Dar anuo laiku prieš virusą ir karą lietuvių kine atsirado net 3 filmai apie pokarį – „Pelėdų kalnas“, „Purpurinis rūkas“, „Sutemose“. Gal juos kas nors iš kino žurnalistų ir žiūrovų atsimena? Jeigu ne, gali pasižiūrėti susiliejančius į vieną plakatą anonsus. Miškas su šaudynėmis ir atokvėpiu kaip senoje nuotraukoje; troba ir užsukę į ją partizanai; saugumo kabinetas ir tardymai su įkalbinėjimais; subtilios ir kokčios meilės ir sekso scenos; centrinis veikėjas – jaunas vyras (aktoriai Arnas Danusas, Severinas Norgaila, Marius Povilas Elijas Martynenko).
Naujame lietuvių kino opuse „Poetas“ jauną poetą Kostą (jo prototipas – maždaug 25-erių mokytojas Kostas Kubilinskas) vaidina aktorius Donatas Želvys, 30-metis klaipėdietis, masalskiukas. Vaikams rašiusį poetą filmo scenaristai ir režisieriai Vytautas V. Landsbergis ir Giedrius Tamoševičius ryžtasi paversti kontroversišku veikėju – jo nevalia lengvai nurašyti į šiukšles, išdavikus, jis vertas atidesnio mūsų dėmesio, nes ir mes juk ne šventuoliai, kažin kaip būtume pasielgę tada ir tenai?.. Suplokštėjusioje, ultrapatriotinėje dabartinėje žiniasklaidoje, net istorikų atpasakojimuose tokia traktuotė drąsi ir suteikianti vilties, kad gebame ne tik daužyti paminklus ir visais savo nuopuoliais kaltinti „gūdų sovietmetį“. Taigi K. Kubilinskas filme nesulaukia neskundžiamo nuosprendžio, kurio visada trokšta naivūs protai.
Įdomu, kad meniniu objektu pasirenkamas rašytojas, o ne kitos sferos žvaigždė, pavyzdžiui, ne tuometinis svarbus pilietis anušauskas ar ne mažiau svarbus pilietis jakilaitis, štai filmo anonse kompetentingai išreiškiantys nuomonę („Pagaliau turime kokybišką kūrinį, atspindintį mūsų istorijos suvokimą“). Ant kino smaigalio patenka literatūros ir meno veikėjas, nors jis nūnai yra nustumtas į pašalius, visuomeninėje veikloje nedalyvauja, na, nebent atsiimdamas Nacionalinę premiją. Menininko vidinis pasaulis – kad ir kaip suksi – yra mįslingiausias ir patogiausias analizėms.
Įdomu ir savita, kad D. Želvys pajėgia įcentriniu Kosto žvilgsniu įtraukti mus į veiksmo liūną ir perteikti neišbrendamą jo situaciją. Kostą užvaldžiusi somnambulo būsena, jis slysčioja tai į vieną, tai į kitą pusę (1946–1949 m. K. Kubilinskas įstojo į komjaunimą ir universitetą, bet dėl išaiškėjusių ankstesnių antitarybinių kūrinių pašalintas ir iš ten, ir iš Rašytojų sąjungos sekcijos; užverbuotas ir išsiųstas į kaimą su miškiniais; raportus saugumui rašė trečiuoju asmeniu – psichologiškai pakitusia būsena). Istorinio filmo autoriai apsiriboja vien veikėjo melancholija, įkalina jį kaip muselę sakuose, todėl kūrinyje atsiranda savų privalumų ir trūkumų. Netenkame progos susipažinti su vaikų poezijos klasiko charakteriu ir likimu, tačiau galime pasinerti į sukaustyto žmogaus psichologinę būseną („Dėl kūrybos galima viską padaryti“).
Filme „Poetas“ dominuoja operatorius Vytautas Plukas – tai vėlgi rezultatą veikia dviprasmiškai. Snieguotas miškas, vertikali jo proskyna, rausvai apibrėžti mylinčiųjų profiliai tamsoje, vėl raudona vertikalė ir plyšys į laisvę, lietus žeminėje, taip pat kruopščiai atrinktos laiko detalės, žinoma, svaigina akį. Bet visa tai yra gryna estetika, kurią patyręs režisierius visada gali pateikti žiūrovui ant lėkštutės, bet nepateikia, nes negalima paleisti kino vadelių iš rankų, reikia prilaikyti tuos žirgus. Idant ne iš nuostabaus paviršiaus, o iš ekrano gilumos, iš montažo gimtų gyvybė ir prasmė.
Ne pirmą kartą žiūrint pastarųjų dešimtmečių lietuvių kiną apima jausmas, kad kūrėjai – jauni ir vidutinio amžiaus – viską pradeda nuo nulio, nuo savęs brangiausiojo. Ypač tas staiga apverstas smėlio laikrodis matyti istoriniame filme – ak, jame apsivertė ir byra ne tik ideologija, bet ir meninė kokybė. Išryškėja paradoksali sena tiesa – laisvi menininkai nepasiekia nelaisvų lygio. „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Amžina šviesa“ meniniu atžvilgiu gerokai aukščiau už dabartinių kino poetų kūrybą.
* Iš K. Kubilinsko satyrinės poemos „Raudonasis rojus“ (ne vėliau kaip 1949) ir iš eilėraščio „Tarybinei Tėvynei“ (1957).
Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.