× Jorė Janavičiūtė

Damianas Kocuras – lenkų kino režisierius. Jo debiutinis pilnametražis filmas „Duona ir druska“, rodytas šių metų „Kino pavasaryje“, 2022 m. Venecijos kino festivalyje pelnė specialų žiuri prizą. Jame pasakojama apie talentingą pianistą Timeką, studijuojantį Varšuvos muzikos akademijoje ir vasaros atostogų sugrįžtantį į gimtąjį Lenkijos miestelį. Čia laikas lyg sustojęs. Suprasdamas, kad atstumas tik paryškino skirtumus, jis vis tiek trokšta priklausyti abiem pasauliams. Vertybiniai konfliktai aštrėja ir Timekui darosi vis nejaukiau. Filmas grįstas tikra tragiška istorija. Timeką ir jo brolį vaidino tikri broliai, kurie yra profesionalūs pianistai. O naujas režisieriaus (kartu su ukrainiečių režisiere Anastasija Solonevyč) trumpametražis filmas „As it was“ bus rodomas šiųmečio Kanų kino festivalio trumpametražių filmų konkursinėje programoje.

 

 

Damianas Kocuras. Floriano Gatzo nuotrauka

 

Mėgstate maišyti fikciją ir dokumentiką, apie tai rašote daktaro disertaciją. Ar galite daugiau papasakoti, ką rašote ir kaip tai įkvėpė jūsų kūrybinį procesą?

Iš pradžių pradėjau kurti „Duoną ir druską“, o tik vėliau studijuoti doktorantūroje. Dabar turiu apibūdinti savo metodą, kaip viskas vyko aikštelėje, koks buvo procesas, kaip viskas atrodė. Trumpai tariant, mano disertacija apibūdina dokumentinio herojaus apgyvendinimą fikcinėje istorijoje – tokioje kaip šis filmas ir mano ankstesni trumpametražiai. Kaip sujungti tik­rą žmogų ir fikcinę istoriją, kaip panaudoti šio žmogaus supertalentus ar įgūdžius (pavyzdžiui, Timekas yra profesionalus pianistas). Kūriau filmą apie brolius, taigi tikri broliai ir atlieka pagrindinius vaidmenis, abu jie pianistai ir filme vaidina pianistus, bet istorija – išgalvota.

Tyrinėju, kiek žmonės gali būti tikri vaidindami – netapdami dokumentinio kino veikėjais, o išlikdami aktoriais. Leisti jiems vaidinti save, bet prašant jų išlaikyti vaidmenis, nes vaidina ne save. Tai veikia tam tikruose paribiuose. Taip pat iškeliu klausimą, kas yra gera vaidyba. Ar tai naujos asmenybės sukūrimas, ar savo patirties naudojimas, einant gilyn į ją? Paviršiuje, fiziškai mes rodome tik labai paprastas emocijas, pvz., juoką, ašaras, pyktį ar irzulį. Priežastys gali būti labai skirtingos, bet išorės efektas tas pats. Noriu parodyti tikras ašaras ir tikrą juoką. Jei jie tikri, tai nuo­stabu, nes, manau, žiūrovas tai jaučia. Nesu didelis nušlifuotos vaidybos gerbėjas, nes ne to ieškau. Ieškau tikrų momentų, kuriuose pagaučiau tiesą.

 

Ir kaipgi dirbate su aktoriais?

Yra daug skirtingų metodų, nenaudoju tik vieno. Kartais jiems duodu daug laisvės ir stebiu juos. Kartais labai aiškiai suformuluoju, ko noriu ar ką tiksliai, žodis į žodį jie turi pasakyti. Ir filmuojame 30 dublių. Ieškau tiesos jausmo, kurį galima pasiekti skirtingais būdais, nėra vieno kelio. Juk visos scenos skirtingos. 

 

„Duonos ir druskos“ aktoriai niekada nematė filmo scenarijaus. 

Nemanau, kad aktoriams reikia scenarijaus. Jie čia yra tam, kad vaidintų, o ne kad skaitytų scenarijų. Sutinku su Michaeliu Haneke, sakiusiu, kad kine nebūtina dirbti kaip teatre, kur scenoje aktoriai kuria naują asmenybę. Man nereikia, kad aktorius analizuotų, koks buvo jo santykis su motina ir t. t., nes tai neturi poveikio jo darbui filmavimo aikštelėje. Kūno judėjimas, mimika neturi nieko bendro su personažo praeitimi. Ieškau žmonių, iš esmės pasiruošusių vaid­meniui. Pavyzdžiui, jei ieškau chuligano, turi būti tikras chuliganas, nes jis jau turi pyktį ir baimę savo kūne. Pyktį, kitą jausmą sunku įrašyti į kūną, gali trukti metų metus. Keičiasi kūno judėjimas, laikysena, kalba, balsas. O ekrane matomi fiziniai dalykai, ne vidus. Todėl man atrodo, kad vidaus analizavimas yra laiko švaistymas.

 

Filmo „Duona ir druska“ kadrai

  

Kaip radote pagrindinius ir antraplanius aktorius? 

Daugumą šių žmonių tiesiog sutikau gatvėje, pavyzdžiui, fristailinančius vaikus. Jie tiesiog mušėsi gat­vėje, rūkė ir bandė pavogti kažkieno dviratį. Sustabdžiau ir sakau: „Vaikinai, gal norėtumėte duoti savo mamos telefono numerį, noriu jai paskambinti.“ Jų energija buvo didžiulė. 

Dalį personažų sutikau klubuose, dairiausi, ieškojau veidų. Pagrindinius vaidmenis atliekančius brolius pažįstu nuo vaikystės, užaugome tame pačiame miestelyje. 

Ieškojome, kas vaidins kebabinės darbuotojus. Jaunesnis arabų kilmės vaikinas mokėsi kino režisūros Lodzės kino mokykloje. O vyresnį suradome tarp Lenkijoje gyvenančių arabų. Taip pat tiesiog vaikščiojau iš vienos kebabinės į kitą, nes tai vieta, kur daugybė arabų kilmės vaikinų Lenkijoje dirba...

 

Visi aktoriai pasirodė labai puikiai. Per diskusiją po filmo „Kino pavasaryje“ pasakojote apie intymumo su jais kūrimą... 

Mums paprasčiausiai buvo labai linksma. Man atrodo, turi būti linksma – tuomet aktoriai vaidindami jaučiasi patogiai prieš kamerą ir išlieka savimi. Maža komanda, daug laiko leidome kartu, organizavome ir vakarėlius. Man kinas siejasi su santykiais, o ne su kameros pastatymu į tinkamą poziciją. Gali scenarijuje parašyti, kad tarp dviejų personažų yra chemija ir meilė, bet jei jie to nejaučia ir vienas kitam nepatinka, o taip dažnai nutinka, vėliau nė montažas nepadės. 

 

Minėjote, kad nebuvo repeticijų, tiesiog ėmėte ir filmavote?

Neturėjau biudžeto repeticijoms... Taip pat nenorėjau prarasti spontaniškumo. Bet jau sukūriau kelis trumpametražius filmus tokiu metodu, tad, manau, išsiugdžiau intuiciją, kas tinka vaidmeniui, kas – ne. Taip pat tiesiog turėjau rizikuoti. Manau, tai dalis kino kūrimo. Nors, jei turėtum 10 mln. eurų, galbūt nerizikuotum. Bet jei turi 200 tūkstančių... 

 

Ar mažesnis filmo biudžetas jus išlaisvino?

Ir didelis, ir mažesnis biudžetas suteikia laisvės. Didelis biudžetas reiškia, kad gali atlikti didesnį tyrimą, daugiau laiko skirti aktorių atrankai, ieškoti pačios tinkamiausios lokacijos ir pan. Tuo pačiu sukuria ir emocinį spaudimą, kad turiu sukurti kažką labai labai gero. Jausčiau lūkestį. Nežinau, kur tas sveikas viduriukas. Dabar kursiu filmą, kuris turės keletą kartų didesnį biudžetą, bet tai vis dar nėra brangus kinas. 

 

Naujas jūsų filmas yra apie Ukrainą. Ar taikysite panašius darbo su aktoriais metodus?

Negaliu per daug pasakoti. Filmas yra apie karą, bet veiksmas vyksta Tenerifėje. Tokia netikėta kombinacija.

 

 

Filmo „Duona ir druska“ kadrai 

 

Anksčiau buvote operatorius. Kaip ši profesija veikia jūsų autorinį, režisūrinį kino kūrimo procesą?

Negaliu parašyti scenos neįsivaizduodamas, kaip ji atrodys, nes man kinas yra audiovizualinis menas. Nevaizduoju literatūros. Vis dar dirbu su kamera, pas­kutinį savo trumpametražį filmą filmavau pats. Negaliu rašyti nežinodamas, kaip tai parodyti, kaip tai atrodys, nes tada prasideda literatūra. Kinas ir literatūra visiškai skirtingi.

Mokiausi operatorystės meno, bet ne režisūros, tad turėjau viską atrasti pats, mokiausi pats. Turėjau daug DVD, viena mergina iš Berlyno siųsdavo man art­hauzinio kino, pavyzdžiui, Vittorio De Sicos, Roberto Rossellini’o, Piero Paolo Pasolini’o ir t. t. Žinojau, kad tai kažkas įdomaus, bet iki galo nesupratau. Tad pradėjau tyrinėti, domėtis, skaityti. Ir iki šiol tai darau, nes yra daugybė dalykų, kuriuos reikia atrasti, ypač už Europos ribų. 

 

 

 

Jorė Janavičiūtė – kino režisierė, scenaristė, žurnalistė.