Greta Vilnelė. Ir vyras, ir moteris

Narkotikų mafiozo virsmas geraširde moterimi geriausiu 2024 m. filmu išrinktoje Jacques’o Audiard’o juostoje „Emilija Perez“.

Kiekvienais metais kino pasaulyje pasirodo tas vienintelis filmas, ne tik vienvaldiškai pavergiantis žiūrovų širdis, bet ir neturintis sau lygių. Jis iškyla virš kitų it koks kolosas. Užpraeitais metais tokia amžina šlovė atiteko Jonathano Glazerio filmui „Interesų zona“, o 2024 m. šį titulą be konkurencijos pelnė prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o trileris-miuziklas „Emilija Perez“. Nors sukurtas prancūzo, tai absoliučiai ne prancūziško stiliaus filmas. „Emilija Perez“ per porą valandų ekrane pristato neįtikėtiną istoriją, pulsuojančią ir gaudžiančią tolimosios Meksikos ritmais.

 

Kadras iš filmo „Emilija Perez“.

 

Europos kino akademijos ir Kanų kino festivalio dosniai įvertintame filme žaižaruoja gausa – translytis pagrindinis veikėjas, miuziklo estetika, narkotikų karteliai. Filme vieną pagrindinių vaidmenų atlieka garsi amerikiečių aktorė ir dainininkė Selena Gomez. Mąstant apie skirtingus filmo elementus, beveik neįmanoma aprėpti painios „Emilijos Perez“ visumos. Filmo dėlionės detalės kaip nutrūkusio vėrinio karoliukai rieda vis tolyn, ieškodami jaukaus užkaborio ar slėptuvės. „Emilijos Perez“ dramatiška prigimtis lemia ir tai, kaip šį kūrinį derėtų priimti. Ne žiūrėti kaip paprastą filmą, bet patirti kaip miražą, niekieno žemėje atsivėrusį po negailestingo blogio ir gėrio susidūrimo sukilusių dulkių debesyje.

Indijoje tikima, kad žmonės, gimę tiek su vyro, tiek su moters lytiniais organais, turi antgamtinių galių. Nuoširdų gestą jie apdovanoja palaiminimu, o pykčio, garbės troškimo ar pavydo sukeltą – prakeiksmu. Filme „Emilija Perez“ translytis žmogus taip pat gerokai mitologizuojamas. Todėl vienu iš kertinių filmo atspirties taškų tampa lyties keitimo operacija. Naujai gimusi veikėja Emilija Pe­rez – moteris, pasiruošusi pradėti gyventi kitaip, tačiau negalinti susitaikyti su vis grįžtančiais jausmais, atsineštais iš ankstesnio vyriško identiteto. Emilijos transformacija susideda ne vien iš plika akimi matomų fiziologinių pokyčių. Tapusi moterimi, kuria visada norėjo būti, ji neatpažįstamai pakeičia ir savo įsitikinimus, ir gyvenimo tikslą. Tarytum ankstesniame vyriškame gyvenime vienintelė jos užduotis buvo aprūpinti šeimą, o dabartiniame moteriškame – atitaisyti savo praeities kaltes.

Įspūdingas aktorės Karlos Sofios Gascon stotas, ryškūs veido bruožai veikėjos laikysenai suteikia ryžtingumo ir drąsos. Emilijos kūno ir sielos transformacija veikėją paverčia antgamtine būtybe, simpatišku personažu, kenčiančiu ne vien už save, bet, rodos, ir visus kitus nelaimėlius. Susijungus vyriškajam ir moteriškajam pradui filme atsiranda visavertis žmogus. Emilija Perez gimsta kaip idėja, įkūnijanti žmogų kaip aukščiausią kūrinį – vienodomis dalimis nusidėjusį ir siekiantį doros, moteriškai švelnų ir vyriškai ištroškusį jėgos.

Po lemtingos transformacijos filme pagausėja moteriškosios energijos. Nors grynuoju feministiniu kinu „Emilijos Perez“ nepavadinsi, tačiau feministinio kino elementų aptikti čia galima. Ne veltui trys svarbiausi filmo personažai yra moterys: Emilija Pe­rez (K. S. Gascon), Jessi Del Monte (Selena Gomez) ir Rita Mora Castro (Zoe Saldana). Būtent kintantis jų santykis ir stumia filmo siužetą pirmyn. Buvę sutuoktiniai Emilija ir Jessi yra priversti gyventi po vienu stogu. Palaidojusi vyrą Jessi savotiškai išsilaisvina, tad gyvendama pas Emiliją užmezga romantinius ryšius su Gustavu (Edgaras Ramirezas).

Filmo moterys daugiausia pasikliauja viena kita. Vyras šio filmo kontekste įkūnija blogąsias žmogaus savybes, pavyzdžiui, pavydą ir keršto troškimą. Tad moterų tarpusavio pasitikėjimas, bendrystė veja šalin iš Emilijos praeities atklystančius vyriškojo prado demonus. Motiniškasis, moteriškasis naratyvas ekrane atskleidžiamas per Emilijos meilę savo vaikams ir buvusiai žmonai. Taip pat per ilgalaikį glaudų Emilijos ir jos advokatės Ritos ryšį. Vis dėlto „Emilijai Perez“ feministinės etiketės nepriskirsi, nes filmo prigimtis diktuoja, kad skirstyti žmogaus elgesį ar savybes į moteriškas ir vyriškas paprasčiausiai yra paviršutiniška.

Pastaraisiais metais miuziklo žanras išgyvena tikrą renesansą festivalių programose ir arthausinių kino teatrų repertuaruose. Apskritai muzika kine kuo toliau, tuo labiau išnaudojama, ji nebėra tik paveikiai atmosferai sukurti skirtas įrankis. Ar tai būtų šiurpiai nepatogus garso takelis Yorgoso Lanthimoso filme „Prasti reikalai“ („Poor things“, 2023), ar glamūriniai dainavimo numeriai Leoso Caraxo miuzikle „Anetė“ („Anette“, 2021), – muzika šiuolaikiniame kine neretai tampa filmo formos ar stiliaus dalimi. Tad „Emilijos Perez“ forma nėra originali kalbant apie pastarojo laiko kino lauką. Muzika filmui suteikia netikroviškumo estetikos, sukuria didesnį atstumą tarp ekrano ir žiūrovo, išduoda, kad juostoje pasakojami ne realūs įvykiai, bet atkuriamas fikcinis atvirukų ir iškarpų koliažas.

„Emilijos Perez“ išskirtinumas slypi tame, kaip įgyvendinamas pats miuziklo žanras. Dainų ir šokių filme išties nemažai. Visi veikėjai gauna progą padainuoti. Vis dėlto, priešingai nei kituose kūriniuose, kuriuose dainavimas pakeičia personažo elgesį ar jį stilizuoja, šiame filme veikėjai dainuoja kaip kas moka – savo balsu ir sau aktualiomis temomis. Todėl net gausūs dainavimo intarpai tampa nuosekliu veikėjo bendravimo būdo tęsiniu.

Filmui įpusėjus, turtinga viengungė Emilija įkuria judėjimą „La Lucecita“, siekiantį surasti narkotikus platinančių gaujų aukų kūnus ir juos sugrąžinti gedinčioms žmonoms, motinoms ar seserims. Pagrindinė veikėja tokiu būdu bando išsivaduoti iš tamsios praeities gniaužtų, per daugelį metų sukauptą informaciją panaudodama doram tikslui. Netrukus „La Lucecita“ iš asmeninio projekto išauga į kur kas platesnį judėjimą. Susibūrusi moterų bendruomenė su Rita ir Emilija priešakyje tampa savotiška pasipriešinimo forma. Šis filmo epizodas primena tikrą istorinį įvykį, kai 1977 m. Argentinoje pradėjo protestuoti „Gegužės aikštės motinų“ judėjimas, siekęs atkreipti dėmesį į valdžios inicijuotus paslaptingus dingimus šalyje. Kiekvieną ketvirtadienį nešinos savo vaikų nuotraukomis, galvas apsirišusios baltomis skarelėmis jos tylomis vaikščiodavo po aikštę. Neprošal prisiminti ir lietuvišką dainuojančiąją revoliuciją. Garso (ne)buvimas lydi ne vieną rezistencinį pasakojimą, todėl miuziklo žanras filme „Emilija Perez“ sukuria itin simbolišką ir galingą giluminę įžvalgą.

Šios minčių grandinės išeities taškas glūdi filmo finalinėje scenoje, kai gatvę užplūdusi dainuojančių žmonių minia juda tarsi per religinę procesiją. Priešakyje nešama medinė skulptūrėlė iš veido labai panaši į Emiliją. Tačiau ne stulbinantis panašumas siūlo atsakymą. Nesvarbu, kokį gyvenimą gyvenai prieš tai ar kokiomis aplinkybėmis palikai šį pasaulį. Daugybės žmonių mintyse Emilija Perez amžinai išliks kaip vilties ir teisingumo simbolis. J. Audiard’as filmo pabaigoje žiūrovui pasiūlo krikščionišką patarimą – paliesk pasaulį savo gerumu, ir jis to nepamirš.