Taip, Jimas Jarmuschas, kad ir koks visų numylėtas, bet dar padaro gerų dalykų.

Naujausias jo filmas „Patersonas“ –­ užprogramuotai tobulas. Užtat man iškart knieti prakrapštyti kokybišką meno laką.

Sugebėčiau tai padaryti tik vienoje vietoje. Herojus yra poetas, rašo jis, sakysim, neblogus, na, lietuviško lygio eilėraščius (parašytus, žinoma, paties J. J.), rašys juos ir ateityje, nes tai natūrali gyvenimo būsena, netgi pašaukimas. Ir puiku. Tačiau. Iš ko ir kaip jis juos sulipdys, pagimdys toje pabrėžtinai rutininėje, lygioje, beveiksmėje ateityje, man nėra aišku. Ar šio amžiaus Diogenas gali kurti eiles savo bačkoje – šiuo atveju, autobuse? Ar įmanoma rašyti vien pažvelgus į degtukų dėžutę, į degtuką mėlyna galvute?.. Hm, šitas Jarmuscho herojus (J. J. alter ego, žinoma) net nerūko, niekaip nesisvaigina, meilės scenos beveik platoniškos. Jis – nerealus pasakų personažas, vos ne amišas, padaręs išimtį tik autobusui, kurį lėtai vairuoja miesto –­ Patersono – gatvėmis. Taigi, ar sandarūs atsiskyrėliai gali rašyti poeziją, kurti čiulpdami savo pirštą?

64 metų kino poetas Jarmuschas kino eilėraštyje „Patersonas“ įrodo, kad gali. Galima būti laimingam gyvenant Amerikoje ir nieko nesiekiant!

Pirmiausia, režisierius pakrikštija herojų miesto, kuriame šis gyvena, vardu. Patersonas turbūt skamba panašiai kaip Panevėžys, todėl prisistatant kelia šypsenas. Tačiau šiame Naujojo Džersio mieste (ir pagal „Vikipediją“, ir pagal filmą) toks gyventojų katilas, kad sugyvenimo kampai jau seniai nutrinti, konfliktai virę pervirę ir dabar tvyro vien lyrika. Ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenimuose. Tokia intonacija režisierius ir kuria savo opusą.

Patersono dainiaus Patersono (netradicinio grožio aktorius Adamas Driveris) draugė dantiška Laura laiko jį užsislaptinusiu genijumi ir nuolat prašo atšviesti ir įamžinti eilėraščius iš užrašų knygutės. Poetui to neleidžia padaryti moraliniai įsitikinimai ir išsilavinimas. Beje, namuose mielasis Patersonas kenčia Lauros sukeltas nedideles kulinarines kančias. Antrasis beje: namuose ant fotelio gyvena ir vienintelis nepoetiškas šios istorijos antagonistas – anglų buldogas Marvinas. Negali teigti, kad viskas taip jau bekonfliktiška.

Kai Patersonas kas rytą tuo pačiu taku, pro taip pat saulės apšviestą plytų sieną eina į darbą autobusų parke, akies krašteliu užfiksuoja, pavyzdžiui, senukus dvynius ant suoliuko. Nes Laura tą rytą sapnavo jųdviejų būsimus dvynius... Ir taip toliau. Kiekviename – pagal savaitės dienas – filmo posme neprikišamai (nors čia gali būti įvairių nuomonių) poeto vidinis ir aplinkinis pasauliai rimuojami: kolega vairuotojas prieina prie autobuso durų ir pasiskundžia; gatvėje sutikta paauglė ir skalbyklos šeimininkas garsiai eiliuoja; poezija užrašoma kadre ir dauguma žino, kad čia gyveno toks JAV poe­tas W. C. Williamsas (1883–1963); irgi nepėsčia Laura kasdien sukuria naują buitinį džarmušinį dizainą ir panašiai.

Kiek nesurimuotas esi tu pats, nes lauki, kad kažkas įvyks. Tie pravažiuojantys chuliganai galiausiai pavogs buldogą; Laura turgelyje neparduos savo meniškų keksų; nuviltas įsimylėjėlis kavinėje kažką nušaus; užbuksavęs autobusas staiga susprogs ar bent užsidegs. Nė velnio. Filmas besiužetis, kaip ir tavo gyvenimas. Tik nesinori to pripažinti. Be to, ir pasaulyje dominuojantis kinematografas kala tau ką kita.

Filmo pabaigoje (gal kiek dirbtinokoje, prilipdytoje lyg kokiame sonete, bet tai nebesvarbu) japonas turistas su liūdnu Patersonu prie Patersono miesto krioklio suvaidina haiku, kuris suteikia kruopelytę vilties. Papievis, Parulskis, Patackas, Peleckis, Petrošius, Platelis, Petrulis ir t. t. lengviau atsikvėps (jeigu pažiūrės filmą) ir gyvens toliau su savo užrašų knygutėmis. Jarmuschas išgelbsti poeziją – bent šį kartą.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=m8pGJBgiiDU{/youtube}