Sausio 20 d. paminėtos 100-osios kino režisieriaus Federico Fellini’o (1920–1993) gimimo metinės. Teigiama, kad menas negali pakeisti gyvenimo, tačiau Federico pakeitė ir kiną, ir gyvenimą.

× George Simenon

 

Ugnės Žilytės piešinys

 

Žinote, nevaikštau į kiną...

Aš irgi.

Visų pirma noriu pasakyti... Man dar niekad nėra to buvę... Žiūrėdamas jūsų „Kazanovą“ verkiau.

Ačiū...

Jei jūs nieko prieš, pabandysiu įlįsti į žurnalisto kailį ir paimti iš jūsų interviu. Jums pradėjus filmuoti „Kazanovą“ klausimų prisikaupė begalė. Kūrėte dvejus metus, rodos, praradau laiko jausmą.

Mano prodiuseriai teigia, jog ketverius!

Ar pats suvokiate sukūręs šedevrą?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Tik užbaigęs filmą, skubu nuo jo atitrūkti. Nekantrauju išsilaisvinti, nebeturėti su tuo nieko bendra. Todėl išties sunku vertinti kritiškai, objektyviai. Esu labai sujaudintas to, ką sakote, bet, kalbant rimtai, man sunku išsakyti nuomonę apie savo filmą.

Kaip jaučiatės užbaigęs tokį monumentalų darbą? Prislėgtas? Apimtas euforijos? Jaučiate palengvėjimą ar veikiau neviltį? Šiame žygyje viskas, regis, buvo prieš jus.

Taip, pradedant manimi pačiu... Tiesą sakant, baigus kurti filmą pasitenkinimas manyje niekada neužsibūna. Vos pradėjęs jau svajoju, kaip greičiau užbaigti. Tai labai įpareigojantis, didelio nerimo lydimas amatas. Bet kartą užbaigęs, nemoku leisti sau pailsėti. Privalau imtis kažko nauja, tuštuma verčia jaustis nereikalingam... Tas jausmas puikiai žinomas ir jums.

Tiesa... Užbaigęs romaną, aš dvi ar tris dienas atsiduodu euforijai, užsakinėju šampano... O tada klausiu savęs: na, ir kokia viso to prasmė?

Įsitraukęs į darbą, netikėtai pasijunti atleistas nuo kitų bendruomeniško gyvenimo įpareigojimų. Visi tave gerbia. Neprivalai skirti laiko draugystėms, meilei, mokesčiams mokėti, net ir apsikirpti ar naujiems batams įsigyti... Darbas – koks puikus alibi! Bet vos baigus darbą viskas iš naujo užgriūva tave, ir akimirksniu vėl užplūsta troškimas grįžti į tą socialinio neatsakingumo būseną, kad susidurtume su vienintele kuriančiojo atsakomybe – mūsų pačių šmėklomis.

Kaip atsirado „Kazanova“? Ar nuo pat pradžių ketinote statyti būtent tokį filmą?

Ne. Tai gryniausia misterija. Tiesa paslaptingesnė už mūsų mintis, ir taip yra visada. Viskas prasidėjo prieš 5 metus. Dino De Laurentiisas, filmų „Kelias“ ir „Kabirijos naktys“ prodiuseris, iškeičia Italiją į JAV ir paprašo, kaip bičiulio, pasirašyti su juo sutartį, Amerikoje ši jam pasitarnausianti kaip vizitinė kortelė. Labai branginu De Laurentiisą. Tai stulbinamo gaivališkumo, žvėriškos sveikatos žmogus, bet jam sunkiai sekasi nukreipti savo entuziazmą tinkama linkme. Mums teko kautis begalėje mūšių, petys petin... Trumpai tariant, nusprendžiu sutartį pasirašyti. Tačiau De Laurentiisas neatstoja: „Reikia pavadinimo.“ Ne kartą vienam ar kitam prodiuseriui nuraminti ar norėdamas gauti lėšų juostai, kuria tikėjau, buvau prisižadėjęs, prigalvojęs pavadinimų, vėliau pasiteisinusių: „Satyrikonas“, „Dekameronas“, „Kazanova“. Niekada taip ir neperskaitytos knygos. Vos vienas kitas blankus prisiminimas iš mokyklos laikų.

Norėdamas gauti finansavimą filmui „Džuljeta ir dvasios“, buvau prodiuseriui pažadėjęs „Satyrikoną“. Petronijus, perskaitytas gana vėlai, padarė man milžinišką įspūdį, ir reikalai pajudėjo iš vietos. Kodėl to paties neišbandžius su Giacomo Casanova? Tuo metu filmavau „Amarkordą“, nusprendžiau atėjus laikui sėsti prie Casanovos memuarų. Koks siaubas! Ar galėjau rasti ką bendra su tokiu tipu? Toli gražu ne meniškos prigimties, nė žodelio apie gamtą, vaikus ar šunis, ničnieko. Savotiško telefonų sąrašo autorius. Buhalteris, provincijos pleibojus, kuris manosi nugyvenęs įspūdingą gyvenimą, bet iš tiesų nė negimęs. Apkeliavęs pasaulį, bet niekada neegzistavęs, ėjęs per gyvenimą kaip klajoklė šmėkla. Ar kada jį skaitėte?

Taip, šešiolikos. Ir ta proga norėjau jums padaryti dovaną. Pirmasis leidimas, šešiatomis Casanovos „Mémoires“, prancūziškai…

Puoliau į visišką neviltį. Visa širdimi troškau, kad filmas niekada neišvystų dienos šviesos. Sudeginau visus tiltus su De Laurentiisu. Jis Kazanovos vaid­meniui norėjo Roberto Redfordo. Žinote, kaip yra: Fellini, „Kazanova“, dar vienas „Saldus gyvenimas“, tik perkeltas į XVII a., vienu žodžiu, tai viliojo... prodiuserius. Tada pasisiūlė Andrea Rizzoli. Jo tėvas buvo prodiusavęs „Saldų gyvenimą“ ir „8 ½“. Bet, Andreos akimis, išlaidos buvo per didelės. Galiausiai 1975 m. Alberto Grimaldi, su kuriuo statėme „Satyrikoną“, padengia sumą, įsitraukia į amerikiečių bendrovę ir t. t. Filmavimą pradėjau birželį. Su Donaldu Sutherlandu. Nesėkmės kaupėsi toliau: streikai, ligos... ir per Kalėdas Grimaldi sustabdė filmavimą, manęs neperspėjęs. Atleido visą mano grupę. Manė, jog iššvaisčiau jo pinigus, vadino mane baisesniu už Atilą...

Žinojau apie šiuos sunkumus, domėjausi naujienomis, prašydavau bičiulių atsiųsti iš Italijos laikraščių iškarpų...

Pradžioje, nors darbo ėmiausi ir nenoriai, kliūtys negąsdino. Atvirkščiai, pateisino mano priešinimąsi. Neapkenčiau personažo, nenorėjau su tuo pusgalviu turėti nieko bendra. Bet, nepaisant to, buvau apsisprendęs filmą statyti. Filmą apie egzistencinę tuštumą, apie tipą, visą gyvenimą apsimetinėjantį ir galiausiai užmiršusį gyventi. Galbūt jau tada mąsčiau, kad norėčiau nupiešti psichologinį menininko port­retą: šis taip pat gyvenimo scenoje atlieka tam tikrą vaid­menį, jį taip pat įtraukęs tuštumos sūkurys. Dar viena priežastis priešintis šiai juostai... Nes iš tiesų filmas apie kūrybos bergždumą, apie išdegusią dykumą, kurioje fatališkai atsiduria kūrėjas, pasirinkęs gyventi supamas savo paties marionečių ar žodžių. Pamiršęs išreikšti gyvuliškąją pusę, neatsiejamą kūrėjo esaties dalį. Argi ne tokia tikroji grėsmė? Kazanova, galiausiai pats tapęs marionete, mechaniškai ir be lūkesčių stebi savo susikurtą moterų pasaulį... Drauge jis simbolizuoja menininką, įstrigusį neurotiškoje kūrybinės iliuzijos plotmėje.

Būtent tada, ko gero, supratau, kodėl Kazanovai jaučiu tokį gilų priešiškumą. Šis filmas, kurį taip atkak­liai stūmiau nuo savęs, turėjo žymėti savitą demarkacinę liniją, bet ne karjeroje, o mano asmeniniame gyvenime. Po šio filmo eklektiška ir nepastovi mano pusė, dvejojanti, amžinai gundoma kompromisų, suaugti atsisakanti pusė – ji privalėjo galiausiai mirti. Man šis filmas buvo kaip tik tai: slenksčio peržengimas ir artėjimas prie paskutinio gyvenimo šlaito. Man 57-eri, ne už kalnų 60. Ir galbūt nesąmoningai sudėjau į filmą savąjį nerimą, baimę, su kuria nepajėgiu dorotis. Galbūt filmas maitinosi šia mano baime... Nežinau, ar aiškiai kalbu...

Taip, labai aiškiai... Ar visa tai suvokėte jau dirbdamas prie „Kazanovos“ scenarijaus?

Ne, man scenarijaus siužeto kūrimo fazė visada gana delikati. Argi nėra kvaila suguldyti ant popieriaus šmėk­las, įgausiančias kūną tik po 6 mėnesių? Siužetas būtinas, nes tenka organizuoti produkciją, užsakyti, ko reikia filmo scenoms, pradėti tą savotišką išsilaipinimą Normandijoje – filmavimą. Bet visada stengiuosi, kad siužetas liktų kiek įmanoma miglotesnis, neapibrėžtas, neįvelkantis į pseudoliteratūrišką formą idėjų, iš kurių vėliau turės atsirasti vaizdai. Vaizdai, gimsiantys iš surašyto siužeto, neišvengiamai kontrastuos su vaizdais, gimstančiais iš mūsų vaizduotės pasaulio. Tai pavojinga, galinti išduoti vaizduotę anticipacija.

Koks jūsų pirmasis tikras sąlytis su filmu?

Man filmas prasideda tą dieną, kai laikraščiuose išplatinu skelbimą, kad ieškau žmonių. Ne aktorių, žmonių. Iškart po to atidarau mažą anonimišką studiją, nesvarbu kur. Ir pradedu laukti. Tada pasirodo ilga procesija, bepročiai ir beprotės, veidai ir kūnai, nosis, kaklaraištis, pėda... Sakysite, perdedu... Bet argi ne tą patį darote savo romanuose, nejau nepradedate kvapais, adresu, virtuvės receptu?

Romano pradžioje niekada nežinau, kuo viskas baigsis.

Ir aš nežinau, kuo baigsis mano filmas. Žvelgiu į žmones, mano galvoje jie balsu užtraukia savotišką Apreiškimo giesmę, skirtą vien man. Daug visko užsirašinėju, daug fotografuoju ir visiems žadu: „Būsite mano filme“. Iš čia ir atsirado legenda: Fellini – melagis! Nes, akivaizdu, negaliu paimti visų... Ši skelbimų fazė taip pat yra ta, kai naudojuosi savo galia su didžiausiu sadizmu, pavyzdžiui, filmui ieškau aukštaūgės moters. „Atveskite man visas šalies milžines.“ Ir aukštaūgės prisistato, išsirikiuoja į milžinišką milžinių eilę, beldžiasi į mano studijos duris. Aš, toks mažas mažuliukas už savo rašomojo stalo, žvilgteliu į pirmąją milžinę ir išprašau ją lauk šūkteldamas: „Per žema!“

Po skelbimų sėdu piešti, ir tada netikėtai pajuntu turįs pradėti. Filmas neužbaigtas, siužetas neužbaigtas, dar ne visi aktoriai atrinkti ir ne visų scenų aplinką esu pergalvojęs, bet žinau turįs pradėti. Antraip viskas išsigrynins, išsiryškins, būtent to nenoriu. Bet to nori prodiuseriai!

Pirmosios dvi filmavimų savaitės man yra tarsi prieštarų kupina kelionė. Kryptis nežinoma... Vėliau jaučiuosi tarsi ne aš režisuočiau filmą, o filmas režisuotų mane, filmas puikiai išmano, kuria kryptimi jam judėti. Stengiuosi būti jam paslaugus ir priimti visus kelionės iššūkius. Trapi pusiausvyra tarp to, ką būtum norėjęs daryti, ir to, ką galiausiai darai, bandymas ištikimai eiti paskui pradinį impulsą, nostalgija akimirkai, kurioje gebėjai užčiuopti mažytę visumos dalelę, ir pastangos prisitraukti likusią visumą – mano akimis, tai vienintelis galimas mano amato apibrėžimas. Skaitydamas jūsų naujausias knygas, tas dalis, kuriose rašote tarsi balsu, gyvai kalbėdamas, jaučiuosi lyg klausydamasis savęs, patiriu stulbinamą suokalbiškumo jausmą. Tokia kūrybos prigimtis.

Vienintelis skirtumas tas, jog rašau vienas, o filmavimo aikštelėje jūsų – 200. Jūsų atveju sudėtingiau.

Galbūt. Tačiau mano charakteriui tam, kad galėčiau kurti, būtini priešininkai, skirtumai, kliūtys. Iškilus kont­rastui, stoju kautis. Ne už save, bet už tai, ką kuriu. Manau, menininkai (kalbu ne apie belgus, apie italus!) ir toliau tapatinasi su renesansinio menininko archetipu. Tarnaujančiu imperatoriui ar popiežiui: „Nupiešk man tą, iškalk aną, ir per tris dienas, antraip nukirsiu tau ranką...“ Manau esąs palikuonis šių žmonių, kurių kūrybiškumui atskleisti buvo būtinas nepalenkiamas autoritetas, esu jų infantilių suvaržymų paveldėtojas.

Šia tema norėjau jūsų paklausti štai ko. Kaip ir visus kūrėjus, vaikystė jus paženklino. Vaikystė ir toliau persekioja kūrėją, kartais jam to nenutuokiant.

Taip, vaikystės saitas – kiekvieno kūrėjo įspaudas. Bet paprastai į tai žvelgiama įtariai, nuolaidžiai ar kone paniekinamai. Į kūrėją žvelgiama kaip į išaugusį vaiką, t. y. žmogų, kuris niekada iki galo nesubrendo.

Iš tiesų viskas priešingai.

Taip, būtina suvokti vaikystę kaip galimybę išlaikyti pusiausvyrą tarp realaus gyvenimo ir prisiminimo. Toks yra vaikas: jokios atskirties tarp jo pasaulio ir rea­lybės. Tačiau vėliau tai sunaikina švietimas, mokyk­la, šeima, visuomenė, įskiepijantys velniškai griežtas atskaitos sistemas. Vaikas nežino turįs joms priešintis, o kūrėjas privalo pamiršti jam įdiegtus mokymus. Ir toliau semtis gyvenimo tiesiogiai, net kai rizikuoja ir kai neišvengiamas konfliktas gali nudeginti...

Žinote, ką vieną dieną man pasakė Charlie Chaplinas?

Taip, skaičiau. Chaplinas pasakė: „Mudu esame neurotikai: užvaldžius nerimui jūs imatės rašyti knygą, o aš statau filmą...“ (...)

Bet sielos ramybė neegzistuoja! Mes ją išsigalvojome. Ant sielos ramybės popiežiai sukrovė sau turtus, žadėdami tikintiesiems taiką sieloje ir širdyje. Popiežius sako: „Šiandien jūs nelaimingi, bet vieną dieną giedosite hosaną supami angelų.“ Tai visada buvo didysis religijų reketas. Visų religijų: jos niekuo nesiskiria! Nėra nieko mus apibrėžiančio, esame neapčiuopiama žmonijos evoliucijos akimirka. Žmogus evoliucionuoja jau 20 mlrd. metų, iš austrės į dabartinį pavidalą. Ir kaip jis gali reikalauti sielos ramybės?

Sunku būti optimistais.

Kaip galima būti optimistais esant ant žemės?

Bet jūs jaučiate sukūręs kažką svarbaus?

Ne. Mano svajonė visada buvo turėti nediduką kambarį pilnoje krautuvių gatvėje ir rašyti, kad užsidirbčiau duonai, nieko daugiau. Sėdėčiau sau žvelgdamas pro langą į gatvę, ja tekantį gyvenimą. Niekada neturėjau didelių ambicijų.

Galiausiai mudu visada pasakojome apie pralaimėjimus. Visi Simenono romanai yra pralaimėjimų istorijos. O Fellini’o filmai? Kas daugiau, jei ne tai? Tačiau noriu pasakyti, privalau gebėti pasakyti... Užvertęs jūsų knygą, net jei ši baigiasi blogai, o jūsų knygos beveik visada baigiasi blogai, jautiesi pasisėmęs naujos energijos. Manau, menas yra būtent tai: galimybė paversti pralaimėjimą pergale, sielvartą – džiaugsmu. Menas yra stebuklas...

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
„Carissimo Simenon, Mon cher Fellini“. – „Adelphi edizioni“, 1997.