Jūratė Visockaitė. Kino skyriui – 75

Aš, Kino ir teatro skyriaus redaktorė, kaip ir ilgiausiai, 13 metų redaktoriavęs Kornelijus Platelis, skaičiau „žmoniškesnį, betonines sienas ardantį“ „Lit­menį“ nuo studijų laikų. Nuo tų brežnevinių, kai jo tiražas siekė keliasdešimt, o ne kelis tūkstančius, kaip yra pastaruosius 30 metų. Todėl supykstu, kai kitas, tik trejus metus ištempęs vyr. red., o dabar sėkmingas televizinių serialų režisierius Alvydas Šlepikas kuria standartinę istoriją apie „sovietinį, pilną ideologijos, su gensekų portretais, bet vis dėlto ir su šiokiu tokiu lietuviškumo dvelktelėjimu“ (p. 15). Alvydai, kaip sako Kornelijus, „niekas nežino, koks tas pasaulis iš tikrųjų yra, jis tik mums vienaip ar kitaip atrodo“ (p. 18). 

Tad 75-mečio proga norėčiau čia įrašyti dar kelis žurnalistų, kūrusių svarbų Lietuvai savaitraštį, vardus, gal nepopuliarius, bet realius – Vacio Reimerio, Vytauto Radaičio, Osvaldo Aleksos, Antano Drilingos. Būtent šitą laikraštį skaičiau ir mokiausi ir esu jiems dėkinga.

To paties tikrai negaliu pasakyti apie mūsų naujųjų laikų „Litmenį“ (ir žinau, kad ne aš viena), nes LR aušroje skaičiau „Gimtąjį kraštą“, „7md“ ir, žinoma, dvasiškai artimiausius „Šiaurės Atėnus“. Ne „Litmenį“.

Tiktai čionai, savaitraštyje, įsidarbinusi įsipareigojau skaityti ir netgi įkurti kažką nauja. Mėginam tai daryti nuo 2014-ųjų, nuo dirbančio, „kad ir patiems būtų įdomu“, vyr. red. Gyčio Norvilo (kuriam vis dėlto negaliu atleisti už savaitraščio dvisavaitiškumą).

Kadangi mano daržas yra kinas ir teatras, iš susegtų LM komplektų išsitraukiau savo nė kiek nenublankusius pažįstamus ir juos čionai trumpai cituoju.

Jūratė Visockaitė

 

– Juzeliūnas bravo! Nuostabi muzika...

–Koks gražus Vilnius! Operatorius pasistengė.

Tokie buvo pirmieji žodžiai, kuriais žiūrovai apdovanojo naują filmą „Ignotas grįžo namo“. Tai geri, teisingi žodžiai, bet jie turi ir savo antrąją pusę. Juk būna taip. Sutinkama negraži moteris, o norima jai pasakyti ką nors malonaus. Tada sakoma: „Kokie gražūs jūsų plaukai“, „Jūs turite puikų balsą“. Jei ta moteris yra protinga, ji gali įsižeisti už tokius komplimentus. Todėl būkim atviri, iš karto pasakykim: filmas laukto įspūdžio nepadarė. (...) Reikia ypač pažymėti puikų Vilniaus nufilmavimą (filmą tiksliau būtų buvę pavadinti „Ignotas Vilniuje“). Panoramos, miesto stogai, bažnyčių ir skulptūrų rakursai varpų skambinimo metu, miesto gatvių ir namų projekcijos ne tik vykusiai atskleidžia veiksmo aplinką, laiką ir nuotaiką, bet kartu parodo miesto architektūrą, sukelia estetinio pasigėrėjimo jausmus.

 

Povilas Pukys. „Ar kalvis Ignotas grįžo namo?“, 1959-05-26

(„Ignotas grįžo namo“)

 

 

/ / /

 

Filmo stilistika vaiski ir vientisa. O tai ne taip jau dažnai sutinkame. Jeigu režisieriams galima būtų padaryti keletą priekaištų dėl vidinio veiksmo ritmo, tai vizualiame jo ritme sunku rasti kokių nors „bet“. Faktūrinis, daiktiškas kadrų vaizdinis sprendimas, puikiai suvokta meninė natūrinių nuotraukų ir interjero santykio galia. Kokį didžiulį įspūdį daro, sakysim, tas ledinis marių, vos judančių kaip kokia magma, vaizdas, kuris trumpai akimirkai pakeičia ilgus interjero planus, rembrantišku apšvietimu perteikiamą jausmų dramą.

 

Saulius Macaitis. „Gerai kalbate“, 1968-12-14 („Jausmai“)

 

 

/ / /

 

„Gražuolėje“ nesunku pastebėti ir tam tikrą konflikto suprastinimą. Tiek novelėje, tiek scenarijuje Ingos drama buvo daug didesnė, kadangi herojė buvo iš tik­rųjų negraži, kaip iš tikrųjų negraži buvo ir jos mama. Tuo tarpu ekrane Inga visą laiką graži, jauki, šilta, su išnykusiomis strazdanomis. O norėjosi, labai norėjosi matyti, kaip mergaitę pakeičia gražuolės vaidmuo, kurio realumu ji nuoširdžiausiai tiki. Būtent šis realumo praradimas ir turėjo duoti didžiausią impulsą vaikiškai dramai. Čia, matyt, esama ir operatoriaus A. Mockaus kaltės.

 

Eustachijus Aukštikalnis. „Žibuoklės ant šluotos“, 1970-02-28 („Gražuolė“)

 

Jūratė Visockaitė. Kino skyriui – 75
Laiškas redakcijai. 1966-10-15

 

/ / /

 

Suprantu, kad Kino studija nori išleisti kuo daugiau brandžių filmų, kad režisierius trokšta kurti filmą kaip savo paties individualybės išraišką. Tačiau jei iš anksto būčiau žinojusi, jei LKS būtų įspėjusi, kad priimtas ir Meno tarybos patvirtintas scenarijus nėra savarankiškas literatūrinis vienetas, o beformė tešla režisieriaus rankose – nė už ką nebūčiau ėmusis darbo ir gaišusi dvejus metus. (...) Veto teisė? Ji tik popieriuje. Į mano protestus niekas neatsižvelgė. Protestavau prieš tai, kad Geišė plaktų rimbu Severiją... Prieš koktų Severijos ir Mykoliuko meilės epizodą klėtyje... Prieš maišais apmaukšlintus valstiečius... Prieš mėgavimąsi kruvinu avies kaklu... Prieš filmo pavadinimą „Tas prakeiktas nuolankumas“ – iki šios dienos nežinau, kas jį tokį sugalvojo. (...) Yra jame ir gero. Bandymas suteikti nūdienį meninį skambesį. Puikus Geišė – B. Bratkauskas turbūt buvo vienintelis žmogus filmavimo grupėje, kuris žinojo, ko siekia. Bet stebėjausi, kad Mykoliuko rolei pakvietė aktorių, tuo pat metu besifilmuojantį dar dviejuose filmuose. Šio aktoriaus nesėkmė gerokai nusmukdė filmą.

 

Vytautė Žilinskaitė atsako į LM klausimus. 1971-10-1

 

 

/ / /

 

Juosta priklauso toms ekranizacijoms, kurios beveik nenukrypsta nuo literatūrinio teksto. Su nedidelėmis išimtimis filmas puslapis po puslapio perkelia į ekraną novelės siužetą, tik retkarčiais sukeisdamas vietomis vieną kitą epizodą, perkeldamas veiksmo vietą iš trobos į kiemą arba atvirkščiai. Režisierius suprato, kad nukrypti nuo vidinės įtampos kupino „Ąžuolų“ veiksmo netikslinga. Bet kodėl statytojas toks abejingas vaizdinei pusei? Kodėl pagrindinė funkcinė atskiro epizodo užduotis – išsakyti tekstą aktoriaus lūpomis? Kodėl filmas daugiau sako, nei rodo? (...) Jei tarp dominuojančių vidutinių planų pamatai kur nors įsispraudusią detalę, tai ji dažniausiai turi pseudosimbolinį pobūdį. Ignoruojamas bendras planas su jo teikiamomis galimybėmis. Filmas labai stokoja erdvės, gelmės, faktūros pojūčio.

 

Linas Vildžiūnas. „Literatūros paunksmėje“, 1977-10-01

(„Virto ąžuolai“)

 

 

/ / /

 

Nepasakytum, kad M. Giedrio filme montažiniai peršokimai į būtąjį laiką, lydimi deformuoto garso, visais atvejais yra sklandūs ir būtini. Vis dėlto jie padėjo sudramatinti gana monotonišką veiksmo tėkmę, paįvairino ilgokus telefoninius monologus ir dialogus. Telefonas filme toks svarbus veikėjas, kad įtari ne tiek režisieriaus simpatijas televiziškam „kalbančių galvų“ metodui, kiek adekvatų miestiško žmonių bendravimo vaizdavimą. Telefoninis monologas – charakteristika! Vos ne Ž. Kokto „Žmogaus balsas“. Tik ne tragedija, galgi – net ne drama, o melodramatiški aikčiojimai ar komedija.

 

Skirmantas Valiulis. „Tėvai ir vaikai“, 1979-11-03

(„Nesėtų rugių žydėjimas“)

 

 

/ / /

 

Kadaise dėl jaunatviško maksimalizmo atrodė, kad filmą gali ištempti vienas. Tam tikru atžvilgiu iš pradžių taip ir yra buvę. Bendraudamas su talentingais žmonėmis supranti, kaip kinta tavo paties požiūris, kaip turtėja medžiaga. Žmonės turi tave provokuoti, audrinti. Bet talentas gali būti ir kliūtis, gali prieštarauti tavo sumanymui, tada pasidarai nuasmenintas. Jei besąlygiškai atiduosi duoklę kokiam nors talentingam bendradarbiui, gali nebūti paties filmo. Kino kūrybos procese tikrų bendraminčių vis dėlto labai maža. (...) Nusibodo vien kinas. Norėčiau dirbti teat­re. Ant stalo guli keli pradėti scenarijai, pjesės. Labiau už viską norėčiau atsisėsti – ir ilgam – už rašomojo stalo.

 

Romas Gudaitis kalbasi su Vytautu Žalakevičiumi. 1980-04-12

Draugai