Eglė Ivanauskaitė. Naujos trumpo metro distancijos lietuviškame kine

Į kino padangę aštuntąjį kartą kyla „Sidabrinės gervės“. Netylant sinefilų diskusijoms apie vieną ar kitą apdovanojimui nominuotą filmą, kalbamės su dviem šių apkalbų objektais – debiutuojančiais režisieriais Jurga Zabukaite ir Karoliu Kaupiniu.

„Triukšmadarys“ (rež. Jurga Zabukaitė)

Jų sukurti trumpo metro vaidybiniai filmai – „Romantiniai paukščio kliedesiai“ ir „Triukšmadarys“ –­ varžysis tarpusavyje dėl metų geriausiojo vardo. Jurgą įkvėpė C. G. Jungo vizijų dienoraštis „Raudonoji knyga“. Ji interpretavo psichologą sapnuose lankiusių personažų Elijaus ir Salomėjos istoriją. Karolį sudomino nūdienos aktualijos – mokyklų tuštėjimo metas. Filme „Triukšmadarys“ jis pavaizdavo tragikomiškas vienos provincijos mokyklos direktoriaus pastangas „pridengti“ mokinių trūkumą ir taip išvengti mokyklos uždarymo. Abiem režisieriams tai – pirmas rimtesnis žingsnis į kino virtuvę.

Jurgos režisūriniai bandymai prasidėjo nuo eksperimentinių filmų Vilniaus dailės akademijoje studijuojant šiuolaikinę skulptūrą. Studijas, o kartu ir kūrybą, ji tęsė Paryžiuje, kinematografininko Ériko Bullot studijoje, vėliau stažavosi žymaus vengrų režisieriaus Bélos Tarro įkurtoje Sarajevo kino akademijoje „Film Factory“. „Romantiniai paukščio kliedesiai“ –­ pirmas mano filmas, sukurtas kino industrijos rėmuose, kai atsiranda prodiuserinė kompanija, kuri kuruoja projektą, ieško finansavimo ir turi tam tikrą gamybos sistemą“, –­ sako Jurga.

Jurga Zabukaite Bird

Ką davė ši patirtis? „Supratau, kad kino kūrimas nėra žaidimų aikštelė, nors man norėjosi, kad taip būtų. Galbūt todėl, kad prieš tai kurdama eksperimentinį kiną buvau pati sau režisierė, pati sau aktorė, pati sau įkvėpėja. Tuomet tai yra tiesiog malonus, smagus kūrybinis procesas. Aišku, ir toks kinas nėra lengvai padaromas. Dirbdama su prodiuseriais supratau, kad kinas visų pirma yra verslas ir tik po to kūrybinis žaidimas. Tai liūdina, bet kinas – brangus menas, todėl ką nors padaryti be kompromisų sudėtinga. Man reikėjo minimalizuoti scenarijų, kad tilpčiau į biudžetą, iki paskutinės minutės galvojau, kad filmavimas neįvyks. Supratau, kad meniniu atžvilgiu turbūt neįmanoma kažko paaukoti, nes jeigu žinai, ką nori pasakyti, tai ir pasakysi – ar penkiomis, ar šešiasdešimčia minučių vaizdo. Toks kūrybinis procesas mane išmokė žongliruoti kino kortų kalade: turi tobulai visas kortas pažinti, negali tiesiog aklai po vieną traukti ir žiūrėti, kas išeis. Man atrodo, kad išmokau jau ne žaisti, o rimtai žiūrėti, nors kartais užsimirštu.“

„Filmas apie mokyklą man pačiam buvo mokykla“, – viename interviu yra sakęs Karolis. Ką „Triukšmadarys“ jam reiškia dabar, praėjus metams po premjeros? „Jis man yra kaip vienas iš tų brūkšnelių ant durų staktos, kur tėtis ar mama brėždavo žymėdamas, kaip augi. Matai jį, supranti, kad dabar jau esi aukštesnis, bet prisimindamas suvoki, kad tada net ir visas išsitiesęs negalėjai būti didesnis. „Triukšmadarys“ leido suprasti, kad mano lūkesčiai, kokio filmo norėčiau, matyt, visada augs greičiau, nei gebėjimas juos išpildyti. Kino kūryba –­ ilgas procesas, reikia daug kantrybės. O visa sunkioji dalis –­ „po ledu“, niekam nematoma ir niekam neįdomi.“

Kelią į kino režisūrą Karolis pradėjo nuo dokumentinių filmų (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diplominiame darbe „Belaukiant laisvės, arba Nusišypsok mums, Berlinai“, paskui užfiksavo ekspediciją „Misija Sibiras ’11. Tomsko sritis“; dar vėliau sukūrė trumpo metro filmą „Žilvytis“ Kauno studentiškų filmų festivaliui). „Nelaikau jų filmais – tai tebuvo kameros pašildymas rankose, nelabai žinant, ką su ja daryti. Nors man pačiam jie svarbūs.“ „Triukšmadarys“ buvo Karolio posūkis į vaidybinį kiną. „Mane visada labiau žavėjo galimybė prieš imant kamerą viską sukurti nuo nulio galvoje, laisvai pridėti ir atimti, o ne minkyti jau tam tikras duotas sąlygas, kaip yra dokumentikoje.“

Karolis dirba LRT naujienų tarnyboje, veda laidą „Pasaulio panorama“. Kokią įtaką kino režisieriui turi darbas televizijoje? „Naujienos šiandien yra visiškas autoritetas, moderni bažnyčia, visuomenės gidas, šventas sekuliarios visuomenės raštas. Jei norite kontroliuoti visuomenę, turite perimti jos naujienas. Tankai Sausio 13-ąją važiavo ne į kino studiją, ne į Taikomosios dailės muziejų, bet prie televizijos bokšto ir į Konarskio gatvę. Bet Thoreau rašė, kad jei kartą perskaitei apie sausros nuniokotus pasėlius, tai kitą kartą skaitydamas sužinosi tik tai, kad pasėliai vėl nuniokoti sausros. Žiniasklaidos naujienos dažniausiai yra bejėgės. Taigi darbas televizijoje man padeda suvokti ciklus ir dominuojančius dėsnius –­ tiek sociumo, tiek žmogaus kaip individo, padeda atnaujinti nuoširdžią nuostabą pasauliu. O kinas tampa lėta, ramia atsakymų į klausimą „kodėl?“ paieška. Kine nesu priverstas pranešti apie naują sausrą, bet galiu tiesiog į ją ilgai žiūrėti ir mėginti suvokti, ko iš jos galiu išmokti.“

Ką reiškia būti pradedančiuoju Lietuvoje? Jurgos ir Karolio nuomonės išsiskiria. „Daug lengviau nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje, – mãno Karolis, –­ Lietuvoje nereikia alkūnėmis atsimušinėti, kad įrodytum savo vietą po saule: čia daug tuščios erdvės, kuri niekuo neapsodinta – tik sodink. Tiesa, reikia nepamiršti išsikelti kartelės, kurią turi įveikti, jei nori būti režisieriumi Prancūzijoje. Asmeninės problemos kol kas –­ įdirbio stoka, kova su tinginiu, per mažai laiko ar noras per greitai pasiekti rezultatą. Tiesa, visada galėtų būti daugiau pinigų kinui, daugiau valstybės paramos, daugiau apsiskaičiusių, dėl kino kovojančių žmonių.“

Aktorius Valentinas Masalskis ir režisierius Karolis Kaupinis. Liudos Drižytės nuotrauka

Jurga nesutinka, kad Lietuvoje lengviau. „Čia sunku įrodyti, kad tai, ką darai, turės vertę ir grįžtamąjį ryšį. Kai neturi vardo, privalai nertis iš kailio ir visą laiką įrodinėti, kad tavimi patikėtų. Prancūzijoje lengviau. Matyt, dėl to, kad ten gilios meno tradicijos ir labai laisva šalis. Ten nėra tokių klišių, kad režisierius turi būti vyriškos lyties ar koks nors titanas, meistras, baigęs režisūrą, turintis neeilinę charizmą. Pas mus tai labai gaju. Lietuvoje kur kas didesnė atsakomybė pasakyti, kad esi režisierius. O Prancūzijoje to nepajutau –­­ ši profesija neromantizuojama ir nesureikšminama, nes režisierių ten labai daug. Gal situacija pasikeis, kai žmonės daugiau pakeliaus. Nors, aišku, tas kultas Lietuvoje irgi turi savotiško žavesio, pagarbos profesijai.“

Kuo žãvi scenarijaus rašymo procesas? „Maloniausios kelios detalės, –­ sako Karolis. – Kai nugali balto lapo baimę ir po kelių valandų turi visai tenkinantį rezultatą. Būna, kol eini išsivirti kavos, idėjos dauginasi kaip per branduolinę reakciją; kai valandas suki galvą ieškodamas sprendimo, jo nerandi, puoli į neviltį, o paskui važiuodamas dviračiu pamatai sprendimą realybėje; kai logiškai susidėlioja ir savo vietą atranda tai, ką jautei, bet negalėjai pagrįsti, kodėl tai reikalinga.“

Jurga sakosi kurianti istorijas, nes realybė pernelyg pilka. „Scenarijaus rašymas yra kūrybiškiausias etapas, kai galiu dėlioti mintis lape nevaržoma sis­temos. Tai man pats maloniausias procesas. O režisūra – gamyba, kuriai reikia žmogiškųjų, materialinių, kūrybinių ir visokių kitokių išteklių, taip pat akylo balansavimo. Režisuojant man patinka dirbti su aktoriais: ruošiantis, filmavimo aikštelėje, toje šventoje zonoje, kurioje kinas tampa idealų realizacija.“

Jurgos filme pagrindinius vaidmenis atliko prancūzė Sophie Verbeeck ir Oskaro Koršunovo teatro aktorius Darius Gumauskas. Karolis pasikvietė mūsų scenos legendą Valentiną Masalskį ir LNDT aktorių Šarūną Puidoką.

„Romantiniai paukščio kliedesiai“ (rež. Karolis Kaupinis)

„Apie Masalskį intensyviai ėmiau galvoti važiuodamas mašina į Varšuvą –­ klausydamasis N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“ įrašo. Tas valandos trukmės spektaklis sukrėtė. Nutariau pabandyti, pakviesti... O Puidoko vaidyba man irgi darė įspūdį. Abu aktoriai pasirodė labai atviri, tiesmuki, nemėgstantys dviveidiškumo. Man patiko „šalto dušo“ metodas, nuoširdus bendravimas, mažiau barokinių mandagybių, daugiau tiesos į akis. Tai pagreitino mokymąsi. Su kitais aktoriais tiek artimai nedirbome, nes ir vaidmenys buvo antraplaniai, bet ir iš jų išmokau labai daug. Kartais mane norėdavo pamokyti vieno, o išmokdavau visai ko kito. Kaip būna mokykloje: iš fizruko išmoksti, kas yra pagarba žmogui, iš istoriko –­ kas būna, kai nekreipi dėmesio į fizinį lavinimą, o iš fizikės – kodėl nevalia pamiršti istorijos. Ieškau aktoriaus, kuris galėtų vaidmenį nuspalvinti tokiomis spalvomis, kokių rašydamas net neįsivaizdavau egzistuojant. Nepradedu rašyti taip, kad vaidmuo ar istorija tiesiog liptų prie tam tikro aktoriaus. Galbūt taip dar atsitiks, nežinau.“

Jurgos filme dirbo ne vien profesionalūs aktoriai. O pagrindinio vaidmens atlikėją ji sutiko Paryžiuje. „Verbeeck tuo metu buvo ir performansų menininkė, todėl riba, ar ji aktorė, ar ne, nebuvo aiški, bet per pastaruosius kelerius metus ji Prancūzijoje išgarsėjo kaip aktorė. Buvome bendramintės: ji analizavo „Raudonąją knygą“, gilinosi, aš tuo metu kūriau scenarijų ir mes apie tai daug kalbėdavome. Tada Pary­žiuje sutikau Šarūną Bartą – filmavime pas Evą Pervolovici –­ jis labai mane palaikė ir supažindino su Jurga Dikčiuviene, tapusia mano filmo prodiusere. O toliau jau aktorius atsirinkinėjau čia, Lietuvoje. Man reikėjo vaikino, kuris atitiktų Elijų – iškart pagalvojau apie Gumauską... O kiti nėra tikri aktoriai: Audrys Karalius yra tiesiog archajinis Kauno architektas. Man jis – tarsi stipri tėvo figūra –­ kaip pats Jungas. Ir kituose filmuose norėčiau pratęsti bend­radarbiavimą su šiais aktoriais. Jaučiuosi dar jų neišsėmusi, jie dar turi labai daug ką pasiūlyti tam kinui, kurį noriu kurti.“

Abu režisieriai jau kalba apie naujų vaidybinių filmų planus, tačiau nedetalizuoja. „Artimiausias mano tikslas –­ dar vienas trumpas metras. Tada ilgas, trumpas ir vėl – ilgas“, –­ teišsitaria Karolis. Jurga sakosi jau pateikusi kelias paraiškas ir dabar laukianti atsakymų.

O kol kas prieš akis – „Sidabrinių gervių“ verdikto diena. „Man šis įvertinimas yra grįžtamasis ryšys. Didžiulis stimulas. Juk kurti kiną ir dėti jį į stalčių nėra prasmės. Na, gal kurį laiką. Bet kinas – brangus malonumas, todėl jeigu kažkas investuoja, jaučiu pilietinę pareigą įvykdyti, pateisinti pasitikėjimą“, – sako Jurga.

Karolis prideda: „Kai kurie iš filmą nominavusių žmonių man yra autoritetai, gerbiu jų nuomonę, skonį ir atsidavimą darbui. Filmas yra visos komandos pastangų įvertinimas. Man pačiam norėtųsi, kad bėgant metams konkursas sunkėtų, didėtų konkurencija. Norėtųsi, kad „Sidabrinė gervė“ sukeltų tikrą furorą, kad žiūrovai būtų matę visų nominantų filmus ir rašytų įtūžio pilnus laiškus: kodėl nėra to ar kito filmo, kodėl komisija priėmė tokį, o ne kitokį sprendimą.“