Jūratė Visockaitė. Priešinfarktinė Lietuva

Turiniu neužpildyta forma... jei tokį balioną pradursi, sprogs... o jeigu jis bus užpildytas, bėgs plona srovele... taip ir su valstybe... tuštuma yra pagrindinis mūsų priešas....

Šitaip Feliksas Gruodis (jo prototipas – legendinis geografijos profesorius Kazys Pakštas, 1893–1960) aiškina studentams kažin kurią vieną iš savo vizijų filme „Nova Lituania“. Tokių vizionierių mažytė mūsų Lietuva turėjo ir tebeturi. Kas pirmiausia šauna į galvą? Vydūnas, Oskaras Milašius, Liudas Mažylis, Arvydas Juozaitis, Gitanas Nausėda... Pasišaipome iš jų, tačiau čia pat ir pagarbiname. Manau, jie verti ir to, ir ano.

K. Pakšto įvaizdį talentingai ir lengvabūdiškai (drauge su jauna poete Sale) sukūrė M. Ivaškevičius ir R. Tuminas spektaklyje „Madagaskaras“ (2004). Šiandienėje kino premjeroje politologijos, o ne kino mokslus baigęs Karolis Kaupinis tą patį herojų pristato pabrėžtinai monochromiškai, su juodomis užsklandomis tarp scenų ir apkarpytais dialogais. Žiūrėdama filmą prisiminiau mūsų kino brolių dvynių (vaidinamų R. Adomaičio ir J. Budraičio) bendravimą dviem žodžiais „Jausmuose“: „Daug kalbi...“ Scenarijaus autoriaus K. Kaupinio pastangos pripildyti savąjį „balioną“ ryškaus žmogaus gyvenimo smilčių, mano galva, yra pavyzdinės, o nūdieniame lietuviško lėkšto kino kontekste iš viso unikalios. Mažiau yra daugiau, – tarsi sako scenaristas ir priverčia mus rimtai susikaupti.

 

Filmo „Nova Lituania“ kadras
Filmo „Nova Lituania“ kadras.

 

K. Kaupinis pasirinko tiktai 1938 m. Kauną (1939 m. mūsų drąsus vizionierius jau sėdėjo Čikagoje). Politologas gudriai apeina A. Smetonos figūrą – filme ji abstrakti, portretiškai tolima, be to, Valentino Masalskio vaidinamas ponas prezidentas avansceną užleidžia kur kas labiau patriotiškesniam ponui premjerui (Juozui Tūbeliui). Tačiau aktorius vis dėlto suspėja brūkštelėti šaržą, ir tokia protingo ir bailaus žmogaus traktuotė, turiu prisipažinti, man maloni (nežinau, kaip tai įvertins A. Smetonos garbintojai).

Scenaristas istorinę situaciją sužymi punktyrais, tarp kurių neišsilavinęs žiūrovas iškart pasimes, žiovaus, stebeilysis į savo mobiliaką, o po filmo sakys: „Ch...a!“ Išsilavinęs knisis internete ir vėlgi turės savų priekaištų. Tačiau originali scenarinė medžiaga sužadina geriausias viltis – oho, lietuviškame kine daugėja intelekto, kvepia tvirtesniais įsitikinimais ir pasaulėžiūra!

Na, taip, gaila, pavyzdžiui, niekaip nepaminėtos ir šiandien karštos aktualybės apie didelių valstybių horizontalumą, o mažų – vertikalumą, būtinybę mažulytei Lietuvai augti kultūriškai... Vietoj daugybės dėstomų pakštiškų teorijų filmas „Naujoji Lietuva“ stengiasi paprastinti, sužmoginti pasakojimą ir įkelia mus į tuometę naująją inteligentų (ir miesčionių) šeimą. Šis leitmotyvas irgi šiek tiek grįstas faktais, čionai lengviau apsisukti aktoriams – jie ir karaliauja drauge su atidžiu smetoninių laikų interjero dailininku Aud­riumi Dumiku.

O štai vizualųjį, montažinį režisieriaus K. Kaupinio ir operatoriaus Simono Glinskio darbą vis dėlto pavadinčiau studentišku, na, dar kol kas studijiniu. Kai kas iš žiūrovų juokėsi klausydamasis sureikšmintų Pakštų šeimos pokalbių, tačiau man juoką kėlė daugkartinis personažų pietavimas ir taisyklingas šaukšto laikymas – net kavinėje pranešus žinią apie Klaipėdos užėmimą, tolumoje sėdinti moteriškė stropiai valgo... O nuolatinis pakaušių ir nugarų filmavimas koridoriuose ir ant užpakalinės automobilio sėdynės! Nepasvertos ir scenų ekraninio laiko proporcijos. O trejos (suskaičiavau) politinės žinios stebuklingu Mykolo Drungos balsu per tuometį radiją! Čia tai bent, pasak profesoriaus, difuzija! Režisierius sako, nemėgstantis Šekspyro ir atviro jausmų demonstravimo, filme siekiama „išvalyto kadro“. Puiku. Tiktai ta jau išvalyta, nusunkta brangi vieta, kaip žinome, tuščia nebūna, ji užpildoma kažkuo kitu. Arba ir lieka žiojėti.

Taip, aktoriai! Vaidotas Martinaitis-premjeras, Aleksas Kazanavičius-profesorius, Rasa Samuolytė-profe­soriaus žmona. Jie filme – realūs atlantai (žinoma, dirbta drauge su režisieriumi ir operatoriumi, kostiumų ir grimo dailininkėmis). Fantastiškai taupiai ir grakščiai suvaidintas epizodas ankštame Pakštų miegamajame! Ir nufilmuotas epizodas prie jūros, kino tiltu sujungiantis mus su senais filmais, iš tiesų minutei realizuojantis viziją Lietuvos, kurios nebėra ir nebus – nuo jūros iki jūros.

K. Kaupinis ateityje planuoja filmą apie Sausio 13-ąją, tačiau jam labiau peršasi ne tokie trileriai, o čechoviškos novelės, hm, gal net „Altorių šešėly“... Tiesa, kol kas filme greta gražių scenų ir nesurežisuoti, pertempti premjero (jei filosofiškai žiūrėsi – ir Lietuvos!) ligos, jo priešinfarktinės būsenos epizodai, kai aktorius paliekamas vienas ant ledo. Atvirukinė prezidento sveikinimo įžanga, kurią vėliau sėkmingai naiviąja maniera pratęsia skustagalviai berniukai medžio darbų pamokoje; mergaitės su skudučiais; džigituojantys kaip senoje kronikoje raiteliai; besimankštinantys kareiviai ir užkandžiaujantys karininkai Sapiegų parke. Kamerines įtemptas tamsiąsias scenas rišantis „bendras“ šviesusis gyvenimo eteris yra pernelyg stropiai atkurtas, gal ir panašus į seną fotografiją, tačiau išduoda debiutantą, kuris bijo padaryti žingsnį į šoną, į kūrybą. Kita vertus, gal tamsta kritikė esti trumparegė ir būtent už tokį režisūrinį stiliuką užsienio festivalis duoda priziuką?

Režisierius ir operatorius, regis, norėjo sukurti statišką, kolapsinę Lietuvą. Užtat ir kadras nejuda, atsisakoma jo vidinio montažo, jis tarsi dokumentinis, tarsi atkurtas iš senos nuotraukos ir dūsta, temsta...

Na, kaip pažiūrėsi. Akiai – po nacionalinių vaikiškų televizijos istorijos pamokų, po trilerinio kino srauto – toks kolapsas gali būti ir atgaiva. Ir gera naujo kino pradžia.

Draugai