Hilton Als. Naujas dokumentinis filmas apie Hemingway’ų – žvilgsnis anapus mito

Amerikietis rašytojas ir teatro kritikas Hiltonas Alsas 2017 m. laimėjo Pulitzerio premiją už kritikos straipsnius. Dabar kultūrinėmis temomis rašo žurnalui „The New Yorker“ ir dėsto kūrybinį rašymą Kolumbijos universitete. Straipsnyje, skirtame neseniai pasirodžiusiam dokumentiniam Keno Burnso ir Lynn Novick filmui „Hemingvėjus“, H. Alsas subtiliai derina asmenines skaitymo bei filmo žiūrėjimo patirtis su kultūrologinėmis įžvalgomis, konteksto analize ir psichoanalitine prieiga, leidžiančia garsiausio vadinamos prarastosios kartos kūrėjo Ernesto Hemingway’aus asmeninį mitą, biografinius faktus ir kūrybą interpretuoti kaip nedalomą visetą.

Vertėja

 

Hilton Als. Naujas dokumentinis filmas  apie Hemingway’ų –  žvilgsnis anapus mito

 

Nebeatsimenu, kada pirmą kartą perskaičiau Ernesto Hemingway’aus kūrinį, bet puikiai žinau, kada pastebėjau neišdildomą Gertrude Stein įtaką šio rašytojo sakiniams. Buvau įpusėjęs dvidešimtuosius metus, kai artimas draugas sudomino sudėtinga, sąmojinga ir į jokias klasifikacijas netelpančia G. Stein kūryba. Šį tą žinojau apie literatūrinį modernizmą, tačiau G. Stein laikiau ne grupės dalimi, o greičiau motina, kuri išgyveno ypatingą jaudulį ir džiaugsmą demonst­ruodama, kas slypi anapus tradicinio naratyvo, t. y. konvencinis mąstymas. Esu beveik tikras, kad pirmas G. Stein kūrinys, kurį draugas pasiūlė perskaityti, buvo sąlyginai paprastas – 1909 m. pasirodęs apsakymų rinkinys „Trys gyvenimai“, pasibaigiantis istorija „Švelnioji Lena“. G. Stein rašo: „Ištekėjusi Hermano sesuo mėgo savo brolį Hermaną ir visuomet stengėsi pagelbėti, kai tik žinojo, kad jam ko nors trūksta. Jai patiko, jog brolis paklusnus, jog daro tai, ko tikisi jų tėvas ir motina, bet tuo pat metu norėjo, kad jis turėtų galimybę dažniau patenkinti ir savo paties reik­mes, jei tik jų kyla. Tačiau susidėjęs su ta mergina Hermanas, jos manymu, tapo keistas.“ 

Skaitydamas „Švelniąją Leną“ prisiminiau E. Hemingway’aus trumpos apysakos „Aukštyn Mičigane“, publikuotos 1921 m., skambesį. Pradėdamas pasaką apie moters susižavėjimą ir paskui prasidėjusį seksualinį smurtą, jis rašo: „Lizai labai patiko Džimas. Jai patiko, kaip jis prasuka grįždamas iš parduotuvės – dažnai pro virtuvės duris stebėdavo išnyrantį kelio gale. Jai patiko jo ūsai. Jai patiko jo balti dantys, kai šypsodavosi... Vieną dieną suprato, kad jai patinka juodi gyvaplaukiai ant jo rankų ir kokios jos blyškios anapus įdegio linijos, pasirodančios prausiantis kieme esančioje prausyklėje. Ir tai ją vertė jaustis keistai.“

Praėjus metams nuo „Aukštyn Mičigane“ sukūrimo jaunasis E. Hemingway’us, kuriam tuomet buvo 24, parodė savo kūrinį G. Stein – jai buvo 48. Jis dirbo užsienio naujienų korespondentu „Toronto Star“ ir gyveno Paryžiuje su jautria pirmąja žmona Hadley Richardson, kurios finansiniai ištekliai gerokai palengvino rašytojo būtį. Atsiminimuose „Šventė, kuri visada su tavimi“ ir interviu E. Hemingway’aus akcentuotas badaujančio menininko mitas – vienas iš daugybės, kuriuos filmo kūrėjai Kenas Burnsas ir Lynn Novick demaskuoja; „Hemingvėjus“ yra išsamus trijų dalių filmas, pirmą kartą parodytas per PBS kanalą balandžio 5-ąją. Su G. Stein ir jos neoficialia žmona, ne mažiau įspūdinga Alice B. Toklas, E. Hemingway’ų supažindino amerikietis rašytojas novatorius Sherwoodas Andersonas, jaunesnį kolegą laikęs savo protežė – iš tiesų būtent Sh. Andersonas literatūrinį globotinį įtikino viską mesti ir vykti į modernizmo širdimi laikomą Paryžių. G. Stein ir E. Hemingway’aus simpatija buvo abipusė. Mary V. Dearborn 2017 m. pasirodžiusioje spalvingoje biografijoje „Ernestas Hemingway’us“ teigia, kad G. Stein jį laikė „ypač išvaizdžiu“, o šis vėliau prasitarė: „Visada norėjau ją išpisti.“ Nors G. Stein ir mėgo trumpus, tiesmukus E. Hemingway’aus sakinius, „Aukštyn Mičigane“ jai nepatiko – vadino kūrinį neeksponuojamu. Tačiau suteikė jaunam rašytojui galimybę mokytis. „Ji nori išsiaiškinti kalbos veikimą, – rašė jis draugui. – Išardyti ir pažiūrėti, kaip tai veikia.“

 

Hilton Als. Naujas dokumentinis filmas  apie Hemingway’ų –  žvilgsnis anapus mito

 

Nusižudęs 1961 m., likus 19 dienų iki 62-ojo gimtadienio, E. Hemingway’us visuomet norėjo sužinoti, kas slypi sakinio ar paragrafo širdyje, kaip priversti juos plakti. Todėl K. Burnso ir L. Novick „Hemingvėjus“ pradedamas žodžiais: gerai atpažįstama lėtai, ritmiškai judanti K. Burnso kamera beveik fetišistiškai keliauja per ranka rašyto rankraščio puslapį, tada peršokama į epizodus, kuriuose E. Hemingway’aus palikimą tvarkantis rašytojas Michaelis Katakis pasakoja apie legendos universalumą. M. Katakio pastabos persidengia su sulėtintais koridos kadrais, su Eugène’o Atget stiliaus nuotrauka, fiksuojančia vieną iš Paryžiaus kavinių: tai ženklai ir simboliai, susiję su pirmuoju 1926 m. publikuotu E. Hemingway’aus romanu „Fiesta“ apie amerikiečius Europoje – žlungančiame, nuobodulio kamuojamame, nutrūktgalviškame pokario metų pasiturinčių baltųjų pasaulyje. Vaizdiniams keičiant vienam kitą Jeffas Danielsas – E. Hemingway’ų įkūnijantis užkad­rinis balsas – skaito fragmentą iš rašytojo laiško tėvui: „Matai, visose savo istorijose siekiu gyvybės pojūčio – ne tik vaizduoti ar kritikuoti gyvenimą, bet padaryti jį išties gyvą. Kad perskaitęs mano kūrinį patirtum tai, ką skaitei. Šito nepasieksi be to, kas bloga ar šlykštu, kaip ir be grožio. Kai viskas gražu – neįtikina. Taip nebūna. Tik parodydamas abi puses, tris dimensijas, o jei pavyksta – tai ir keturias, galiu rašyti taip, kaip noriu.“

Nors K. Burnsas ir L. Novick skrupulingai patvirtina E. Hemingway’aus pastangas siekti literatūrinių tikslų, dokumentika daugiau dėmesio skiria ne rašymui, o rašytojo gyvenimui anapus popieriaus lapo. Ir tai nėra vien tik filmo autorių kaltė – rašytojai ir rašymas sunkiai atsiveria judesiu ir vaizdu grindžiamame kine. Be to, šnekėjimas apie rašymą retai atstoja skaitymą. „Hemingvėjus“ yra autonomiškas filmas apie rašytoją, kurį sudarkė depresija, alkoholizmas, gėdijimasis savojo seksualumo ir tuštybė.

 

Hilton Als. Naujas dokumentinis filmas  apie Hemingway’ų –  žvilgsnis anapus mito

 

Kaip žmogus ir kaip rašytojas, E. Hemingway’us subrendo mito klestėjimo laikais – mito apie didį amerikietišką romaną ir didį amerikietį. Siekis gyvenime išpildyti šiuos mitus tikriausiai susijęs su bandymu nugalėti įtaką, kurią jam darė valdinga motina Grace, operos solistė ir muzikos mokytoja, ir depresyvus tėvas Clarence’as, sėkmingai praktikuojantis gydytojas. Ernestas – antras vaikas iš šešių – gimė 1899 m. Ouk Parko priemiestyje, Ilinojaus valstijoje. Jis beprotiškai mylėjo motiną – savimylą ir egoistę. („Tėtis buvo labai atsidavęs mamai, – kartą prasitarė Ernesto sesuo. – Bet ji mylėjo tik save.“) Iš tėvo Ernestas paveldėjo meilę gamtai – kūriniuose ją vaizdavo kaip tobulą ir tuo pat metu visiškai sunaikintą Edeną. Grace turėjo savų įsivaizdavimų apie Adomą ir Ievą. Jai patiko manyti, kad Ernestas ir dvejais metais jaunesnė jo sesuo Marcelline yra dvyniai. Abiejų šukuosenos buvo tokios pat trumpos ir su kirpčiais, abu vaikus mama skatindavo žaisti tai su miniatiūriniu arbatos servizu, tai su oriniais šautuvais.

Šiuos su lytimi susijusius eksperimentus galima laikyti ir Grace bandymu kontroliuoti biologines duotybes bei elgseną, ir siekiu išreikšti savo pačios dualistinę prigimtį – vyriškumą ir moteriškumą, atkaklumą ir buvimą garbinimo objektu. E. Hemingway’aus susidomėjimas androginija visų pirma susijęs su motina. K. Burnsas ir L. Novick teigia, kad lovoje su savo ketvirtąja žmona žurnaliste Mary Welsh rašytojas kartais mėgdavo apsimesti mergaite, o Mary būdavo berniukas. Pagrindinė nebaigto E. Hemingway’aus romano „Rojaus sodas“ tema taip pat yra seksualinis ambivalentiškumas. Romano protagonistas Deividas Bornas yra jaunas rašytojas, su žmona Katerina gyvenantis Prancūzijoje. Pora nori patirti permainą, įveikti lyčių vaidmenis, todėl abu užmezga romanus su ta pačia moterimi, bet toks nestabilumas Deividui sukelia vis daugiau sunkumų; E. Hemingway’us taip pat niekada iki galo su tuo nesusitaikė. Ašaras spaudžia „Hemingvėjaus“ dalis, kurioje filmo autoriai atskleidžia skausmingus rašytojo santykius su trečiuoju, jauniausiu vaiku – Gloria gimė ir buvo auginama kaip Gregory, bet vėliau identifikavo save kaip translytę moterį. Tikriausiai suvokė, kad ją ir tėvą sieja tam tikri bendri impulsai, nes viename piktame laiške jį pavadino Ernestina.

Baigęs mokyklą E. Hemingway’us įsidarbino žurnalistu Kanzas Sičio laikraštyje „Star“ ir itin paisė straipsnių stiliui keliamų reikalavimų: „Rašyk trumpais sakiniais. Trumpais paragrafais. Naudok stiprią kalbą.“ Norėdamas įgyti patirties 1918 m. tapo Raudonojo Kryžiaus savanoriu ir buvo paskirtas dirbti greitosios pagalbos vairuotoju Italijoje. Praėjus mėnesiui nuo tarnybos pradžios minosvaidžio sužeistas E. Hemingway’us pateko į ligoninę Milane. Besigydydamas įsimylėjo amerikietę medicinos seserį Agnes von Kurowsky. 1919 m. grįžo į Ouk Parką manydamas, kad jie susituoks, bet greitai gavo Agnes laišką, kuriame ši pranešė ištekanti už kito. E. Hemingway’us niekada taip ir nesusitaikė su tuo, kad Agnes jį metė. Savo kančią perkėlė į kūrinius. Antrajame 1929 m. pasirodžiusiame romane „Atsisveikinimas su ginklais“ leitenantas Frederikas Henris – amerikietis greitosios pagalbos vairuotojas – įsimyli Italijoje dislokuotą ang­lę medicinos seserį Ketriną Barkli. Kuo mirties apsuptyje pasikliauja ši jauna pora be tikėjimo savimi pačiais ir savo meile? Realizmu. Frederikas samprotauja: „Kai žmonės atneša tiek daug drąsos į šį pasaulį, pasaulis, norėdamas juos palaužti, turi užmušti juos, žinoma, jis ir užmuša juos. Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresni palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius, ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaikys. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus – jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas.“1

 

Hilton Als. Naujas dokumentinis filmas  apie Hemingway’ų –  žvilgsnis anapus mito

 

Akivaizdi dainą primenančios G. Stein sintaksės ir logikos įtaka. Romanas „Atsisveikinimas su ginklais“ yra apie perspektyvą ir suvokimą ir apie tai, ką daryti su gyvenimu, kurį gyveni. Liūdesys, kylantis žiūrint „Hemingvėjų“, iš dalies susijęs su tuo, kad pamatome, kokios didelės savo gyvenimo dalies rašytojas neišgyveno ar nenorėjo išgyventi, nes saugojo save – nepažintą ar nepripažintą.

Melas tapo būdu, leidusiu priimti save. 1919 m. E. Hemingway’us grįžo į Ouk Parką ketindamas sukurti „pasaulį, kuriame Ernestas Hemingway’us būtų saugus“ – berniukas demonstravo savaip suprantamą heroizmą už pinigus pasakodamas, kaip, prieš prarasdamas sąmonę, nutempė į saugią vietą kareivį. Šitai buvo fikcija, asmeninis teatras. Į gatvę eidavo apsirengęs uniforma ir juodu aksominiu itališku apsiaustu. Tai buvo jo kostiumas. Norėjo būti žinomas ir toks tapo. Kaip dauguma rašytojų, savo rašytojišką gyvenimą pradėjo vaidindamas. Tačiau pradėjus pasakoti tokio masto melus nebegalima sustoti, nes vienas melas veja kitą. Kita vertus, gal E. Hemingway’aus gyvenimas, kupinas įvairaus pobūdžio žiaurumo apraiškų ir manipuliacijų, iš tiesų persmelktas melo? Ar jis galėjo suvokti savo tapatybę, jei Grace sūnų laikė kažkuo kitu ir net perrenginėjo tam vaidmeniui; arba kai Agnes pažadėjo amžiną meilę, kuri greitai baigėsi? Taigi gyvenimas ir net moters meilė yra fikcija?

„Hemingvėjus“ kimšte prikimštas rašytojų. Edna O’Brien kalba apie įsimylėjusį E. Hemingway’ų, o Tobiasas Wolffas – apie E. Hemingway’aus įtaką. Pabaigoje šios nuomonės pradeda blaškyti dėmesį, tačiau toks kamšalas būtinas. Galbūt E. Hemingway’us iš tiesų buvo sudėtinga, tačiau lėkšta asmenybė, priklausoma nuo žemą savivertę maitinančio svaigulio, kad esi garsenybė. 1933 m. knygoje „Alice B. Toklas autobiografija“ G. Stein mąsto: „O kaip tikroji Hemo istorija, o kaip toji, kurią jis turėtų papasakoti sau, bet niekada to nepadarys. Kaip pats kažkada prasitarė – svarbu karjera, karjera.“ E. Hemingway’us prisiėmė tėtušio vaidmenį: švelnus, bet tvirtas paternalistas, medžiotojas ir girtuoklis – taip aktorius, pasitelkdamas žinias ir atkaklumą, įkūniją Marką Antonijų. Atrodo, jis visuomet atsidurdavo tinkamoje vietoje tinkamu laiku: Paryžiuje šalia Stein poros ir Fitzgeraldų, Gštade šalia Murphy šeimos, Ispanijoje su Ava Gardner. Rašymas, madingas gyvenimo būdas ir šedevrai – „Trumpa Frensio Mekomberio laimė“ ir „Kilimandžaro sniegynai“ – pasakoja apie madingus gyvenimus, kuriuos sutrikdo gamta, mirtis, niekur nevedantis išsipildymo mitas. „Kilimandžaro sniegynuose“ Haris negali pajudėti iš vietos – jam gangrena, jis miršta ir mes suprantame, kad galbūt jis mirė daug anksčiau, kai neįgyvendino svajonės tapti menininku: „Dabar jis nebeparašys to, ką kaupė, laukdamas meto, kada pakankamai žinos ir galės apie tai gerai parašyti. Ką gi, bent neteks pergyventi nesėkmės, kai nepavyks. Gal jis niekada ir nebūtų parašęs, gal dėl to atidėliojo ir delsė. Ką gi, nebesužinos, dabar jau tikrai.“2

Mane nokautuoja kablelis prieš „dabar jau tikrai“. Pauzė prieš pabaigą. Nes pauzės visuomet ištinka prieš pabaigą – E. Hemingway’ui, kaip ir Samueliui Beckettui bei Haroldui Pinteriui, esu dėkingas už tai, kas liko, už tai, ką rašytojai man leido pasilikti – vaizduotę, kurią sužadino jų vaizduotė. 

E. Hemingway’us turi šlykštumo, bet tai ne tas šlykštulys, kurį sukelia dokumentinį filmą pradedantis pasisakymas apie rašymą. Kaip ir G. Stein, jis neatsispirdavo impulsui redukuoti žmonių į tipus, be to, ne visuomet atsisakydavo aiškų taikinį turinčio klasinio ano meto rasizmo. Sunku skaityti globėjišką, bjaurų „taigi taigi“ pokalbį G. Stein apsakyme „Melanctha“ ar puvėsiais dvokiančius rasistinius E. Heming­way’aus romano „Turėti ir neturėti“ fragmentus. Tai neatsiejama Amerikos dalis, kaip ir idealizuojamo vyriškumo mitas. Tačiau kodėl būtent dabar kuriamas filmas apie šį rašytoją, o ne, pavyzdžiui, apie Williamą Faulknerį? Ar W. Faulkneris nėra labiau rezonuojanti figūra? Snoupsų šeimos istorijose ir romanuose jis numatė Donaldo Trumpo laikus, Dereko Chauvino bylą ir rasinį Gordijaus mazgą, tebesmaugiantį didžiulę šalies gyventojų dalį. Tokiame kontekste K. Burnso ir L. Novick „Hemingvėjus“ atrodo kiek anachronistiškai ir, kaip kartą G. Stein apibūdino patį rašytoją, „trenkia muziejumi“.

 

Hilton Als. Naujas dokumentinis filmas  apie Hemingway’ų –  žvilgsnis anapus mito
Filmo „Hemingvėjus“ kadrai.

 

Žiūrėdamas filmą nuolat varčiau M. V. Dearborn biografiją papildydamas anksčiau nežinotus faktus, pavyzdžiui, kad figūringa, išdidi Grace, jos kūnas, elgsena ir darbo etika šiek tiek priminė G. Stein. Rašytojo tapatybė neatsiejama nuo anksčiau rašiusių autorių, kuriais buvo žavėtasi ir su kuriais ginčytasi, o tėvai neatsiejami nuo savo tėvų, kuriuos mylėjo ir su kuriais ginčijosi. E. Hemingway’us – tai G. Stein ir Grace, taip pat ir rašytojo tėvas. Dramatizmo esmė – negalėjai žinot, kuri (-is) ims dominuoti.

Iš naujo skaitydamas E. Hemingway’aus tekstus atsiminiau, kad labiausiai mane sužavėjo rašytojo gebėjimas perteikti judesį, perkelti personažus iš vieno kambario kampo į kitą. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, be to, tai vienas iš būdų, leidęs atsiskirti nuo G. Stein. Mąstymą E. Hemingway’us pakeitė veikimu – G. Stein manymu, tai modernizmo įžeidimas. „Gertrude Stein ir Sherwoodo Andersono požiūris į Hemingway’ų keistas, – G. Stein rašė „Alice B. Toklas biografijoje“. – Abu sutinka, kad jaučia Hemingway’ui silpnybę, nes jis labai geras mokinys. Protestavau sakydama, kad jis pagedęs mokinys. Jie užginčijo, kad nieko nesuprantu, kad tokio mokinio turėjimas glosto savimeilę, nes jis mokosi nesąmoningai.“ Tai, jog G. Stein balsas, jos garsiniai eksperimentai yra svarbi E. Hemingway’aus kūrinių dalis, intriguoja – garsią raumeningą E. Hemingway’aus prozą įkvėpė unikalūs pagyvenusios lesbietės sakiniai ir pastraipos! Gerdamas į save G. Stein įtaką ir pripažindamas potraukį jai, E. Hemingway’us turėjo galimybę realizuoti nenugalimą troškimą būti galingą moterį įsimylėjusia mergaite.

 

1 Ernestas Hemingvėjus. „Atsisveikinimas su ginklais“. Vertė G. Bekerytė ir L. Lankauskas. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 262.

2 Ernestas Hemingvėjus. „Kilimandžaro sniegynai“. Vertė L. Vanagienė. – V.: Vaga, 1966, p. 363.

 

„The New Yorker“, 2021 04 12

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

Draugai