16-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis „Trumpi, bet filmai“ (sausio 18–24 d.)

 

Vieni užsuka į knygyną (man mielesnis be kavos aparato šniokštimo) ir vieno kambario galeriją, kiti iškilmingai išsiruošia į šurmulingas knygų ir dailės muges. Vieni labiau mėgsta mažą parduotuvę nei didelę, labiau senamiestyje įsispraudusį kino teatriuką nei griozdą su daugybe salių.

Vis dėlto kodėl liaudies masės traukia į „Scanoramą“ ir „Kino pavasarį“? Nori prisiliesti prie globalaus, svarbaus, rinktinio? Patekti į žinovų suformuotą erd­vę ir būtį, kurioje tu jau tikrai kažką atrasi ir suprasi? Na, taip, daug gabalų iš eilės žiūrintį kinomaną ar žurnalistą su akreditacija apima kino svaigulys – jis kurį laiką vaikščios apsalęs nuo istorijų antplūdžio. Įspėju: ši psichoterapija ne itin sveika ir netgi rizikinga, atsilupsi nuo kasdienybės, kuri toli gražu ne tokia kondensuota kaip ekranas. Be to, ir tasai didelių festivalių ekranas nūnai yra persikreipęs: pelningų organizatoriams festivalių pridygę kaip grybų radioaktyviame miške, įtariu, jų tuoj bus daugiau nei pačių filmų (suraskite nors vieną kur nors neapdovanotą filmą!); festivaliai jau seniai iškeitė kūrinio grynai meninės vertės monetą į tendencingą ir pažangią politinę, socialinę, ekologinę; festivalinės programos vis plečiasi, o ne specifiškai siaurėja, siūlydamos prekes visiems skoniams, kuratoriai šitaip išvengia atsakomybės, savitumo (raskite bent 3–5 skirtumus tarp „Scan.“ ir KP).

 

„Motinos“

 

Mano galva, sinefilams daug geriau kreipti dėmesį į apibrėžto formato festivalius, tokius kaip štai šį kartą minimas – „Trumpi, bet filmai“, „Pirmoji banga“, „Nepatogus kinas“, Kauno kino festivalis, „Žiemos ekranai“, VDFF, „Tindirindis“. Ir, žinoma, namų ekranuose nuo A iki Ž žiūrėti vardines kino genijų retro­spektyvas – savarankiškai studijuoti kino meną.

Trumpametražio filmo žanras lietuviams – apsakymų, novelių, esė mėgėjams – yra artimas. O pastaraisiais dešimtmečiais – artimas ir jauniems ambicingiems, linkusiems rizikuoti ir brautis į tankias kino statytojų gretas, kadangi kino finansavimas palankus debiutams. Lietuviškos, po pusantros valandos programos festivalyje „Trumpi, bet filmai“ buvo sudarytos net dvi: 5+6 filmai. Iš jų suabejočiau animacinių filmų „Elena“ ir „Mora Mora“ teise įsirašyti į „Trumpus“. Kita vertus, ir į likusias programas įtraukdami animaciją organizatoriai tarsi mėgina kompensuoti suaugusių žiūrovų dėmesio stoką šiai meno rūšiai. Taip pat abejoju dėl dokumentinio filmo „Čia buvo Vilnius“, kuriuo kaip režisierius debiutavo patyręs operatorius Eitvydas Doškus ir kuris yra filmas be jokių „bet“. Toks repertua­rinis gudravimas vėlgi rodo nenumaldomą norą plėstis, o ne laikytis lokaliai nusibrėžto apskritimo. Žinoma, E. Doškaus genialų filmą su džiaugsmu darsyk – kiek daug naujo galima pasakyti apie Vilnių! – pažiūrėjau savo namų ekrane. („Šortus“ galima žiūrėti ir taip – galbūt ateityje jie išvis pereis į „šortinį“ internetinį apmokamą festivalį?) O iš visų vaidybinių novelių išsiskiria režisierės ir dramaturgės Birutės Kapustinskaitės su įkvėpimu, lengva ranka sukurtas buitinis opusas „Motinos“ su nuostabia aktore Aldona Vilutyte. Aktoriai (Arvydas Dapšys, Mantas Zemleckas), kaip ir operatoriai, žinia, tempia ir kitus jauniklių filmus, kita vertus, tie operatoriai (Vytautas Katkus, Milda Juodvalkytė, Zbignevas Bartoševičius) čia irgi turi laisvus plotus pasitaškyti savo rakursais tamsoje ar pro stiklus.

Atskirai sudaryta Pietų Korėjos programa kiek nuvylė. Tik vienas vaidybinis filmas „Sraigė“ surezga padorų, lėtą naratyvą su raiškiai artikuliuota pabaiga. Jaunų korėjiečių porų kasdienė egzistencija stebėtinai panaši į lietuvių. „Manyje kažkas pasikeitė. Reikėjo naujos pradžios“, „Apėjus ratą ir sugrįžus į tą pačią vietą, būna ne tas pats“... Problemytės tos pačios, stilius, žinia, kitoks. Tarsi atvirkštinė to paties audinio pusė. Atrodo, raštas lemia originalią azijiečių vaizdų kultūrą – kilusi iš hieroglifų, iš tos daiktų ir sąvokų geo­metrijos, ji tampa kitaip judančio kino vertikale.

Depresijos virusą auginančioje, ištvermės reikalaujančioje programoje „Sekretai“ supratau, kad esu nepajėgi žiūrėti absoliučiai nebylaus filmo – rumuniškas fotoalbumas „Atsiminimai iš Rytų fronto“ buvo vartomas tyloje ir tai buvo fiziologiškai nepakeliama. Vienas iš šio eksperimento autorių yra Radu Jude, matyt, šitaip besiilsintis po pilno metro filmo „Nesėk­mė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“. (Kažkodėl mūsų vyresni kino meistrai panašių „šortų“ nesiima, nėra tokios mados.)

O įdomiausias programos kūrinys, amerikiečių kapinių poema „Marmurinė makaulė“, mane „išdūrė“ – žiūrėjau jį kaip dokumentinį, nes patikėjau, kad ir Amerikoje gali būti tokių nuostabių keistuolių kaip pagrindinis veikėjas, šluostantis dulkes nuo paminklų ir pasakojantis apie mirusius. Pasirodo, čia buvo storulis aktorius Chipas Meisteris.

Programoje „Scenos iš šeimyninio gyvenimo“ patalpintas vieno amerikiečio tėvelio daug metų – nuo kūdikystės iki pilnametystės – filmuojamas interviu su dukrele „Kaip matuoti metus“ laimėjo šio festivalio prizą. Hm, vadinamoji tarptautinė žiuri gal ir pakelia festivalio išorinį prestižą, įrašo jį į kažkokius sąrašus, išeikvoja finansus, tačiau abejoju, ar publikai rūpi jos nuomonė. Ir pastarasis daugiametis šeiminis interviu, nuoširdus ir šiltas, kino istorijoje tikrai nenaujas. Bet, žinoma, skatintinas pavyzdys visiems tėveliams.

 

„Upės Senos ašaros“

 

Savita pasirodė programa „Protestas“, kurią jaunai publikai pasiūlė 16–18 metų „Meno avilio“ nariai. Šiems „programeriams“ skiriu virtualų prizą už įdomiausios programos sudarymą. Nelengvas kinų režisieriaus dokumentinio filmo „Pažvelk į mane“ siekis – suaugęs sūnus su videokamera sugrįžta į tėvų jaunystę ir šitaip atstato ryšį, išskaičiuoja savo paties likimą. Suomiška tyli karinė novelė „Marška“ ir baltarusių estetiškai atgamintas pasipriešinimo „Vadovėlis“, prancūziška sodri animacija su įnirtusiais alžyriečiais 1961-ųjų Paryžiaus streike „Upės Senos ašaros“ – trumpi, bet geresni ir už ilgus. O aš pati kitų metų jauniesiems pasiūlyčiau retroprogramą, kurioje būtų supresuoti garsių pasaulinių vardų pirmi blynai...

Žinoma, programinę mozaiką gali sudėlioti ir nuolat įterpdamas tą dvejojantį „bet“ iš festivalio pavadinimo. Betgi neverta, nes šie filmai iš tavęs atima mažai laiko, nėra pretenzingi, plačiai bylojantys.

„Trumpi, bet filmai“ po Vilniaus ekranų išvežami į kitus didžiuosius miestus. O kodėl ne į mažuosius? Kodėl apskritai šio festivalio pradžia negalėtų įvykti Pakruojyje ar Vilkaviškyje?

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.