifikuoti, širdies ritmu pulsuojantys medžiai, kompiuteriai, veikiantys ląstelių pagrindu, ir kiti bendresnės mitologijos elementai ne paneigia klasikinį mokslinės fantastikos motyvą – gamtos mirtį, o sintezuoja įvairias ateities technologijų praktikas su gamta. Tokie vaizdiniai praplečia žiūrovo vaizduotės ribas, suteikia įrankių kitaip įsivaizduoti ateitį.

 

Filmo „Vesper“ kadrai

 

2. Veikėjų dinamika. Paauglė Vesper gyvena pasaulyje, kuris, anot vieno Lietuvos klasiko, priklauso vyrams. Jos artimiausi žmonės – paralyžiuotas karys tėvas ir kraujomaišą išbandantis dėdė – riboja mergaitės augimą ir autentiškumo siekį tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Kine formalus lyčių apsikeitimas ar niveliavimas dažniausiai kvepia nuoboduliu ir buka ideologija, tačiau šio filmo atveju režisieriai sugeba išlaikyti kritišką santykį su savo kūriniu ir nuobodulio išvengia. Kaip tai įvyksta? Klasikiniame naratyve pagrindinis veikėjas įgauna išrinktojo statusą dėl luominio kraujo arba fizinių, protinių gebėjimų. Kitaip tariant – prigimties. Tokiuose filmuose naratyvo aukščiausias taškas pasiekiamas, kai pagrindinis veikėjas įsisąmonina savo išskirtinumą ir perima veiksmą. Vesper aiškiai lenkia aplinkinius intelektu, bet jos veiksmus motyvuoja ne kova, o rūpestis. Tai sukuria organišką veikėjos port­retą – tradicinių lyčių vaidmenų kritika lieka svarbi, bet visgi ji yra fono detalė. Jeigu pagrindinės veikėjos esminė egzistencinė motyvacija yra rūpestis, tikėtis kovos ir pergalės prisodrintų scenų būtų naivu.

3. Kontekstas. Lietuviškas kinas, kaip ir bet kuris mažos industrijos kinas, jaučia pasąmoninę prievolę nustatyti savo santykį su nacionaline kinematografo tradicija. Nesvarbu, ar tai būtų prielankumas, žavėjimasis, pavydas, neapykanta, tačiau tas santykis paradoksaliai įgauna ignoravimo formą. Kaip čia dabar pareflektuosi kolegų darbą kine, jeigu kultūrinių lėšų paskirstymas vyksta rotuojant? „Vesper“ kūrėjų komanda šią problemą apeina ne teigdama nepakartojamą individualumą, bet įsitraukdama į globalesnį ir aktualų pokalbį apie antropoceną.

Tad ar galima teigti, kad tai vienas geriausių lietuviškų filmų? Ne.

Problema ta, kad filmas primena frankenšteinišką kūrinį – kaip ir juda, bet nesupranti, ar gyvas. Tad nors filmas yra puikiai sukaltas, formaliai viskas tvarkinga, deja, trūksta egzistencinio išgyvenimo, pojūčio, kad tai, ką daro režisieriai, be galo svarbu. Ilgai Lietuvos kino teatrų populiariausiųjų viršūnėje prabuvęs Deniso Villeneuve’o filmas „Kopa“ (2021) yra geras precedentas. Absoliučiai nuzulinta klasikinio siužeto formulė atitinka visus Naujojo Testamento kriterijus, bet filmas vis tiek geras. Kodėl? Nes iš visų ekrano kampų jaučiame sklindančią režisieriaus meilę „Kopos“ mitologijai. Galime nuspėti jaunystės ašaras pamačius Davido Lyncho „Kopos“ (1984) ekranizaciją ir suprasti, kad kai kurie vaizdiniai ekrane ateina dar iš pirmapradžio vaikystės fantazijų prisodrinto pasaulio, kai buvo skaitomas Franko Herberto epas. Žinoma, čia būtų galima pradėti onanistinės pasaulėžiūros kritiką – meilė turi būti skirta žmonėms, o ne vaizduotės turiniams. Taip, bet kine, dėl jo techninės prigimties (gebos materializuoti vaizdinius) kokybė ir onanizmas nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai (išskyrus intelektualinį onanizmą).

Galbūt čia kalta ekologinė problematika, susijusi su Žeme ir jos geologiniais, milijonus metų trunkančiais periodais. Žmogus, kaip ir jo empatija, yra ribotas. Praplėsti ribas kelių valandų juostoje labai sunku. Bet bandyti būtina. Tai „Vesper“ ir daro.

Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“ autorius.