Taip, šiandien peržiūrint itin reto žanro – biografinį – lietuvišką filmą „Julius Janonis“, kaip teigia kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė, pirmiausia kliūva jo „atsilikimas laike“, „archajiškas stilius“, „ideologinės schemos“. Juk 1959-ieji yra būsimo auksinio kino dešimtmečio priešaušris. Net ir pas mus, kino provincijoje, paraleliai su „Janoniu“ jau kuriamas supermodernus Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“.

Kita vertus, tokie agresyvūs (arba svarūs) socrealistinio meno pavyzdžiai, praėjus ilgesniam laiko tarpui, irgi atranda savo nišą istorijoje. Neabejoju, kad dar po kokio dešimtmečio naujai smalsiai kartai bus galima drąsiai siūlyti retrospektyvą su pokarinio kino žurnalais „Tarybų Lietuva“ ir keletu vaidybinių filmų (tas pats „Janonis“, „Aušra prie Nemuno“, „Ignotas grįžo namo“). Ir jie sueuropėjusio lietuvio žiūrovo atmintį papildys taip pat turiningai, kaip, pavyzdžiui, papildė prieš kelerius metus surengta galingų socrealizmo dailininkų Silvestro Džiaukšto ir Galinos Petrovos paroda Vilniuje. Kaip visą stalinizmo kūjo ir pjautuvo estetiką be jokių užpakalinių minčių – pasvajokime! – išeksponuotų, tarkim, Augustino Savicko „Kapsukas ir Eidukevičius“, Antano Gudaičio ir Lino Katino „Kiaulininkė“, Žaliojo tilto skulptūros ir pan., bet tiktai išimti iš Grūto parko, Vilniaus savivaldybės pionierių ir masinės politinės psichozės rėmų.

Žiūrint dar toliau į priekį ir matant, kiek jaunų žmonių veržiasi daryti kiną, taip pat skaitant apie Kino centro skirstomus kelis milijonus naujiems trumpiems ir ilgiems filmams, visiems tiems darytojams norisi nuoširdžiai palinkėti... keistų temų. Šiandien naujoviškai atskleisto J. Janonio. Kontroversiško 21 metų poeto savižudžio biografijos varianto. Juk nemokame daryti žanrinio istorinio kino – „Emiliją iš Laisvės alėjos“, 1972-ųjų įvykius Kaune, tiesą sakant, pagal filmo meninius bei pilietinius užmojus ir jų realizavimą galėčiau pavadinti nūdieniu apkerpėjusiu „Janoniu“.

Be to, nemokame įvertinti istorinių asmenybių – gal niekada ir nemokėjome? Nebent jas nuo mūsų dienų skiria šimtai metų ir galime piešti pasakas, statyti abstrakčius paminklus. Kadaise aktoriaus Henriko Kurausko sukurtas J. Janonis taip susiliejo su savo personažu, kad nuo to laiko Lietuva kitaip poeto ir neįsivaizdavo. Nes kino herojaus įtaiga yra su niekuo nesulyginama. Kaip šiandien prisimename Herkų Mantą ar Darių ir Girėną? Bet daugiau nieko ir neturime. Sukurti herojų reikia išsilavinimo, mažiau saviraiškos ir daugiau studijų, įžūlumo ir atsakomybės, pasaulėžiūros ir įsitikinimų.

Režisierių Balio Bratkausko ir Vytauto Dabašinsko (vėliau pasukusių į televizijos užutėkį) bei gero, iš Maskvos komandiruoto ir tvirtai kamerą laikančio operatoriaus Eduardo Rozovskio kino naratyvas rieda pagal Jono Mackonio-Mackevičiaus scenarijų. Pastarajam (labai įdomiam menininkui, ne tik raštingam, bet per ilgą gyvenimą nutapiusiam pusę Vilniaus ir iki šiol figūruojančiam brangiuose dailės aukcionuose) – akivaizdžiai ekrane matosi ir girdisi – už nugaros stovi cenzoriai ir patarėjai, tuomet kinui vadovavusi geležinė ledi Michalina Meškauskienė. Todėl tas naratyvas tiesiog dunda nestabčiodamas, poezija jeigu ir skamba, tai labai sutrumpinta ir vis pertraukiama, gimnazistai ne bėga, o lekia, „šviesioji žvaigždė, sidabrinė žvaigždė“ panelė Milda (aktorė Elena Jackutė-Kurauskienė – tai turbūt pirmoji mūsų kino laimingai suvesta pora) kadruose sparčiai keičiasi su proletarinės kilmės Juste (aktorė Gražina Balandytė).

XX a. kultinis lietuvių teatro aktorius Henrikas Kurauskas, tuomet 30-metis, šiandien net man, jį prisimenančiai ir vertinančiai, vis dėlto per senas vaidmeniui ir gerokai teatriškas. Nugrimuotą „bareljefinį“ jo veidą užtemdo itin gyvos mimikos partnerės ar Balio Barausko vaidinamas ištikimas draugas Edvardas; nepakartojamai šiltas balsas ne realiai perteikia, o kilniai deklamuoja tekstą. Bet tai labiau režisūrinio darbo brokas.

Tačiau pasistengus vis dėlto galima rasti kelias laiką peržengusias, topines filmo scenas. Pompastiškai susėdę tarp pilies griuvėsių (Šiauliuose, ne Vilniuje) ginčijasi Pirmojo pasaulinio karo jaunimas – čionai ir gitara, ir kank­lės, ir patyčios („Išnyksi kaip dūmas tu, džiovininke!“), ir nepasikeitusios net po šimto metų ginčų temos („Juk tu – poetas, ar ten tavo vieta?“; „Aš už laisvą Lietuvą be jokių, rusiškų ar lietuviškų kapitalistų!“). Esame senuose albumuose matę panašių pozuojančių tarpukario būrelių nuotraukų. Taip pat įsimintinai išspręsta ir konkuruojančių dėl Juliaus merginų scena kalėjime.

Visiškai ištežę, nors, rodos, ir nesunkiai sulipdomi vargingos moters, lietuje laukiančios girto vyro, darbininkų streiko („Pūslėtosios rankos, veidai prakaituoti“), revoliucinių Juliaus draugų Voroneže ir Petrograde epizodai. Suvisuomeninti biografiją, kad ir kaip vadai stengėsi, pavyko tik formaliai.

Filme šmėsteli dar anuomet kuklus Kryžių kalnas, pro kurį Julius iš savo kaimo išeina į pasaulį. Skamba „pilėniška“, tuo pačiu dešimtmečiu kaip ir opera „Pilėnai“ sukurta Vytauto Klovos muzika. LKS jaunas dailininkas Arūnas Žebriūnas, apstatinėjęs pokario stalininių filmų interjerus, pavyzdingai atkuria inteligentų saloną, gimnazisto kambarį ir daug prasčiau – darbininkų traktierių.

Paskutiniame „prisuktos“ optimistinės dvasios filmo kadre Julius pasirodo geležinkelio dūmų ir garsų fone, kaip ir anksčiau, plačiai atmerktomis šviesiomis akimis ir atvira kakta. Mirtis lieka už kad­ro, nėra net aiškinamojo prierašo, kas atsitiko herojui. Sveikas, gyvenime!?

Galime net neabejoti, kad dabar kuriama poeto biografija būtų pradėta nuo tos vietos, kur anoji pasibaigė.