„Scanoramoje“ įvyko naujausio Larso von Triero filmo premjera. Greitai, lapkričio pabaigoje, jis pasirodys ir kino teatrų ekranuose. Spausdiname Rusijos kritikų recenzijų fragmentus.
Čia pasakoja pats žudikas. Bet tai ne išpažintis – Džekas tiesiog su mumis melancholiškai dalijasi savo kredo, vienintele, jo manymu, įmanoma mūsų pasaulio traktuote. Herojus atrodo visagalis, nes yra už moralės ir įstatymų ribų. Tuo įstatymu sukaustytas policininkas prieš jį bejėg is. Nuo Džeko apsiginti negali nė vienas sutiktasis, laukiantis iš nepažįstamojo bent šio to normalaus, nors jis žmogiškas normas seniai nurašęs. Penkios novelės kyla pamažu: nuo greito ir tarsi atsitiktinio nužudymo iki kruopščiai apgalvotų, dramaturgiškai sukonstruotų, sadistiškai įrėmintų operacijų – tam tikrų pasimėgavimo aktų, filme pateiktų jau ne kaip anomalija, o kaip natūralus žmogaus evoliucijos rezultatas.
Valerij Kičin, „Rossijskaja gazeta“
Auką Nr. 1 (Umą Thurman) Džekas (Mattas Dillonas) sutiko kelyje atsitiktinai ir nudobė net nepasidomėjęs, kuo ji vardu. Pas auką Nr. 2 įsilaužė į namus. Dar vieną, nenumeruotą, tiesiog nudaužė pakeliui. Užtat auką Nr. 3 suspėjo vesti ir apsivaikinti su ja, o auką Nr. 4, atrodo, nuoširdžiai mylėjo, kol nenutarė virtuviniu peiliu nupjauti jai abiejų krūtų. Į groteskinį kankinimų katalogą įtrauktas ir pūkuoto ančiuko kojytės karpymas gabaliukais (tai ypač glumina reiklius žiūrovus, kurie finaliniuose titruose neperskaito, kad gyvūnai filmuojant nenukentėjo), ir masinis nužudymas viena kulka. Džekas dirba kaip pjovėjas lauke – apskaičiuotai, metodiškai, beaistriai. Jo nebesustabdyti.
Filmas savaime susideda į dilogiją su ne mažiau provokatyvia „Nimfomane“. Jos herojė Džo buvo sekso įsikūnijimas, taigi Džekas – įsikūnijusi mirtis. Anas filmas buvo apie Erotą, šis skirtas Tanatui. Aname buvo pornografinių scenų, šitame – ribinio žiaurumo ir prievartos, vadinamosios torture porn. Abiejuose L. von Trieras demonstruoja save, kaip ištikimą de Sade’o įpėdinį.
Paprastai tariant, tai filmas apie užsiėmimus menu ir jų apverktinas pasekmes. Grynai autobiografinis kinas. Tai gili, karti, iš esmės sprogdinanti esė apie kūrybos amoralumą, apie tai, kad gėrio ir blogio klausimų neįmanoma rimtai nagrinėti užėmus moralisto poziciją. O būtent ją ir užima šio filmo kritikai, prisidengę tezėmis apie L. von Triero kartojimąsi, narcisizmą, blogą skonį.
Anton Dolin, „Meduza“
Akivaizdu, kiekvienas žiūrovas turi skirtingą jautrumo slenkstį, skirtingą gebėjimą atsiriboti nuo vaizdo ir garso, be gailesčio daužančius mūsų jutimo organus. Tačiau pagrindinė emocija po naujojo L. von Triero filmo peržiūros – ne pasipiktinimas ar susižavėjimas, o liūdesys dėl nueinančios epochos didžių autorių ir didžių jų filmų, kurie primena milžiniškas architektūrines konstrukcijas. Džekas, kaip ir neišvengiamos mirties laukiantys „Melancholijos“ herojai, kaip ir L. von Trieras, kaip ir kiekvienas iš mūsų, tiktai norėjo atsidurti namelyje.
Marija Kuvšinova, „Kinopoisk“
L. von Triero filme labiausiai šokiruoja ne sužalotas ančiukas, ne vaikų šaudynės ir nupjautos krūtys, o sąmoninga autoriaus kartotė. Rusų pasakoje gausa sukelia perviršį: meška nebetelpa į namelį ir prapuldo visą kompaniją. Europinėje pasakoje pavojingas gausėjimas, atvirkščiai, baigiasi kosmine simfonija: visi trobelės gyventojai, nepaisant jų skirtybių, sutelpa kaip amžinas vienis. Gyvenimas name, kurį pastatė Džekas, – tai absurdas, bet harmoningas absurdas. Kaip ir didžiojo danų proto, kenčiančio nuo pulsuojančio skausmo smilkiniuose, naujasis filmas.
Tačiau aiškindami filmą kaip išpažintį vulgariai jį supaprastintume, ir vargu ar šitaip reikia elgtis su pasaka, kurios pagrindas – vis sudėtingėjantis siužetas. Todėl geriau dar kartą prisipažinti, kad L. von Trieras, vis labiau panešėjantis į gudrų lapiną, vėl paliko mus su ilga nosimi. Jo filmą vėl reikia įsimylėti, nes tai vienintelė teisinga išeitis – atidžiai klausytis artimo žmogaus, kuriam labai labai bloga.
Jegor Moskvitin, „Esquire“
Kubrikiškai įkaitusiame epiloge, kuriame Džekas išbėga į finišo kreivąją, tampa aišku, jog L. von Trieras, taip, sensta, griebiasi aptakaus simbolizmo, užsiplepa ir kartojasi (netgi įklijuodamas į naująjį paveikslą epizodus iš senųjų). Tačiau su juo kaip ir anksčiau nenuobodu, jis ropščiasi uola tenai, kur paprasti mirtingieji neužlips nė už ką. Žinant, koks Larsas atkaklus ir principingas, gali būti tikras, jog štai būtent jis ir pasieks tikslą net žinodamas, kad kiekvienu momentu gali nusiristi į karštą lavą.
Marija Remiga, „Cinemaholics“
Po peržiūros norėjosi šūktelėti: „Taip, jis tyčiojasi!“ Tačiau kreipimosi kartybės nepaslėps netgi jo netobulumai. L. von Triero nešulys ne lengvesnis nei Dante’s, jeigu iš jo atimtų paskutinį dalyką – viltį, kad Beatričė egzistuoja. Džekas nuobodžiai perrenka aukas ir niekaip negali rasti tos svarbiausios – mūzos, įkvėpimo, prasmės. L. von Trieras mėgina pasislėpti namelyje su sąmojais ir pasmerktomis pralaimėti intelektualaus žaidimo citatomis. Lapinas-chaosas rūškaname miške.
Vasilij Stepanov, „Seans“
Viską interpretuoti galima tik vienu būdu – kaip pasyviai agresyvią išpažintį, santykių su publika ir, dar blogiau, su kritika aiškinimusi. Antraip „Namas“ būtų tiesiog beskonė dviejų su puse valandos juodoji komedija, provokacija dėl provokacijos: štai ančiukas, štai vaikiukas, kas dar nori išeiti iš salės? Tačiau ir mūsų atveju tai, ką daro L. von Trieras, ne itin dera jam, kaip dideliam menininkui: jis atsilygina, teisinasi, vaiposi, apgailestauja, plakasi, o tai panašu į grožėjimąsi. Įsižeidimas, netgi teisingas (na, sakysim, išvarymo iš Kanų istorija buvo labai kvaila), – negali tapti mūza, ir apskritai, rado ko įsižeisti.
Stanislav Zelvenskij, „Afiša“
Kaip gerai iš pradžių buvo pastebėta, Džekai, juk tu tiktai patetiškas neurotikas su obsesiniu-kompulsiniu sindromu, tikintis, kad esi sukurtas kažkam didingam pasaulyje. Tad „Hit the road Jack and don’t you come back, no more no more no more no more“. Daina iš tiesų bus padainuota finale. Tuo sunku patikėti. Štai jau iš tiesų bausti negalima išteisinti.
Denis Vilenkin, „Postkriticizm“
Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė