Ar eiliniam mirtingajam reikia žinoti, iš kokių piktžolių išauga meno kūrinys? Žinoma, nereikia, bet labai smalsu – ir nieko čia nepadarysi. Tokiems smalsuoliams buvo skirti du prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ filmai – „Barbara“ (rež. Mathieu Amalricas, 2017) ir „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, rež. Antoine Barraud, 2015). Ir, reikia pasakyti, abiejuose filmuose tų piktžolių atseikėta su kaupu. Pirmajame aktorius ir režisierius M. Amalricas vaidina filmą kuriantį režisierių, antrajame režisierius Bert­rand’as Bonello tampa aktoriumi, kuris vaidina patį režisierių B. Bonello, dar tik ketinantį atsidėti kūrybos procesui.

„Barbara“ – tai iš tiesų du filmai viename: prancūzų dainininkės Barbaros kino biografija ir filmas apie tos biografijos kūrimą. Tačiau, jei ne kažin ką žinai apie Barbarą ir bandai susekti jos gyvenimo liniją ekrane, tai nesėk­mė garantuota, nes kūrybinis chaosas yra tiek šio filmo tema, tiek ir būdas sukurti netiesinei biografijai. Filme tema ir metodas yra ištirpę vienas kitame – kaip toje sapniškoje scenoje, kai aktorė Jeanne Balibar repetuoja Barbaros vaidmenį, žiūri archyvinius kadrus, projektuojamus ant kambario sienos, ir pati tarsi įžengia į kadrą, susilieja su dainininkės siluetu. Siužeto lygmeniu dažnai ne iš karto pagauni, ar čia Balibar dar tebėra savimi, ar jau regi jos suvaidintus vaizdus iš Barbaros gyvenimo. Atitinkamai ne visada suprasi ir M. Amalrico „būvį“ – ar jo vaidinamas režisierius įpuola į filmavimo aikštelę įtikėjęs, kad mato tikrąją Barbarą, ir užsimiršęs peržengia ketvirtąją sieną, ar jis čia tiesiog vaidina žvaigždę įsimylėjusį personažą.

M. Amalricas ir J. Balibar – du mano mėgstami aktoriai, taigi, nors protu ir suprantu, kad „Barbara“ – gal ir ne šedevras, vis tiek su malonumu žiūriu į šią nuostabią netvarką ekrane. M. Amalricas moka genialiai suvaidinti nepastebimus veikėjus paglamžytais drabužiais, gal todėl šis pirmaplanių vaidmenų aktorius vis tampa kokiu nors atsitiktiniu gėrėju prie baro Otaro Joselianio filmuose. Šiame filme įdomiausia sekti M. Amalrico žvilgsnį, perskrodžiantį Balibar kaip skaidrų stiklą. Nesuprasi, nei kur jis žiūri, nei ką mato: gal žavisi, kaip Balibar vaidina Barbarą, o gal temato Barbarą, į kurią Balibar persikūnija tobulai ir kurią, kaip miglotai nujaučiame, jis buvo ir tebėra įsimylėjęs. O gal – tiesiog kaip šio filmo autorius – žiūri į Balibar (beje, savo buvusią žmoną) sąmokslininko žvilgsniu.

Efektingoji Balibar – visiška paglamžyto M. Amalrico priešingybė. Todėl toks stiprus paradokso įspūdis, kad aktorė filme yra tarsi rekvizito baldelis ar numestas drabužis. Vos filmavimas pasibaigia, ji tarsi dingsta iš aplinkinių regos lauko, nors ką tik visų žvilgsniai įtemptai sekė jos vaidybą. Filmo veikėjai puola keisti dekoracijų, tvarkyti aparatūros, žodžiu, visi pasineria į savo rūpesčius, įskaitant režisierių, kuris kažin ko rauda kampe. Vis dėlto filme nėra vadinamosios aktoriaus asmenybės problemos, noro ištrūkti iš vaidmens pančių, grįžti į realybę. Atvirkščiai, atrodo, Balibar pati atsikratė jausmų, kad galėtų perteikti permainingą Barbaros personą. Nors Balibar ir surengia keletą ekscentriškų išpuolių, nežinia, tai yra jos asmeniniai kaprizai ar apgalvotos pratybos, kad dar giliau pasinertų į vaidmenį.

Taigi – ar taip jau reikalingi tie nuoseklūs biografijos duomenys, kuriuos prireikus galima rasti enciklopedijoje? Esi išgelbėtas, jei supranti, kad „Barbaros“ atveju turi žiūrėti į filmą kaip į chao­tiškos mąstymo, atsiminimų, jausmų srovės suplukdytą sąnašyną, kad tiesiog pakanka stebėti akis, gestus, rakandus, ekstravagantiškus Balibar apdarus ir neregėto aukštumo aukštakulnius, kuriuos apsiavus įmanoma tik skrieti vos liečiant žemę, kad neparvirstum. Tokiu būdu Amalrico filmas suteikia daug daugiau – ne įvykių seką, bet iš smulkių dalelių sulydytą jausminę Barbaros biografiją, paliekančią geliantį prisiminimą apie jautrią būtybę oriniu balsu ir katiniškomis akimis.

Na, o piktžoles, tarp kurių tarpsta A. Barraud „Menininko portretas“, veikiau tiktų pavadinti rafinuotomis piktybės gėlėmis. Kitaip negu „Barbaroje“, kur tvyro filmavimo karštinė, šio filmo laikas – tai kūrybinės inkubacijos periodas. Prodiuseris jau kiek nerimauja, bet režisierius dar turi marias laiko vaikščioti po muziejus, galerijas ir ieškoti monstrą vaizduojančio paveikslo, kurio žūtbūt reikia būsimam filmui. Filmas su švelnia ironija atspindi tą paradoksalią kūrybos situaciją, kai menininkas nesirūpina visuminiu procesu, bet kažkodėl staiga be galo susidomi, regis, visai neesmine būsimo kūrinio dalelyte.

Tačiau ir pats filmas primena paveikslą, kuriame nutapyta jo paties kopija, o toje kopijoje – dar viena, ir taip be galo. Nors finale B. Bonello, atrodo, jau yra atradęs tą reikiamą pabaisą, jo paties kūrinys taip ir negimsta – B. Bonello vis labiau svaigina nuodingos gėlės ir kiek demoniška vienatvė, kurios jis neįveikia savąja kūryba ir kuri vis labiau jį pasiglemžia.

Filme karaliauja charizmatiški aktoriai – nuo Charlotte’s Rampling, pasislėpusios už kadro, kurios balsą girdime filmo pradžioje ir pabaigoje, iki neapsakomai rimtą žurnalistą suvaidinusio Nicolas Maury ar miniatiūriniame intarpe išnyrančio Alexo Desca. Filme pasirodo ir J. Balibar, vaidinanti ekscentrišką menotyrininkę, kuri netikėtai vis išnyksta, o vieną dieną magiškai pavirsta kita moterimi. J. Balibar išvedžiojimai apie dailės kūrinius neprilygstami. Kai plevenančiu balsu ji kažką be galo suokia B. Bonello personažui, ne iš karto atsitokėji, kad tesiklausai balso skambesio ir kad seniai jau pametei prasmės giją.

Personažų galerija kelia nepaviršutinį susižavėjimą, nes suvoki, kad jų ekscentriškos manieros – ne tuščiavidurė klounada, o intensyvaus mąstymo proceso ir bandymo artikuliuoti savąsias mintis padarinys. Subtiliai autoironiškame ir itin skaidriame „Menininko portrete“ atsispindi pasaulis, kuriame yra daugybė laiko ir erdvės vaikščioti, stebėti, mąstyti. Pasaulis, kuriam šiandien vietos lieka vis mažiau.