Rekomenduoju naujausius arba neseniai pasirodžiusius serialus jūsų šventiniam žiūrėjimui be perstojo (binge watching). Atsipūskite ir nesijauskite kalti. Skirta ieškantiems ko nors „arthouse“ ar tiesiog išsiilgusiems gero humoro, stiprių vaizdų, jau pamėgtų režisierių darbų. Stengiausi įtraukti mažiau žiūrimus puikius serialus, kuriuos galėjote praleisti. Žinoma, serialai „Paauglystė“, „Atsiskyrimas“, „Palikimas“, „Lokys“ irgi verti dėmesio, bet juos greičiausiai jau matėte (jei ne, įtraukite į sąrašą). Tai kūriniai ekranui, kurie dar kartą primins, kad serialai dažnai nenusileidžia didžiajam kinui.

 

 

   Everto F. Baumgardnerio nuotrauka iš „Wikipedia Commons“.

 

„Mes esame, kas esame“ (We Are Who We Are, rež. Luca Guadagnino)

 

Jei esate italų režisieriaus Lucos Guadagnino gerbėjai, ilgitės „Vadink mane savo vardu“, bet kažkaip praleidote jo 2020 m. sukurtą serialą „Mes esame, kas esame“, suskubkite jo ieškoti. Serialas pasakoja apie paauglius, kurių tėvai dirba netoli Venecijos įsikūrusioje JAV karinėje bazėje. Šiuolaikiniai jaunuoliai išgyvena pirmąją meilę, tapatybės paieškas ir stengiasi išsiveržti iš socialinės aplinkos primestų vaidmenų. Pagrindinis veikėjas Freizeris į Italiją atvyksta su savo abiem mamomis, kurių viena čia paskirta pulkininke. Netrukus sutinka kaimynę Keitlin, vėliau ją pamato apsirengusią vaikino drabužiais ir prisistatančią kaip Harperis. Jie susipažįsta su kitais bazės paaugliais (vieną jų vaidina Francesca Scorsese, Martino Scorsese dukra). Grynasis kvėpuojantis L. Guadagnino kinas. Vis dėlto gali nepatikti tiems, kurie nemėgsta lėtai besivystančio siužeto, labiau atmosferinių filmų. Bet kitiems tai bus nuostabios aštuonios itališkos vasaros valandos, stebinančios subtiliu ir stilingu keistumu, netikėtais virsmais. Kitaip sakant, L. Guadagnino „vėl tai padarė“. Beje, tikiuosi, kad mėgstate atlikėją Blood Orange ir esate pasiruošę jo vėl klausytis kaip paauglystėje pamėgto atlikėjo.

„Go3“, „Prime Video“

 

„Diplomatė“ (The Diplomat, rež. Alex Graves)

 

Politinių intrigų šiuo metu greičiausiai niekam netrūksta. Tačiau „Diplomatė“ – vienas geriausių šių metų įvykių vaizdo įrašų platformose. Serialas pasakoja apie naujai paskirtą JAV ambasadorę Didžioje Britanijoje. Keitė (Keri Russell) su savo ekscentrišku, irgi diplomatijos srityje veikiančiu ir vis ką nors prisidirbančiu vyru Halu (Rufus Sewell) atvyksta į Londoną. Juos tokiu greičiu įsuka vis netikėtesnių įvykių ir siužeto posūkių kupina karuselė, kad trumpai nupasakoti siužetą sunkoka. Seriale rasite pavojingų dramatinių įvykių, puikių aktorių pasirodymų ir galėsite gėrėtis puikiai parašytu scenarijumi.

Pasaulinio lygio politinės dramos čia dera su moraliniais klausimais, kaip išlaikyti gerus diplomatinius santykius, deramai atstovauti savo šaliai ir neprarasti žmogiškumo. Ypač jei rizikos objektas – visas pasaulis. Kada tikslai pateisina priemones? Beveik kiekviena scena pripildyta stebinančių, absurdiškų detalių, todėl šis serialas mane labiausiai ir sužavėjo. Rudenį pasirodė trečiojo sezono serijos. Jei dar nežiūrėjote ankstesnių, – oi, laikykitės. Tačiau veiksmas labiausiai įsisiūbuoja nuo antrojo sezono.

 „Netflix“

 

„Visai svetimas žmogus“ (Disclaimer, rež. Alfonso Cuarón)

 

Tai meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno pagal Renée Knight romaną kurtas serialas. Lietuvių žiūrovams šis kūrėjas geriausiai žinomas dėl filmų „Taip pat ir tavo mamą“, „Žmonių vaikai“, „Roma“, jis režisavo ir poteriados dalį „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“. Siužetas sukasi apie Kateriną Ravenskroft (Cate Blanchett), dokumentinių filmų kūrėją ir žurnalistę, turinčią talentą atrasti tiesą. Tačiau vieną dieną jai į rankas patenka knyga, kur atskleidžiama Katerinos praeities paslaptis. Joje aprašomas seniai pamirštas romanas su jaunuoliu Džonatanu, kuris vėliau žūsta gelbėdamas Katerinos sūnų. Knyga parašęs jaunuolio tėvas sistemingai griauna moters gyvenimą. Seriale rodomos skirtingos perspektyvos, žaidžiama su tiesos suvokimo klausimais, tyrinėjamos pilkosios žmogaus moralės zonos ribos, keršto tema ir „atšaukimo kultūros“ poveikis individui bei jo artimiesiems.

Tiems, kas labai nori prisikabinti, gali atrodyti, kad scenarijus vietomis kiek stringa, bet verta žiūrėti iki galo. Režisierius su visa komanda šiame psichologiniame trileryje demonstruoja profesinį ir vizualinį meistriškumą. Serialo operatoriai – Emmanuelis Lubezki („Gyvenimo medis“, „Žmogus paukštis“, „Hju Glaso legenda“) ir Bruno Delbonnelis („Groja Liuvinas Deivisas“, „Amelija iš Monmartro“).

„Apple+TV“

 

„Lėti arkliai“ (Slow Horses, rež. Will Smith)

Šis serialas tikrai tiks ieškantiems gero humoro. Jis pasakoja apie nepritapėlius Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos MI5 agentus. Veiksmas vyksta administraciniame MI5 poskyryje, pačių darbuotojų vadinamame „Pelkės namais“. Čia viskas apšnerkšta, nė kiek neprimena šiuolaikiško ir išdailinto Londono. Į šį poskyrį siunčiami dirbti iš pagrindinio padalinio dėl įvairiausių kvailų klaidų ar priklausomybių išmesti agentai. Jų vadovas yra Džeksonas Lambas (neįtikėtinai persikūnijęs Gary Oldmanas) – iš pirmo žvilgsnio bjaurus, smirdantis alkoholikas riebaluotais plaukais. Tačiau kiekvieną kartą išryškėja jo patirtis ir gebėjimas numatyti keletą nusikaltėlių žingsnių į priekį. Pasakojimo centre atsiduria ir buvusio MI5 vadovo anūko Riverio Kartraito (Jackas Lowdenas) bandymai grįžti į pagrindinį padalinį po to, kai jis susimauna per vieną antiteroristinę operaciją.

Kiekviename sezone šie veikėjai susiduria su nauja byla. Paaiškėja, kad ne tokie jie ir nevykėliai, išryškėja net jiems patiems kartais nežinomos stiprybės (žinoma, dažnai ir kvailybės). Drama čia pinasi su grotesku, džiugina subtilus britiškas humoras. Stiprūs personažai su asmeniniais bruožais, nuolat stebinantis scenarijus. Kūrybingi vizualiniai elementai: operatoriaus darbas, kostiumai. Paminėčiau ir garso takelį.

„Lėti arkliai“ sukurti pagal rašytojo Micko Herrono detektyvinių trilerių seriją „Pelkės namai“ („Slough House“). Tiek ši knygų serija, tiek serialas apverčia įprastą slaptųjų tarnybos agentų žanrą, kuris kaip pagrindinį herojų iškeldavo žavų vyriškį su prabangiu kostiumu.

Rudenį pasirodė penktojo sezono serijos.

„Apple+TV“

 

„Repeticija“ arba apskritai Nathano Fielderio kūryba (The Rehearsal, rež. Nathan Fielder)

 

Jei pasiilgote tikrai beprotiško hibridinio (kai dokumentika maišoma su fikcija) kino, jums reikia pamatyti Nathano Fielderio kūrybą: „Nathaną Tau“ ir „Repeticiją“. Pirmajame „Repeticijos“ sezone jis padeda žmonėms surepetuoti gyvenimo įvykius, kurie gali būti tiek banalūs, tiek reikšmingi: tarkim, tiesos apie savo išsilavinimą pasakymas protmūšio komandos narei, tėvystės klausimas ir panašiai. Šiuos įvykius žmonės gali išbandyti simuliacijose – N. Fielderis studijoje sukuria į originalią aplinką įspūdingai panašias svarbių vietų imitacijas ir pasamdo joms aktorius.

Jis naudoja tiek dokumentinius, tiek vaidybinius elementus. Pats tampa veikėju, itin asmeniškai tyrinėdamas save ir įsitraukdamas į eksperimentus. Šiek tiek išduosiu – viskas tiek beprotiška, kad antrajame sezone N. Fielderis imasi nagrinėti aviacijos klausimus ir dėl „Repeticijos“ išmoksta pilotuoti lėktuvą. Tikrą didelį keleivinį lėktuvą. Su žmonėmis. Ir tai daro. Ir tai filmuoja. Neįtikėtina, kaip jis susieja absurdiškų istorijų linijas.

Jei jums trūks N. Fielderio kūrybos, priminsiu, kad kartu su Benny Safdie jis sukūrė serialą „Prakeiksmas“, kuriame vaidina ir Emma Stone.

„Repeticija“ patiks Joshua Oppenheimerio ir Wernerio Herzogo gerbėjams, o jei žiūrėsite „Prakeiksmą“, jūsų laukia visiškai netikėta kinematografinė paralelė su Vytauto Katkaus „Uogomis“.

Galima rasti įvairiose platformose

 

„Konfliktas“ (Beef, rež. Lee Sung Jin)

 

Prekybos centro aikštelėje jų automobiliai vos nesusiduria. Ami parodo Deniui vieną pirštą. Na, to jau tikrai per daug! Jis ima ją vytis. Kiek toli gali nuvesti toks konfliktas? Ami ir Denis, siekdami pakenkti vienas kitam, iš esmės sugriauna savo gyvenimus. Tai istorija apie pyktį – kaip menka smulkmena gali beveik sunaikinti pačius personažus. Absurdiškas, groteskiškas ir netikėčiausių veiksmų kupinas pasakojimas paliečia itin rimtas temas. Pyktis ir konfliktai atskleidžia giliausią mūsų skausmą (jei tik sugebame laiku į juos įsiklausyti). Serialas pasakoja apie atsakomybę už savo veiksmus – kaip kartais sunku ją suvokti ir prisiimti.

Jei matėte islandų filmą „Po medžiu“ (rež. Hafsteinn Gunnar Sigurðsson), šis serialas tikrai patiks. Arba atvirkščiai – jei jau matėte „Konfliktą“, bet kažko dar šiek tiek trūksta, pasižiūrėkite islandų režisieriaus filmą. 2026 m. laukiama antrojo šio serialo sezono su nauja istorija.

„Netflix“