Anton Diomin. Nejaugi ta pati

Greitai Lietuvoje pasirodys britų ekranizuota naujoji Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, Rusijoje, žinoma, kelianti diskusijas. Siūlome dvi kraštutines nuomones apie šį filmą (jo autoriai romano veiksmą mato tarsi teatro scenoje).


„Ana Karenina“(...) Priekaištų dėl „uogyčių“ a la russe autoriai pamėgino išvengti perkeldami „Anos Kareninos“ veiksmą į sceną tiesiogine to žodžio prasme: pirmas kadras –­­ dar nuleista uždanga, paskutinis kadras –­ jau ištuštėjęs po spektaklio teatras. Visi tie štampai, kuriuos filme įžiūrėjo sukrėstas Dmitrijus Bykovas, nuo pačių pradžių pateikiami kaip sąlyginiai atributai tam tikros išgalvotos visatos – okey, pavadinkim ją „Rusija, kurios mes netekom“. Vasilijaus Palaimingojo soboras ir Petropavlovsko tvirtovė – ne itin stropiai nuteplioti ant kartoninės galinės uždangos, sniegas – butaforinis, statistai –­­ persirengėliai, traukinys, aplipęs sniegu –­ dekoracija, panaši į vaikišką žaislą. Dar daugiau, kai tvanki miestietiška uždanga prasiskleidžia, Levinas išvažiuoja į kaimą, mes išeinam ant tikro sniego, o vėliau patenkam į realią šienapjūtę, tačiau paveiksliukas lieka toks pats sąmoningai plokščias, dvimatis; tai, kaip ir anksčiau, tik teatras, ir to neleis pamiršti dailūs mediniai kupolai ir užkadrinis „Berželis...“, dainuojamas su nerusišku akcentu (puikus sukeistinimo būdas – beje, terminas buvo pasiūlytas Šklovskio būtent Tolstojaus prozai).
Kurgi čia nepagarba ar, juo labiau, tyčiojimasis? Na, atleiskite! Niekuo kitu, išskyrus švelniausią meilę įsivaizduojamai Rusijai, susigalvotai skaitant „Aną Kareniną“ (o dar Dostojevskį, Čechovą, Stoppardo mylimą Gerceną ir t. t.), manau, dar jaunystėje, čia ir nekvepia. Blaiviai pasvėrę ir suvokę, kad realistiškai parodyti „imperinės 1874 metų Rusijos“ jie nesugebės, autoriai nepanoro perkėlinėti veiksmo į kitą šalį ar epochą. Vietoj to jie pasiūlė žiūrovui žaidimą, panašų į buvusį Triero „Dogvilyje“. Viskas čia netikra, mes pirmąsyk tai pripažįstam. O dabar – lažinkimės, kad filmui baigiantis jūs apie tai pamiršite ir mumis patikėsite?!
Lažybos rizikingos, ne su kiekvienu partneriu pasiseka išlošti. Užtat žaidimas vyksta rimtai. Iš pradžių Stiva Oblonskis – bonvivanas, toks nikitamichalkovas jaunystėje, Levinas – pokvailis klounas su kvaila skrybėle, Ana – manieringa fifa su nepakeliamai gražia suknia, Vronskis –­ tamsiaakis cherubinas (taip ir norisi pridėti niekinamą mažybinę priesagą „-čikas“). Tačiau taip pat, kaip traukinukas Seriožos rankose, iš mielo žaisliuko pamažu virsta dundančiu, greitį su kiekvienu kadru didinančiu nenumaldomo laiko lokomotyvu, taip ir lėliniai personažai-marionetės tiesiog mūsų akyse įgyja kūnus ir svorius, mokosi gyventi ir kentėti; netgi Vronskį finale imi užjausti. Labiausiai transformuojasi Kareninas (J. Law). Pradžioje jis –­ nuobodus valdininkas, robotas, žmogus futliare, visiškas „как бы чего не вышло“. Tačiau ne veltui Belikovas buvo Čechovo herojus, o ne Tolstojaus, – ir Stoppardo-Wrighto Kareninas netgi išoriškai pamažu tampa panašus į tokį Antoną Pavlovičių, nerangų, labai nelaimingą, neišvengiamai vienišą nevykėlį.
Visi jie čia nevykėliai. Ir K. Knightley Ana su jos išklibusiu grožiu, gailiomis isterijomis, ir pilnaveidė vištelė Kiti, ir Doli su Stiva, senamadžiai dvarininkai, deja, dar nespėję išgyventi iki senatvės ir numaldyti tuščių aistrų, ir silpnabūdis žokėjus Vronskis. Didžiausias nevykėlis ir Levinas (D. Gleesonas), pristatantis mums kitokį Tolstojų, ne Mokytoją ir Pranašą iš J. Polianos, o keistuolį su nemadinga barzda, persisukusiomis idėjomis ir kliūnančiu liežuviu. Tokio organiško ir tikslingo ansamblio kine seniai nematėme.
Neįmanoma atremti tų burbėjimų: „tai ne Ana“, „tai koks gi čia Vronskis“, „Leviną aš įsivaizdavau visai kitokį“... Tiesiog imkit ir susitaikykit su tuo, kad jeigu jūs jaunystėje ar vaikystėje pamatėte Gretos Garbo, Tatjanos Samoilovos, Sophie Marseau Kareniną, tai tokia vienintelė ji jums ir liks, – bet kažkam kitam Ana susirimuos jau su Keira Knight­ley, ir taip pat visam laikui. Čia kaip su tais paveiksliukais geroje knygelėje, kurią skaitai pirmą kartą –­ jie įsirėžia į atmintį ir lieka ten. Kai kas renkasi knygas be paveiksliukų. Turi teisę. Tik kam paskui eiti į kiną ir piktintis, kad nesutapo? (...)
Išeina, kad anglai ciniškai pasinaudojo didžiu romanu, papasakoję nuosavą istoriją ir iš aukštos varpinės spjovę į Levą Tolstojų su jo idėjomis? Visai ne. Jie buvo dėmesingesni nei daugybė kitų interpretatorių. Vizualinis filmo sprendimas pagarbiai ir išmintingai įveda Tolstojų į absoliučiai tinkamą jam to laiko dailės kontekstą – drauge primindamas, kad „Ana Karenina“ seniai nebe rusų, o viso pasaulio romanas. Filme atrasi ir Manet „Pusryčius ant žolės“, ir Monet „Aguonų lauką“, ir Millet „Marianą“, ir Caravaggio „Medūzos galvą“, kuri labai veikė vėlyvuosius XIX a. romantikus.     
Teatrinė filmo kalba – šios ekranizacijos raktas: pasak autorių, Anos ir Vronskio istorija pasibaigė tragiškai tik todėl, kad jie nuolat buvo priversti vaidinti spektaklį, kuriame nenorėjo dalyvauti. Dvi svarbios filmo scenos kuriamos kaip baletas ar pantomima. Balius – ir Anos juoda suknia apgalvotai kontrastuoja su angelišku Kiti drabužiu; garsaus olando Sidi Larbi Cherkaoui choreografijoje būsimieji meilužiai šoka visiškai abstraktų ir drauge atvirai erotinį valsą, kuris juos lydi kaip potvynis iki pat galo (puiki Dario Marinelli muzika). Šioje vietoje padoraus elgesio ribos dar neperžengtos, šokis – akivaizdus eufemizmas ir pranašystė. Jau artėjant į  pabaigą epizodas operoje darsyk atidengia Tolstojaus romano teatrinį pamušalą: iš žiūrovės staiga tapusi apžiūros objektu Karenina, kurios suknia (šįsyk balta įkapinė) vėl kontrastuoja su visuotiniu dress kodu, aiškiai suvokia, kuo gali baigtis žaidimas be įprastų taisyklių. Ir mėgina atsitverti nuo pasaulio užtraukdama užuolaidą kupė tame pačiame traukinyje, kuris didina greitį ir artina keleivę prie pabaigos. Teatrališkai efektingos.
Kiekvienas žiūrovas (ir skaitytojas) turi teisę visa tai pamatyti Wrighto filme. Arba nepamatyti nieko – ir vis tiek jam reiktų suvaldyti pasipiktinimą šiais paveikslais, remiantis elementaria logika: na, tikrai, nuspalvintoms „Septyniolikai pavasario akimirkų“ buvo suduotas didesnis smūgis nei nesunaikinamam tolstojiškam kūriniui. Įsivaizduokite, ką pasakytų prancūzai, pasižiūrėję mūsų serialą „D’Artanjanas ir trys muškietininkai“ ir išgirdę Bojarskio akcentą tariant merci beaucoup. O tikri londoniečiai, staiga išvydę savo garsųjį seklį iš Baker street, kuri, pasirodo, gali būti ir Rygoje? Juos ištiktų priepuolis.
Nors, žinote, neištiktų. Ir prancūzai tikriausiai pratylėtų. Jie juk suvokia, kad Šerlokas Holmsas, Atas, Portas ir Aramis nepriklauso jiems vieniems. Tik mes tarsi gelbėjimosi rato laikomės savo nelaimingosios Anos Kareninos. Tarsi jinai kitų problemų neturėtų.        

Openspace.ru, 2013 m. sausis


Vertė Jūratė Visockaitė