Maniau, jog domiuosi kinu ir šį bei tą apie jį išmanau – užtektinai žmogui, kuris tiesiogiai ir per profesiją su šia medija nėra susijęs. Taip maniau, kol neatsikraustė naujas butiokas, kuris (su kinu tiesiog irgi nesusijęs) iš tikrųjų juo domisi. Vis dėlto būtent aš jau antrus metus iš eilės nuvažiavau į „Meno avilio“ organizuojamą kino stovyklą. Iš tikrųjų besidomintiems žmonėms važinėti į teminius sambūrius turbūt nėra poreikio – jie savus informacijos šaltinius jau išgryninę. Šįkart stovykla vyko liepos 27–30 d. subjektyviai jaukiame Lietuvos kampelyje Antalieptėje. Tarp Zarasų ir Utenos dar XVI a. įsikūrusio miestelio pavadinimą galėjote girdėti „Inovatorių slėnio“, atviros darbinės ir kūrybinės erdvės, kontekste. (Grupelė žmonių, siekdama atgaivinti buvusio vienuolyno kompleksą, padedama ES fondų įsirengė bityną ir vykdo įvairius projektus integruodama Antalieptės gyventojus turbūt į ES.)
Įdomi toji kino mėgėjų ir profesionalų perskyra. Kaip ir kino teoretikų bei praktikų, tačiau apie ją kiek vėliau. Kino stovyklos tikslinė auditorija nėra visiškai aiški. Akademikai vis pajuokauja, kad Lietuvoje išleisti knygą keliolikos žmonių auditorijai – visiškai normalu. Panašiai ir dėl kino teorijos (nekalbu apie ilgo metro propagandinį nacionalizmą ar užsienietiškų komedijų perdirbinius kino teatruose). Mažiau žmonių – jaukesnė atmosfera, ypač man, masofkių nemėgėjai. Vis dėlto dirbantieji su kinu ar videomenu (bet kurioje grandyje – nuo idėjų generavimo iki produkcijos) į tokias stovyklas dažniausiai nevažiuoja, o jei važiuoja, tai informacijos absorbavimą derina su naktinėmis linksmybėmis ir kitą dieną nebeturi jėgų iki galo išklausyti paskaitų, ką jau kalbėti apie dalyvavimą diskusijose. Dar važiuoja mėgėjai, kuriems stovyklos temos būna įdomios, intriguojančios etc., tačiau jie jaučiasi neturį tinkamo konteksto ir pakankamo žinių kiekio, kad įsitrauktų į diskusijas. Šioje vietoje privalau paminėti kinotyrininką Luką Brašiškį – nesuskaičiuojamą daugybę kartų adekvačiais, kartais provokatyviais klausimais gelbėjusį pagrindinę stovyklos salę (įkurdintą buvusioje sporto salėje, kur dar anksčiau buvo kluonas) nuo nejaukios tylos ir įspūdžio, kad ant sėdmaišių sudribusiai auditorijai iš esmės dzin, kas čia ką tik buvo pristatyta. Dar turime antro tipo mėgėjus, kurie, panašiai kaip profesionalai, atvyksta tiesiog pasilinksminti ir vizualiai bei statistiškai užpildo visokiausias ertmes. Pabrėžiu, šis skirstymas yra sąlyginis, tad jei atradote arba kaip tik neradote savęs kurioje nors iš grupių ir todėl įsižeidėte, prašau prisiminti, jog kiekvienai taisyklei egzistuoja išimtis, tik patvirtinanti tą taisyklę.
Savotiško chaoso galėjo suteikti noras stovyklos programa aprėpti kuo daugiau. Biofilosofija, kino teorija, kino filosofija, filmų peržiūros, režisierių pri(si)statymai, ekskursijos, žygis, joga, koncertai... Gerai, kad kiekvienam pagal skonį, bet šiokia tokia praraja buvo juntama net ir tarp stovyklos pranešėjų, teoretikų ir kūrėjų. Pastarieji dažnai be rimtesnių argumentų operuodami kino pramonės ir meno lauko sąvokomis darė tai, kas jiems įdomu (arba ėmėsi to, kas visiškai neįdomu, ir padarydavo, kad taptų įdomu; žr. Denis Côté), o teoretikai, pristatydami ir vystydami teorijas, nenurodydavo konkrečių pavyzdžių arba pasirinkdavo visiškai kitokio tipo filmus, nei buvo rodomi stovykloje. Taigi visų veiklų vainikavimas žodžiu „antropocenas“ tapo nenatūralus, pretenzingas. Kuo čia dėtas antropocenas, naujasis geologinis periodas? Tokia buvo šiųmetės kino stovyklos tema – „Sveiki atvykę į antropoceną“. Režisieriai – sau, teoretikai – sau, o tu, žmogau dalyvi, pats aiškinkis, kuo šis klausimas aktualus kinui ir apskritai.
Anot Audronės Žukauskaitės, pranešimą skaičiusios iš pat ryto šeštadienį, antropoceno terminas galutinai suformuotas ir išpopuliarintas maždaug 2000 m., tačiau kai kurių teoretikų vis pildomas, ginčijamas ar atmetamas. Antropoceno tema kine greičiausiai reikalinga tam, kad filmų kūrėjai (o vėliau – ir žiūrovai) apmąstytų, koks pasaulis egzistuotų, kaip jis reikštųsi be žmogaus, už žmogaus, ir mėgintų artikuliuoti tai vizualiai. Arba su žmogumi, tačiau visiškai rekonstravus galia bei nauda grįstą santykių hierarchiją tarp visų gyvybės rūšių. Žinoma, prieš tai dar reikėtų išsiaiškinti, kas yra ir kas nėra gyva, tačiau bendro atsakymo pateikti čionai negaliu. Vienas galimų variantų – gyvos būtybės, veikiančios saviorganizacijos, savikūros principu, tačiau tuomet vienodomis būtybėmis reikėtų laikyti ne tik žmones ir skruzdes (kam daugelis turbūt neprieštarautų), o ir grybus, bakterijų kultūras. Daugumos žmonių sąmonėje gyvybė galimai yra susijusi su mobilumu. Vėjas išnešioja medžių lapus ir augalų sėklas, tačiau pats medis negali pasislinkti ten, kur jam augti būtų geresnės sąlygos.
Šeštadienį rodytas Nikolauso Geyrhalterio filmas „Homo Sapiens“ (2016) suteikia žiūrovui galimybę pamatyti tai, ko žmogus iš tiesų negali matyti. Filmą sudaro ilgi statiški kadrai kadaise statytose, tačiau ilgainiui apleistose lokacijose: gamyklose, fabrikuose, gatvėse, gyvenamuosiuose namuose etc. Savotiškas paradoksas – į tokias vietas galima nuvykti (pasaulyje populiarėja ruin porn (griuvėsių porno) estetika ir ekskursijos po apleistus pastatus), tačiau tenai erdvė ir aplinka vis tiek yra suvokiama iš žmogiškosios perspektyvos pagal mūsų fiziologinio kūno mastelį. Pusantros valandos trunkantis „Homo Sapiens“ ir žiūrovą, ir kamerą prikausto – atima iš jų mobilumą, prirakina prie vieno žiūros taško ir leidžia tik pasyviai stebėti. Iššūkį dėl lėtumo keliantis, kartu spekuliatyvų naratyvą kuriantis filmas nurodo į ateitį (galbūt ne tokią jau tolimą), kai žmonija išnyks, o gamta toliau savu tempu pamažu atsiims Žemės paviršių. Tačiau jei žmogaus jau nebėra, iš kieno perspektyvos mes viską stebime? Jau kurį laiką įtariai žvelgiu į aklą žmonių kliovimąsi vizualumu, o minėtasis butiokas kartą užtikrintai pasakė: keliantis į virtualybę, rega bus pati paskutinė išnyksianti (arba atsisakyta) juslė.
Grįžtu prie vėjo. Tiek „Homo Sapiens“, tiek Beno Riverso „Urth“ (2016) ar Joshuos Bonetto „El Mar del Mar“ (2017) – beje, visi filmai ir jų autoriai atvyko į Antalieptę – visuose šiuose kūriniuose vėjas gali būti laikomas protagonistu. Tik dėl vėjo suprantame, jog žvelgiame į gyvybę, tikrą laiką apleistame ir apžėlusiame angare: čia juda žolės ir smiltys. Oro srovių maišymasis ir judėjimas galimas fiksuoti tik per kontaktą su kitu objektu. Dėl vėjo kaltės J. Bonetto filme dykumą kertantys nelegalai paklysta – smėlyje jie nerado į priekį atitrūkusių vedlių pėdsakų. Vėjo, jo keliamo garso, kaip gyvybės / gyvybingumo įrodymo, ilgisi biosferoje gyvenanti B. Riverso veikėja. Vėjas galėtų būti vienu abstrahuoto mąstymo apie ilgaamžiškumą ar amžinumą būdų.
Niekur nenurodau filmų žanrų, nes jų ribos yra neaiškios. Antropocenas nurodo į geologiją, o ši kalba apie deep time, nieko nenustebins, nes filmai – lėti, dažnai susipinantys su dokumentika ar ją imituojantys, be standartinio siužeto, atsigręžiantys į gamtą (tą, kuri nėra žmogaus). Klasifikacijų ir žanrų žaidime labiausiai išsiskyrė režisieriaus D. Côté „Bestiaire“ (2017). Statiška kamera fiksuoja (mobilius) gyvūnus žiemą, pavasarį ir vasarą trijose skirtingose vietose / būsenose: iškamšą piešimo klasėje, zoologijos sodą ne sezono ir sezono metu bei iškamšų gamykloje. Garsas, rodos, natūralus – kanopų kaukšėjimas, metalinių vartų girgždėjimas, pieštukų skrebenimas, – tačiau pats autorius po filmo atskleidžia: viskas netikra. Norėdami imituoti per sniegą einančių lamų kanopų gurgždesį jo komandos nariai studijoje mindė kukurūzus; nors garduose žiemą įprastai būna tylu, industriniu triukšmu falsifikavo įtampą bei nežinią. Zoologijos sodo darbuotojai gyvūnus skirsto į dvi grupes: protingus ir kvailus. Bizonas, į kurio akis ką tik filme žiūrėjome gerą minutę ir įsivaizdavome įžvelgiantys jose jausmą, yra kvailas. Ši gyvūnų rūšis neturi skausmo ar nuobodulio nuovokos. Tiksliau, skausmą jaučia, tačiau negeba suvokti, jog tam tikras veiksmas ar garsas gali jį sukelti. Taigi garsinė įtampa yra režisieriaus fikcija, skirta mums, žiūrovams. D. Côté neprisiima jokios moralinės pozicijos: zoosodų, iškamšų gamyklų jis nei boikotuoja, nei jiems pritaria – ir tai sukėlė iššūkį filme užfiksuotiems sodo darbuotojams, jie niekaip negalėjo suprasti, ką režisierius tokiu filmu norėjo pasakyti ir nepasirodė premjeroje. Tačiau kaip menininkas, D. Côté turi tvirtą požiūrio tašką neužsiimti pamokslavimu („Maximum personality without preaching, strong point of view without an opinion“). Jo ego švyti, tačiau jis tikras. Iš kitų autorių taip pat tikėjausi tvirtesnių (autorinių, ne etinių) pozicijų užėmimo, tačiau buvau nuvilta – ypač jaunesniųjų atveju.
Sekmadienį, per baigiamąją diskusiją, viskas tarsi stojo į vietas. Diskusiją nuspręsta rengti nebe salėje, o lauke ir, nežinau, tyčia ar ne, lietuviai autoriai susispaudė ant ilgo suolo, o užsieniečiai užsėdo atskiras kėdes (neverbalinės komunikacijos specialistai galėtų papasakoti apie užimamos erdvės dydžio reikšmę). Mūsiškiai, deja, atrodė kaip mėgėjai, nesijaučiantys savo vietoje, negalintys aiškiai atsakyti į diskusijos moderatoriaus, kino teoretiko Tiago de Lucos klausimą: koks vis dėlto tas (jūsų) kinas antropoceno amžiuje? Galbūt trukdė patirties stygius, galbūt kalbinis barjeras, tačiau D. Côté, B. Riversas ar menininkas Pawełas Wojtasikas, it seni geri pažįstami, vienas kitam pritardami ir pasiginčydami, varė pokalbį į priekį... Kelios tiesos vis dėlto paaiškėjo: tikra (nesurežisuota) dokumentika neegzistuoja; kraštovaizdį, gamtą mes galime suvokti ir matuoti tik žmogaus sugalvotu masteliu; antropoceninio kino kūrėjo ir pasaulio ryšys nėra vienpusis – jie turi prabilti ir apsireikšti vienas kitam.
Sveiki sugrįžę į kiną ir pasaulį.