Kokius lūkesčius keliame lietuviškam istoriniam kinui? Kodėl jis taip negausiai žiūrimas kino salėse? Reikalingas jis mums ar ne?

Mūsų istoriniai filmai retai kada gerina žiūrimumo rekordus, nors valstybingumo įtvirtinimo lūkesčių kine, rodos, turime. Nostalgiškai prisimenami sovietmečio hitai „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys, 1972), „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas, 1983). Kiekvienas naujas istorinis filmas viešojoje erdvėje paprastai sulaukia kontroversiškų vertinimų, net karštų ginčų. Bet ar tie kalbų malūnai ne tuščiai mala? Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje rodomas dėmesys pasirodžiusiam filmui leidžia manyti, kad visi turi savo nuomonę apie jį, kad filmas formuoja mūsų nacionalinę savimonę. Bet vienokį ar kitokį poveikį gali padaryti tik pamatytas filmas. Kitaip tai – „neskaičiau, nežiūrėjau, bet smerkiu“ atvejis.

Brangus procesas

Istorinio, laikmetį atkuriančio filmo atsiradimas yra brangus kūrybinis ir gamybinis procesas, todėl dažniausiai jis atsiranda pareiškus valią politinėms institucijoms. O tai reiškia, kad tokia juosta turi atliepti valstybės reprezentacines funkcijas, turėti patriotinį ar net propagandinį aspektą, pasižymėti vertingu edukaciniu turiniu ir būti patraukli dideliam žiūrovų ratui. Politinėms institucijoms filmo kūrybiniai, meninės vertės klausimai lieka antraeiliai.

„Kalbant apie filmus, kurių temos liečia traumines tautos patirtis – tremtis, partizaninį karą, – dauguma tokio kino norinčių žmonių labiau nori ne meno kūrinio, bet istorinės teisybės atkūrimo. Politiškai tai nebuvo padaryta: jokios deramos liustracijos, jokių kompensacijų už ištremtus artimuosius ir t. t. Tad iš tokio filmo tikimasi bent jau padoraus atskleidimo, „kaip buvo“, kad „kas nors pagaliau  parodytų, kaip iš tiesų viskas vyko“. Tikimasi politinės tiesos atskleidimo“, – sako režisierius Karolis Kaupinis, kurio naujame, dar ekranų nepasiekusiame filme „Badautojų pusryčiai“ rutuliojasi badautojų namelio prie Lietuvos televizijos pastato istorija 1991 m. sausį.

„Tačiau menininkas politiškai aktualų ir paveikų kūrinį gali sukurti tik tada, jei jo pirminė paskata nėra sukurti politiškai, istoriškai aktualų kūrinį. Tai didžiulis paradoksas, bet jis labai svarbus ir visą laiką pamirštamas. Būtent dėl to dažnai pasmerkti nesėkmei yra valstybės užsakymai kurti istorinius filmus. Pradedama ne nuo to galo – menininkas skatinamas sukurti kūrinį „šia aktualia tema“. O juk pirminis kūrybos instinktas – ne aktualumas, o kažkas asmeniškai itin svarbaus pačiam menininkui. Tad norint gero, politiškai aktualaus kūrinio istorine tema, nėra jokio kito kelio, kaip tik paties menininko paieška istoriniame laike rasti kažką, kas itin aktualu jo šiandieniniam „aš“, jo pastebimoms visuomenės tendencijoms, mūsų būsenoms, problemoms.

Galbūt tada atsiras geras filmas. O jo „gerumas“ reikš tai, kad istorinis periodas, kuris jau atrodė pamirštas, staiga atgis kaip itin aktualus. Bet jei pradedame iš kitos pusės – štai labai svarbus įvykis, asmenybė ar laikas, kas apie jį pastatys filmą? Tuomet beveik garantuotas rezultatas bus klišės, primityvūs režisūriniai sprendimai, plakatiški personažai ir t. t. Ne politinis aktualumas lemia kūrinio gerumą, o kūrinio gerumas kartais nulemia, kad jis tampa dar ir itin aktualus politiškai,“ – aiškina K. Kaupinis.

 

Kadras iš filmo „Poetas“

 

Istorinis kinas XXI amžiuje

Minint Lietuvos valstybės vardo tūkstantmetį, 2006 m. buvo paskelbtas istorinio filmo konkursas. Finalinėje kovoje dėl valstybinio finansavimo susirungė du projektai: Šarūno Barto „Margiris“, pasakojantis tragišką Pilėnų istoriją, ir Raimundo Banionio „Žalgiris – geležies diena“, aukštinantis galingą ir stiprią valstybę, laimėjusią pergalę istoriniame mūšyje. Dėl įvairiausių peripetijų neatsirado nė vienas filmas. 

Antrą kartą kinas buvo įtrauktas į svarbių valstybės datų minėjimą 2017 m., paskelbus Lietuvos šimtmečiui skirtų filmų konkursą. Kino naujienų tinklalapyje „Kinfo“ 2018 m. skelbtame straipsnyje „Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirti filmai – ko laukti?“ tuometinis Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas teigė, kad valstybės šimtmečiui skirti filmai neturi apsiriboti konkrečiais istoriniais laikotarpiais, pvz., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1918-aisiais. Šis kvietimas buvo skirtas filmams, kurie kalba apie šimto metų valstybės laikotarpį.

Septyniolika šimtmečio programos filmų  – vaidybinius, dokumentinius, animacinius, VR (virtualiosios realybės) projektus – kūrė skirtingų kartų, įvairaus kūrybinio braižo režisieriai. Animacijos kūrėjų dėmesys nukrypo į lietuvių kalbos svarbą (Gedimino Šiaulio „Šviesa“) ir literatūros klasiką (Antanas Skučas ekranizavo Just. Marcinkevičiaus „Grybų karą“). Režisierė Kristina Buožytė kūrybingai į VR perkėlė M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulį: jos filmą „Angelų takais“ jau pamatė per 400 000 žiūrovų iš 150 miestų.

Dokumentikos kūrėjus labiau domino asmenybės, iškilūs tautiečiai visame pasaulyje:  populiarusis Bogotos miesto meras Antanas Mockus ir jo mama, menininkė Nijolė Šivickas („Nijolė“, rež. Sandro Bozzolo, 2018), rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas („Tumo kodeksas“, rež. Eimantas Belickas, 2018), plaukikė Rūta Meilutytė („Rūta“, rež. Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis, 2018).

Minėtame straipsnyje R. Kvietkauskas teigė, „kad didžioji dalis šių filmų skirti nacionalinei auditorijai, ir tokio kino reikia, o jo už mus niekas nesukurs. Todėl Lietuvos kino centras žada dėti pastangas, kad šie filmai pasiektų kuo didesnę auditoriją Lietuvoje. Taip pat tikimasi, kad dalis jų sulauks ir tarptautinio dėmesio. Nors šie filmai atlieka tam tikrą edukacinę funkciją, nušviečia Lietuvos istorijoje svarbius įvykius ir asmenybes, svarbiausia yra šių filmų meninė vertė“.

Skaičių magija

Visi kino platintojai kas savaitę teikia filmų lankomumo statistiką Lietuvos kino centrui. Institucijos interneto svetainėje galima rasti visų nuo 1993 m. Lietuvos kino teatruose rodytų populiariausių filmų sąrašą. Pažiūrėkime, kaip Lietuvos žiūrovai domėjosi istoriniais nacio­naliniais filmais, sukurtais per pastaruosius 15 metų.

Labiausiai buvo žiūrimos tos juostos, kurios nuo pat pradinės kūrybos stadijos, nuo scenarijaus rašymo, visų pirma orientavosi į komercinę sėkmę, o ne meninę vertę. Lietuviško istorinio filmo žiūrimumo rekordus sumušė Donato Ulvydo režisuotas „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011). Filmo kūrėjai norėjo įrodyti esantys pajėgūs sukurti vizualų, efektų pripildytą kiną, kuris atlieptų žiūrovų lūkesčius. Įrodyti, kad ir Lietuvoje gali būti sukurtas „tikras“ kinas. Nacionalinius jausmus skatino ne tik „svieto lygintojo“ jaunystės nuotykiai, bet ir įvairiausiais filmavimo rakursais bei technikomis perteiktas mūsų šalies gamtos grožis, už širdies griebė Ievos Narkutės baladė „Raudoni vakarai“. „Kokia nuostabi mūsų šalis“, – tokia mintis glostė filmo žiūrovų širdis. Taip pat viliojo garsaus to paties pavadinimo TV serialo nostalgijos kerai.

Gausiai lankomas buvo filmas „Tarp pilkų debesų“ (rež. Marius Markevičius, 2018), turėjęs ambiciją su holivudiniais užmojais tarptautinei auditorijai anglų kalba ir su užsienio aktoriais papasakoti Lietuvos istoriją, parodyti suluošintus ištremtųjų likimus. Kitas vaidybinis filmas apie tremtį „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013), sukurtas remiantis tikrais faktais, pasakojo vienuolikmetės mergaitės, pasprukusios iš gabenusio į Sibirą traukinių ešelono, istoriją. Filmas sulaukė žiūrovų dėmesio – turbūt svarbiausia buvo aplinkybė, kad tai pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, prabilęs šia tema, nevengiantis parodyti nei smurto, nei žiaurumo. Žiūrovų gausiai sulaukė ir to paties režisieriaus „Pelėdų kalnas“ (2018), vėlgi grąžinantis į pokario laiką, ir tradicinė patriotinė juosta „Emilija iš laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), kalbanti apie 1972 m. neramumus Kaune, ir „Purpurinis rūkas“ (rež. R. Banionis, 2019), paliečiantis Holokausto temą.

Analizuojant šių filmų lankomumo skaičius, reikėtų atkreipti dėmesį, kad dėl istoriškai svarbių temų kai kurie iš jų tapo edukacine priemone moksleiviams. Klasėmis lankydamiesi kine, spėju, jie nemažai prisidėjo prie aukštų filmų žiūrėjimo rodiklių.

Ieškantis savitos raiškos, orientuotas labiau į meninę vertę, istorinėmis temomis sukurtas kinas irgi gali sudominti publiką, nors tokių filmų žiūrimumas gerokai nusileidžia komercinėms juostoms. Tragišką talentingo rašytojo likimą pokario kovų fone atskleidęs „Poetas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamoševičius, 2023) ar artėjančios katastrofos akivaizdoje „atsarginės Lietuvos“ idėją kelianti „Nova Lituania“ (rež. K. Kaupinis, 2020) surinko palyginti nemažai žiūrovų. Beje, „Nova Lituania“ buvo pirmasis po karantino į ekranus išleistas lietuviškas filmas. Pandeminiai suvaržymai sutrikdė daugelio filmų ekraninį likimą.

Manyčiau, kad istoriniam kinui galima priskirti ir vadinamuosius laikmečio filmus (period film), juk juose irgi susiduriame su istorija, tam tikro laikmečio aktualijomis ir kontekstu, parodome savo požiūrį į jį. Šiuo metu per kino teatrų sales pergalingai žygiuoja „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024), grąžinantis į pirmą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, brandinusį ne tik jaunąją kartą, bet ir jauną valstybę. Tas laikas Emilio Vėlyvio filme „Piktųjų karta“ (2020) yra visų blogybių pradžia. Čia į jį pasižiūrėta per kriminalinio trilerio žanrą, o tai labai sudomino žiūrovus. Kaip ir Eglės Vertelytės „Stebuklas“ (2017), irgi nukeliantis į dešimto dešimtmečio pradžią, kai iškovotos nepriklausomybės euforiją temdė nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, mafija. Gal dėmesį atkreipė tragikomiška intonacija, gal tai, kad „Stebuklas“ buvo vienas pirmųjų vaidybinių filmų apie tą laiką, o gal sudomino jaunosios kartos požiūris į anuos metus. 

Vertinant lietuviškų istorinių ir laikmečio filmų žiūrimumo kino teatruose rezultatus, reikia paminėti, kad filmų gyvenimas nesibaigia jų rodymu kino teatruose. Pateiktus duomenis koreguotų žiūrovų, pamačiusių šiuos filmus per TV ar internetines platformas, skaičius. 

Pavyzdys – tarpukario opera?

„Lietuvos valstybingumo kūrimą kine galėtų puikiai atskleisti Valstybės teatro istorija, kai opera buvo nacionalinio išsipildymo vieta. Žiūrint į valstybės finansavimą, daugiau nei teatrui buvo skiriama tik Užsienio reikalų ministerijai. 1931 m. pastatyta net vienuolika operų ir keletas baleto spektaklių. Teatro solistai buvo tiesiog garbinami. Kiprui Petrauskui dar gyvam esant, jo vardu pavadinta gatvė Kaune. Operą pamėgti visoje šalyje labai padėjo jos atlikimas lietuvių kalba. Mūsų solistų dainuojamas operų arijas įrašinėjo Valstybės radiofonas, jų plačiai klausydavosi per radiją. Ūkininkai švilpaudavo žinomas arijas. Pats Antanas Smetona buvo didelis operos gerbėjas, ją globojęs ir dažnai lankydavęs. Tokiame fone dar galima pridurti labai įdomią melodraminę liniją. Operos solistės Veronikos Puodėnaitės gyvenimas susiklostė taip, kad nebereikia fantazijos ką nors prikurti kinui. Debiutavusi Valstybės teatre, ji išvažiavo mokytis į Italiją. Buvo pirmoji lietuvių solistė, dainavusi „La Scala“ teatre Milane. Tačiau 1932 m. jai teko nutraukti tarptautinę karjerą ir grįžti į Valstybės teatrą atidirbti už studijoms suteiktą stipendiją. Kaune užsimezgė romanas su vedusiu žinomu muziku, o 1933 m. ji staiga mirė nuo, kaip sklandė gandai, kriminalinio aborto komplikacijų“, – vertą filmo istoriją pasakoja muzikologė Jūratė Katinaitė.

Štai kaip susiduria žmogaus širdies aistros ir stiprus istorinis interesas. Argi ne to ir reikia geram istoriniam kinui?

Istoriniai ir laikmečio (period) filmai¹

 

Filmas	Žiūrovai	Pajamos
„Tadas Blinda. Pradžia“, rež. Donatas Ulvydas, 2011	303 036	1 089 046
„Tarp pilkų debesų“, rež. Marius Markevičius, 2018	262 391	1 391 093
„Pietinia kronikas“, rež. Ignas Miškinis, 2024	260 7752	2 006 6312
„Piktųjų karta“, rež. Emilis Vėlyvis, 2021	144 238	1 004 807
„Emilija iš laisvės alėjos“, rež. Donatas Ulvydas, 2017	123 348	577 805
„Pelėdų kalnas“, rež. Audrius Juzėnas, 2018	85 148	446 993
„Ekskursantė“, rež. Audrius Juzėnas, 2013	59 574	192 283
„Poetas“, rež. Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamoševičius, 2022	48 754	286 881
„Purpurinis rūkas“, rež. Raimundas Banionis, 2019	33 038	159 978
„Šuolis“, rež. Giedrė Žickytė, 2020	30 148	168 274
„Rūta“, rež. Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis, 2018	29 143	52 671
„Stebuklas“, rež. Eglė Vertelytė, 2017	17 388	83 499
„Sutemose“, rež. Šarūnas Bartas, 2019	11 856	53 173
„Nova Lituania“, rež. Karolis Kaupinis, 2020	11 172	61 099
„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, rež. Sergei Loznitsa, 2021	9285	52 322
„Duburys“, rež. Gytis Lukšas, 2009	8847	33 043
„Izaokas“, rež. Jurgis Matulevičius, 2019	7836	43 144
„Gimtinė“, rež. Tomas Vengris, 2019	5829	30 140
„Senekos diena“, rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2016	5681	23 323
„Mamutų medžioklė“, rež. Aistė Stonytė, 2023	4211	24 509
„Švelnūs kariai“, rež. Marija Stonytė, 2021	1770	8611
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“, rež. Giedrė Žickytė, 2011	1650	3381
„Tumo kodeksas“, rež. Eimantas Belickas, 2018	508	1878
„Lituanie, mano laisve“, rež. Martina Jab­lonskytė, 2018	63	241

 

1      Filmai, sukurti per pastaruosius 15 metų. Lietuvos kino centro duomenys.

2      Vasario 16 d. duomenys, filmas dar rodomas kino teatruose.