„Karalius Ričardas“ („King Richard“). Atrodo, filmas apie sportą negali turėti sąsajų su Šekspyru, parašiusiu „Ričardą II“ ir „Ričardą III“. Vis dėlto Holivudas, iškėlęs į aukštumas vieną realų, dukrelėms šlovingą gyvenimą suprojektavusį savo tėtušį, aiškiai apeliuoja į šekspyrišką titulą. Garsių JAV tenisininkių Serenos ir Venus Williams tėvas Richardas Williamsas yra minimas oficialiose sportininkių biografijose, nes iš tiesų apgalvotai ruošė jas skrydžiui į žvaigždes. Šitą Ričardą irgi valdė neribotos šlovės troškimas ir jis ją pasiekė net būdamas juodaodis.

 

 

Tiesmukas scenarijus nesuteikia erdvės subtilesniems psichologiniams herojaus nuopuoliams ir prisikėlimams (vis dėlto, žinant politinę konjunktūrą, aktoriai Willas Smithas ir žmoną vaidinanti Aunjanue Ellis yra akivaizdūs pretendentai į „Oskarus“). Kamuolys yra varomas į vienus vartus, nors klystkelių (žmonų ir vaikų) anas tėtušis tikrai turėjo. Filmo autoriai eina pirmyn va bank. Net penkias dukras auginanti vidutinių pajamų ir išsilavinimo šeima pasižymi pavydėtinais pedagoginiais gabumais pramaišiui su griežtu muštru. Manau, lietuviams, paklususiems skandinaviškoms vaikų teisėms, bus naudinga pasižiūrėti į vaikus, klusniai bėgančius paskui tėtuką. Betgi tas tėtukas – autoritetas, kalantis į galvas: jūs tapsite, jūs užkariausite! Taip ir įvyko – Pelenė (netgi dvi) atmušė visus kamuoliukus. Taigi šios šeimos istorijos hepiendas yra tas naujos, neberasistinės Amerikos deglas Laisvės statulos rankoje.

Iki panagių holivudinis filmas. Primityvus, bet didingas kaip pati Amerika.

/ / /

„Būti Rikardais“ („Being the Ricardos“). 1951–1957 m. pirmadieniais JAV parduotuvės ištuštėdavo, nes vienas televizijos kanalas rodė serialą „Aš myliu Liusę“: Rikardų šeimyna – periodiškai nuskambant žiūrovų užkulisiniam juokui – leisdavo 60 mln. amerikiečių su ja susitapatinti ir pakikenti. Porą vaidino aktorių pora ir gyvenime (po serialo išsiskyrusi) – ir štai garbė ją prikelti po tiekos metų suteikta žvaigždėms Javierui Bardemui (nes anas vyras buvo pabėgęs iš Kubos) ir Nicole Kidman. Ar jie taip pat pritraukia?

 

 

Kadangi mes anuomet su „Liuse“ ant sofos negyvenome, tai daug ko adekvačiai nesuvoksime (ne­abejoju, kad didelė dalis ir senų, ir jaunų mūsų žiūrovų norėtų sužinoti apie kultinės 1964–1972 m. „Petraičių šeimos“ gamybines ir kūrybines problemas). Gaila, kad „Rikardai“ neįsimontuoja ilgesnių originalo iškarpų – tuomet filmas europiečiams taptų artimesnis. Scenarijaus autorius ir režisierius Aaronas Sorkinas demonstruoja kiek varginantį savo raštingumą, filmo kadrai „prirašyti“ aforizmų nuo vieno krašto iki kito, Javieras šauniai atsikirtinėja Nicole ir atvirkščiai, iškalbingi antraeiliai personažai.

Įdomiausias šioje „Liusės“ išvirkščiojoje pusėje yra ne skandalas dėl staiga atkasto aktorės priklausymo komunistų partijai jaunystėje ir jai gresiančio viešo pasmerkimo, o darbas televizijos kabinetuose ir studijoje. („Toji scena prie stalo nedirba, mes nerandam pagrindo dramai“, „Jūs laikote žiūrovus kvailiais, jie to neatleis.“) Pagrindinio vaidmens atlikėja galvoja ir už serialo režisierių, reikalauja kiekvieno padėto daikto ar krustelėjimo logikos. N. Kidman vaidina žiežulą ir neurotikę, kuriai vis atrodo, kad namie dujos neišjungtos. Moterį, siekdavusią maksimalaus rezultato.

Specifinis, kiek užsispaudęs paviljone filmas, stalo knyga nemokšoms lietuviškų serialų gamintojams.

/ / /

„Šuns galia“ („The Power of the Dog“). Filmo pavadinimas nukreipia į Biblijos psalmę, kurioje prašoma apsaugoti vienišą širdį nuo kardo ir puolančių šunų... Na, o toliau, žiūrove, jau tu pats ieškok.

 

 

Kaubojai, genantys galvijų bandą įstabiame gamtos fone, ne itin išvaizdūs vyrukai. Plačiabrylės skrybėlės, odiniai tabaluojantys antkelniai, įsigėręs dvokas – apie jį bus pranešta atskirai. 1925 m. provincija gyvena paskutines Laukinių Vakarų dieneles. Kai vienas brolis pakelia taurelę už Romulą, Remą ir juos išauklėjusį vilką, kitas brolis jį tik mandagiai palaiko – jis nuo arklio jau persėdo į automobilį, mirksta vonioje, į asmeninį balių kviečia gubernatorių.

Bet čia pasakojimas yra antraeilis reikalas – jeigu gilinsiesi į siužeto peripetijas, kai ko nesuprasi (brolio žmonai į delną įdedami žiedai). Folkneriška režisierė Jane Campion, kaip ir filme „Fortepijonas“, ugnį skelia iš užuominų, pasąmonėje egzistuojančių ir tirpstančių detalių (staiga tarp vyrų atsivėrusi erotika – tobuli ark­lių kūnai per visą kadrą ir iš arti). Jai nesvarbu, ką konk­rečiai personažas daro ir sako, svarbu – ką tuo metu jaučia, kokį mazgelį nosinėje užsiriša. Nemanau, kad režisierei viskas pavyksta taip pat gerai kaip jaunystėje, kai kas išsiriša nebent dėl muzikos ar aktorių.

Vaizdelis toks, kad Australijos kaubojams ir menininkams pasisekė labiau – anapus jie gyvena lėčiau ir giliau nei mes. Mitus Amerika myli, taigi „Oskaras“ turėtų nubyrėti.

/ / /

„Belfastas“ („Belfast“). Atrodo, britai į „Oskarų“ ringą įstums šį nevykusį savo opusą. Ar jie galvoja, kad holivudiniam lygiui sueis ir toks?

 

 

Vienintelis įdomus dalykas, už kurio meiliai kabinasi mano akis, – kruopščiai atkurtas veiksmo laikas, 1969-ieji, kurie, kaip sau norite, bet primena tarybinius 7–8 dešimtmečius. Mat airių proletariatas gyvena susikimšęs į mažaaukščius daugiabučius, kai kurių wc yra lauke, laimingi vaikai laksto po kiemus (labai demonstratyviai ir įkyriai – pusę reikėjo iškirpti), televizoriukai mažais ekranais, o baldų ar akinių dizainas irgi iš to paties rek­vizito. Tiktai iki skalbimo miltelių „Omo“ buvom stipriai nepriaugę, bet būtent nuo tos vietos, kai mažasis filmo herojus pavagia „Omo“, filmo išvis neįmanoma žiūrėti, nes tai baltais siūlais siūta chaltūra (kovidinė, bet vis tiek neatleistina).

Britų režisierius Branaghas šįkart liks ilga nosimi.

/ / /

„Dievo ranka“ („È stata la mano di Dio“). Kai kritikai rašys šio filmo recenzijas, visose bus paminėtas „Amarcordas“. Tačiau Paolo Sorrentino („Didis grožis“, „Jaunasis popiežius“) pėdinimas Federico Fellini’ui iš paskos užsiskaito. Visi mes atėjome iš savo vaikystės.

 

 

Šitą ėjimą autobiografinio filmo režisieriui pavyko perteikti pirmoje dalyje karikatūriškai, antroje – sentimentaliai ir patetiškai, bet viską sudėjus – stebėtinai nuoširdžiai. Herojaus gyvenimo vienetinėje istorijoje natūraliai sutilpo plati giminė („Ir kada jūs tapote tokiais idiotais?“); žuvę tėvas ir motina (tobula nebyli filmo lūžio scena ant sofos su tėvo skaitoma knyga ir mamos mezginiu); dieviškasis Diego Maradona (reikalavimas jį rodyti tik dokumentiniuose kadruose); lėtas tapsmas menininku (gatvėje žemyn galva pakabinto aktoriaus filmavimas – atvirkštinis kino pasaulis; maldavimai pamokyti: „Man nepatinka realybė, noriu filmuoti kiną“ ir mokytojo žaibiški keiksmai: „O gal tu šūdas ir gandonas kaip visi, čia reikia kietų kiaušų, skausmo ir savo istorijos.“).

Šitas kietas italas turėtų paimti ilgšį vyruką, pagamintą iš auksu aplieto britanio.