Apie Saulės Bliuvaitės debiutinį filmą „Akiplėša“.

Įsivaizduokime, kaip sunku tarptautiniu mastu įvertintam filmui sugrįžti į Lietuvą. Nors jo plakatą ženklina auksiniai leopardai ir bronziniai arkliukai, čia vienintelė erdvė, kurioje jam iš tiesų gresia būti nušvilptam. Nes toks yra lietuviško kino paradoksas. Jo siūloma realybė yra mūsų kasdienybė, kurią apnuogintą pamatyti kino ekrane ne visuomet malonu. Tiesa, geografiniu požiūriu šis paradoksas neapsiriboja vien Lietuva. Pavyzdžiui, rumunai turėtų nuoširdžiai nekęsti Rumunijos tikrovę pašiepiančių Radu Jude filmų. Iš esmės taip ir yra. Jį dievina jaunesnė karta, o vyresnei yra didžiulis iššūkis priimti tai, kas rodoma ekrane, ir pripažinti, kad tai tiesa. Matyt, todėl kai kurie režisieriai vengia filmuoti atpažįstamose vietose ar rinktis istorijas apie pažeidžiamus socialinius sluoksnius, esančius visuomenės aklojoje zonoje.

 

Filmo „Akiplėša“ kadras

 

Režisierė Saulė Bliuvaitė debiutiniu filmu „Akiplėša“, pelniusiu geriausio titulą Lokarno kino festivalyje, ryžtasi atkreipti dėmesį į socialiai pažeidžiamai visuomenės daliai priklausančius ir suaugusiųjų nemėgstamiausioje žmogaus raidos stadijoje įstrigusius paauglius. Nors stilizuota filmo estetika neleidžia suabejoti, kad veiksmas vyksta meninėje tikrovėje, jame nagrinėjamos nepatogios temos realistiškai atspindi tą mūsų šalies pusę, kurią ne visada lengva pripažinti.

Be Sauliaus Drungos „Anarchijos Žirmūnuose“ (2010) ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasaros“ (2015), lietuvišką kiną po 2000-ųjų būtų galima vadinti suaugusiųjų kinu. Užtat šiemet net dviejuose lietuviškuose filmuose pristatomos brendimo istorijos. Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ atskleidžiama romantiška jauno žmogaus žengimo į suaugusiųjų pasaulį perspektyva. O filme „Akiplėša“ pasineriama į painias ir niūrias paauglystės subtilybes. Modelių mokykloje susipažinusios dvi merginos iš skurdžių šeimų – Kristina (Ieva Rupeikaitė) ir Marija (Vesta Matulytė) – siekia karjeros konkurencingame modelių pasaulyje. Laukdamos garsaus agento iš užsienio jos imasi drastiškų priemonių, kad bet kokia kaina galėtų pakeisti savo gyvenimus ir įgyvendinti svajonę.

Pastaruoju metu brendimo filmams būdinga išskirtinė estetika. Pavyzdžiui, pernykščiame festivalyje „Kino pavasaris“ rodytame režisierės Unos Gunjak melsvai rožiniame filme „Ekskursija“ (2023) vyravo pastelinės spalvos ir įdomūs rakursai. Tąsyk festivalyje buvo rodytas ir Molly Manning Walker filmas „How to have sex“ (2023), kuriame, priešingai, karaliauja neoniniai atspalviai, blizgučiai, kontrastingi akcentai. „Akiplėšoje“ gausu pilkų, „nešvarių“ atspalvių, prie kurių derinamos ryškios detalės. Sudaroma galimybė pažvelgti į aplinką paauglio žvilgsniu, kai svarbiausiu dalyku gali tapti bet kas: nuo spuogelio ant kaktos iki to, kad klasės draugės visos mūvi vienodais džinsais, o tau apie tai niekas nepasivargino pasakyti.

Į komandą pasikvietusi operatorių Vytautą Katkų S. Bliuvaitė bando užfiksuoti merginų būsenas ir mintis aplinkos įvaizdžiais. Kontrasto principu režisierė siekia atkurti paaštrintus paauglių pojūčius, kurie gerokai skiriasi nuo tikrovės. Pavyzdžiui, apsiblausęs, apskretęs, prigrūstas šlamšto Kristinos tėčio namelis priešinamas su tuščia, akinamai šviesia modelių mokyklos sale. Ši mokykla mergaitėms simbolizuoja išsigelbėjimą iš kasdienio neteisybės liūno. Tai vieta, kurioje gali būti kitokia. Grakštesnė, labiau pasitikinti, patrauklesnė savo pačios versija. Juk čia šviesu ir tvarkinga, todėl saugu. Netaisyklingomis kadrų kompozicijomis sufleruojama, kad pasaulis joms atrodo kaip bokso ringas, kuriame norėdamas laimėti privalai smogti pirmas. Tapti modeliu reiškia surasti savo vietą, kitaip sakant, laimėti. O ne likti monumentaliai kaboti ant parūdijusio vamzdžio nežinant, kada ateis laikas nusileisti ant žemės.

Vieną dieną Kristina ir Marija pastebi viena kitą, antrą galynėjasi ant asfalto, trečią – susidraugauja. „Akiplėšoje“ nesistengiama psichologizuoti gyvenimo. Jis tiesiog rodomas toks, koks yra. Su vakarėliais ir dvigubai vyresniais vaikinais. Pasibučiavo. Nepatiko? Nieko tokio, gyvenimas eina toliau. S. Bliuvaitės filme paauglystė yra savaeigis gyvenimo būdas, paremtas kūniškais malonumais ir vienkartiniais laimės spinduliais. Kai geriausia draugė dalina geresnius patarimus nei šeimos gydytoja, o internete aptiktų dietų aprašymai atitinka Bibliją.

Tiesa, Kristina ir Marija nėra tipiškos paauglės. Joms trūksta šilumos ir artimiausių žmonių prisilietimų. Nejaukūs fizinio kūno tyrinėjimai su vaikinais to pakeisti negali. Marija gyvena su močiute (Eglė Gabrėnaitė). Dėl neaiškių priežasčių mama negali pasiimti dukros į savo namus. Galbūt nenori. O Kristina retkarčiais išprašoma iš namų, kad jos tėtis (Giedrius Savickas) turėtų minutėlę privatumo su savo mergina. Jis myli Kristiną, tačiau vargiai geba tai išreikšti. Tarsi susitaikęs su mintimi, kad pasirūpinti ja taip, kaip derėtų, jam nepavyks. Paauglės neturi jokio pasirinkimo. Todėl jos žaidžia suaugusias moteris, geria „Jamaikos“ alų ir peša cigaretes, kaip ir jas supantys vyresni žmonės. Mergaičių pasąmonėje nuoširdumas sumišęs su klasta, todėl vagystės ar apgaulės joms tėra suaugusiųjų žaidimo dalis. Vienintelis jų ir tėvų skirtumas tėra tikėjimas ateitimi.

Filme „Akiplėša“ be galo svarbi kūno tema derinama su valgymo sutrikimais. Nereikia net statistinių duomenų, galinčių paliudyti šios psichologinės problemos paplitimą Lietuvoje. Jei kas antras sutiktas žmogus pažįsta bent vieną tokių sutrikimų turintį asmenį, štai ir visa diagrama. Nors filme Kristinos valgymo sutrikimai glaudžiai susiję su aukštais modelių mokyklos reikalavimais, iš tiesų ši sąlyga nebūtina. S. Bliuvaitės juosta leidžia suprasti kūno kulto svarbą jauname amžiuje. Kūnas nėra tik kaulų, raumenų ir odos rinkinys. Tai – valiuta. Lieknumas lemia sėkmę. Todėl pamačiusi nėščią merginą prie upės Kristina spokso į jos išsipūtusį pilvą tarsi lietuviai į Švedijos parduotuvių kainas. Jai nesuprantama, ko išvis čia šypsotis, kai atrodai va taip.

Viename kadre ant sienos sukabintos vulgariais ženklais ir žodžiais apipieštos mergaičių nuotraukos atrodo kraupiai. Tarsi plakatai iš filmų apie laukinius vakarus, įmantriomis raidėmis skelbiantys: „Ieškomas gyvas ar miręs“. Toks yra „Akiplėšos“ mergaičių gyvenimas, kai kiekviena nauja diena tampa kova už gyvybę pasaulyje, kuriam tavęs nebereikia.