Edgaras Bolšakovas. „Scanoramos“ balsai

 

Indiškumo dekonstrukcija: „Jallikattu“

Mane apniko slogus išgąstis, kai sužinojau, kad atsikraustantis kambariokas bus indas. Nes indas nebus tik bendro ploto nuomininkas. Su indu kartu ateis ir smilkalai, ir raudoni taškai ant kaktų, ir animalistinių dievybių garbinimas, ir krišnaitų kartotės, ir sunkiai ištariami Hymavathsay ar Mragank vardai, ir galiausiai netikėtas čiakras atveriantis maistas. Kitaip tariant, viskas, kas yra per daug tolima, – per daug indiška, kad būtų įdomu.

Į šių ir kitų įsivaizduojamų indiškumų dekonstrukciją kviečia šiųmetės „Scanoramos“ filmas „Jallikattu“. Kartu su kaimo gyventojais visoje kelionėje lipame vis aukštesniais laipteliais: buitis, socialumas, archetipinė kelionė, absurdas. Subtiliais potėpiais tapomas indiškumo žemėlapis – gaudynėms įsibėgėjant vaizdai pripildomi atogrąžiškų spalvų kupina gamta ir joje lakstančiomis skruzdėmis, turguje pardavinėjamo šviežiai papjauto jautuko sukeltomis linksmybėmis, impotentiška ir kaimo reikalus ignoruojančia valdžia, galiausiai karo mūšį primenančiais deglais jau sutemus Indijos miške. Tolygiai intensyvėjantis veiksmo pulsavimas vainikuojamas buivolo įkritimu į šulinį. Tačiau kertinė filmo scena mums suteikia ne aristotelišką apsivalymą, bet suvokimą, kad stebėdami braižomą indiškumo žemėlapį regime savo veidą. „Jallikattu“ – tai indo filmas apie tai, kaip mes, Vakarai, suvokiame Indiją. Kartu ir postkolonijinė kritika pačios šiuolaikinės Indijos tapatumo konstravimui per vakarietiškus mąstymo modelius.

Nesutinku su filme pateikiama mintimi, kad galutinis atsakymas į savivokos klausimą visada yra mirtis. Kitaip tariant, pagavę karvę atskleisime jos socialinės konstrukcijos griaučius – prigimties nebuvimą. Galbūt svarbiausia yra paties klausimo kėlimas ir gaudynėse sutinkami bendražygiai – nesvarbu, kad tai gali būti žmogus, Šiva ar obuolio sėkla. Sėkla, kuri geriant prastai išvalytų obuolių kompotą idealiai atitinką skylę protiniame dantyje. Tuomet kambarioko pasiūlyta tikka masala yra labai neblogas reikalas.

 

Edgaras Bolšakovas. „Scanoramos“ balsai
„Jallikattu”

 

Kolektyvinės kaltės šauksmas: „Moskitas“

Čia atsiveria šiek tiek artimesni horizontai. Portugalai kviečia žvelgti į Pirmojo pasaulinio karo užkulisius ne bet kur, o Afrikos dykynėje. Filmas nagrinėja aktualias istorinės atminties temas: vergovę, europietišką imperializmą, seksizmą. Galbūt įdomiausia tema – karo deglorifikacija. Žiūrėdamas „Moskitą“ prisiminiau vieną įdomiausių, neestetizuoto karo pavyzdžių – Alessandro Baricco knygą „Homeras, Iliada“. Joje autorius perrašo „Iliadą“ ištrindamas visas karą išaukštinančias, vaizduotę ir kraują kaitinančias scenas, išryškindamas netektį, skausmą, mirtį, ir visada šalia esančius draugystę, džiaugsmą, gyvenimą. Tiek rašytojui, tiek režisieriui rūpi, ar įmanomas karo vaizdavimas be didingumo. Kitaip tariant, ar Herakleitas buvo teisus teigdamas, kad visų daiktų tėvas yra Karas? „Moskitas“ – tai dvi valandas trunkantis atsakymas, vedantis per savaną, džiungles, dykumas, kuriose lašas po lašo išteka jaunatviškas, tėviško pritarimo ieškantis ir karą išaukštinantis idealizmas. Atsilaisvinusi erdvė pripildoma tikrovės ir su ja kartu ateinančios brandos. Tačiau filme nėra eksplikuojama, kas yra ta tikrovė, o paviršiumi praplaukiantis neigimas (pasikartojantys kadrai su kruvinu, apšepusiu pagrindiniu veikėju; perteklinis, anestezuojantis žiaurumas) įsteigia kartais netikėtas režisieriui prasmes. Tad iš esmės „Moskitas“ – tai klasikinė coming of age (brendimo) istorija, įvilkta į postimperialistinį rūbą su šlakeliu psichoanalitinių kvepalų. Filmas yra teisingas, nagrinėjantis svarbias temas. Esu įsitikinęs, kad Portugalijoje, o gal ir platesniuose vandenyse, laimės ne vieną apdovanojimą. Tačiau negaliu pritarti lietuvių liaudies išminčiai, kad šuo ir kariamas pripranta. Nesibaigiantis tų pačių tropų, dažnai peraugančių į primityvią ideologiją, postulavimas ne tik neįtikina, bet ir priverčia suabejoti paties kino, kaip gyvo meno, statusu.

 

Edgaras Bolšakovas. „Scanoramos“ balsai
„Moskitas”

 

Kukučio dainos: „Atsiprašau“

Vytautas Žalakevičius šį retrospektyvos filmą sukūrė po ilgiau nei dešimtmetį trukusios emigracijos, kurioje didelę laiko dalį praleido statydamas filmus apie komunizmą žmogiškuoju veidu („Tas saldus žodis – laisvė!“, „Kentaurai“). Tačiau kelionių pertraukose matyti, su kuo režisierius gerdavo degtinę Maskvoje – su mūsų mylimu Andrejumi Tarkovskiu. Jei ir egzistuoja koks nors imperatyvas, siejantis jį su A. Tarkovskio kūryba, tai nuoširdumas. Kalbėjimas apie egzistenciškai artimus dalykus.

Sunku išskirti pagrindinį herojų – stebime mažo miestelio gyventojų kasdienybę, jų rūpesčius, konfliktus, šventes. Sunkiai šifruojame Ezopo kalbą, brežnevizmo kritiką (nors tolimas didžiojo antakio alsavimas juntamas), ideologinį konformizmą. Šis filmas vaizduoja paprastus (bet neprastus), kasdienybėje tarpstančius žmones. Mano kuklia nuomone, tai šilčiausias kada nors susuktas lietuviškas filmas. Šviežio oro gūsis. Įvairūs veikėjai – šviesi senolių pora, daktaras (tiesiog geras žmogus), kolūkio pirmininkas, iš kažkur atklydęs komiškas ir nerangus valdininkėlis – vaizduojami be perdėtos ironijos ar egzaltacijos. Kaip vaikai, pasiklydę daugiabučių kiemo labirintuose. Organiškai skamba Vytauto Kernagio atliekama muzika ir dainos – ne iliustratyviai, bet kaip atskiras prasminis lygmuo, suteikiantis papildomos gyvybės iš pažiūros kartais per lėtai besirutuliojančiam pasakojimui.

Argi nekeista, kad siekiant grįžti namo, kartais reikia pereiti pasąmoninius orientalizmo tolius, Afrikos kontinentą, Pietų Amerikos revoliucijas?

 

Edgaras Bolšakovas. „Scanoramos“ balsai
„Atsiprašau”

 

Draugai