„Mano Eldoradas“. Giedrės Kaukaitės tekstus „Lit­menis“ spausdino, spausdino ir dar prašė. Pasirodo, ji rašo taip, kaip dainuoja!

O nūnai dar vienas menininkas atgulė į knygą apie save ir kitus... Taip, daugybės leidžiamų biografijų, portretų, apybraižų krūvoje knyga iš karto išsiskiria stilingai valdoma pačios autorės (redaktorei beveik nereikėjo taisyti) plunksna. Tačiau ar aukšta siekiamybė išskleisti prieš publiką dainininkės gyvenimą įvykdyta su kaupu? Sakyčiau, kad ne, kad uždaras lietuviškas būdas tarsi toji scenos uždanga tebešlama ir tebekoreguoja lietuviško charakterio, mentaliteto kūrybą. Jis lieka numanomas – ypač lyginant su pas mus XX a. itin skaityta atlapaširdiška rusų memuaristika.

Be abejo, po savo vaikystės (ir net kūdikystės) eldorado pievas G. Kaukaitė vaikšto laisvai, kūrybiškai. Ir nesvarbu, kas tenai yra realu, o kas atminties gal kitaip pakreipta, – visi tie daiktai, visi žmonės yra tikri ir patikimi, tik savaip meniškai kristalizavęsi. Taip su vaikystės prisiminimais atsitinka kiekvienam žmogui pagal jo pajėgas. „Tada galim lėkti nuo kalno vien tik ant klumpių sutūpę, į klumpių nosis įsistvėrę (...). Kai storos vilnonės kojinės nuo sniego suragėja, turim eiti namo, kitaip Mama bars“ (p. 35), „Įsivaizduokit, teatre ji lyg niekur nieko perlipo į kitą eilę per kėdės atlošą. Tiesiog laukinė“ (p. 70). Ši išdykusi Giedrė Mama vadina ją ilgai auginusią, mylimiausią močiutę, nes tikrai Mamytei reikėjo mokytis ir tapti mokslininke.

 

Giedrė Kaukaitė. „Mano Eldoradas. Apie aną ir šį laiką“. Dizainerė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Įžengus į sąmoningą amžių, vos po ketvirčio knygos, statomos kulisos, iš už kurių į šviesą išeina... kolegos ir kiti sutikti žmonės. Vadinasi, bus apie save per kitus. Tai toks elegantiškas savistabos būdas, iš tiesų atveriantis praėjusį laiką, tačiau niveliuojantis, choristu paverčiantis tave patį. At­skiri tekstai spaudoje to neparodė, bet dabar rodo knygos proporcijos, kurioms kaip vaidmeniui operoje ar soliniam koncertui trūksta pačios solistės individualybės.

G. Kaukaitė tapo artimus originalui moterų dainininkių portretus. Štai žiūrėkit Aleksandra Staškevičiūtė („Jos balsą jusdavai kone apčiuopiamai, regis, galėjai rankom paliesti (...), profesorė lieps apkabinti ją per liemenį: „Nori parodysiu kaip gamą dainuot?“ Vos pastebimai įkvėps ir dviejų oktavų gamą padainuos šešiskart neatsikvėpusi“, p. 90), Elena Čiudakova („Ji žiūri į mane iš apačios į viršų, pritūpusi matau neįtikėtinai didelę erdvę jos burnoj, juokais sakau: „Beveik kaip cerkvės skliautas!“ Aš daug aukštesnė, bet mano burna triskart mažesnė. Ką daryt?“, p. 100), Nijolė Ambrazaitytė („Priminė kilmingą žvėrį – taikų, bet pasiruošusį gintis. (...) tarsi Ievos Simonaitytės personažas“, p. 278). O štai kokie briaunuoti charakteriai: režisierės Vlados Mikštaitės („Vyriškoji dainininkų kompanija (...) imituodavo Mikštaitės kalbėseną ir laikyseną, taip leisdami suprasti, kad dominuoti jai nebus leista. Chebros savisaugos jausmas geidžiant pirmauti ir suvokiant, kad nė vienas jų nei talentu, nei išsilavinimu Mikštaitei neprilygsta“, p. 128), dirigento Jono Aleksos („Nekenčiu dainininkų. Turėjau absoliučią klausą, bet dainininkai man ją sugadino. Tas jūsų balsas kaip muilas, niekaip negaliu sučiupti“, p. 119).

Pačios Giedrės autoportretas lieka nenutapytas. Tiesa, ji kaip atidi muzikologė, liaudies dainų bei lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos atlikėja prisistato skyriuje „Mano kelrodės dainos“.

/ / /

Filmą „Čia buvo Vilnius“ (rugsėjo 22 d.) Vilniaus dokumentinių filmų festivalis parodė per atidarymą su gyvu, itin aktyviu garso takeliu (grojo patys autoriai Paulius Kilbauskas, Vygintas Kisevičius), nes 23 minutes trunkantys juodi ir balti kadrai yra išlaisvinti nuo teksto. Filmo žanras – miesto simfonija – jau seniai kino istorijoje įsitvirtinęs, leidžiantis tau drauge su autoriumi-dirigentu pakilti virš savo ir savo miesto būties. Panašų 19 minučių filmą „Laikas eina per miestą“ 1966-aisiais yra sukūrę Almantas Grikevičius ir Zacharijus Putilovas – tik su įžanginėmis Justino Marcinkevičiaus eilutėmis iš poemos „Siena“ („Suaižėjusi seno miesto siena / Lyg pilkas ekranas / Pasakoja žmogaus istoriją / Taupiom šiuolaikinėm priemonėm.“).

Gražu, kad jaunas operatorius, o dabar ir debiutuojantis režisierius Eitvydas Doškus demonstruoja savo kūrinio pradžią, įkvėpimą kilus iš nenublankusios LTSR kino klasikos. Ir vėliau šie filmai bus rodomi kartu. Taigi bus proga pamatyti tuščia Vilniaus M. Kutuzovo (S. Daukanto) aikšte polonezo žingsneliu vėl prakaukšintį baltą laisvą žirgą. Dar bus cituojami troleibusų laidai iš aukštai, o tematiškai – miegamieji sostinės rajonai, šventės... Tačiau intonacija naujame filme apie seną miestą bus kita.

 

„Čia buvo Vilnius“

 

E. Doškaus trumpas filmas, pirmąsyk žiūrimas, man pasirodė labai ilgas. Jis susidėjo iš netikėtų, vis kitaip skambančių posmų – grėsmingų, plaukiančių, viltingesnių, klaidinančių, siaubingų, mistinių. Iš disharmonijos.

Vilnius filme galbūt ir ne Vilnius, galbūt kitas planetos miestas. Simfonijos prologas su tais nukirstais, antenuotais daugiaaukščių stogais, iš už vienos plokštumos išaugančia kita yra nufilmuotas ir įgarsintas nūdienių tarkovskiškų stalkerių. Tas pats pribloškia ir vėliau, filmuojant jau ant žemės – ypač filmo kulminacijoje – 2018-ųjų Dainų ir šokių šventėje, kai šokėjų gretoms pritaikomas kitoks ritmas ir taktas.

E. Doškus sako, kad jo filmas (ir apskritai kino kamera) liudija, kas buvo ir kas bus, o esaties išvis nėra. Na, svarbus menininko pranešimas ir paraiška.

Neužtenka filmą pažiūrėti vieną kartą. Reikia dar. Ir tada – jeigu žiūrėti į pasaulį pagal E. Doškų – tai bus kitas filmas.

Norisi pasveikinti autoriumi pasitikėjusiais – prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę ir „Meno avilį“.

P. S. Netikėtai E. Doškaus opusas susisiejo su jau kitą vakarą įvykusia Šarūno Nako garsų ir blyksnių programa „Trys seansai“ („Organum“ koncertų salė). Kompozitorius, legendinis ir nepralenkiamas radijo laidų kūrėjas (deja, nepasiekiamas nė vienos televizijos „nosiai“) buvo įkvėptas taip pat legendinio Johno Cassaveteso 1974-ųjų filmo „Paveikta moteris“ (ji klausosi operų ir, rodos, gyvena vienoje iš jų). Šarūnas surežisavo kanklininkės Aistės Bružaitės ir LT kariuomenės pučiamųjų orkestro seansą, kuriame už salės langų Savanorių prospektu riedėjo automobiliai, virpėjo vis ta pati „apribotų kanklių“ styga, vyko jaukus liūdno vyro ir linksmos moters pokalbis, ausies klausą naikino pučiamųjų decibelas, kanklių stygas – atsuktuvas žavios blondinės Aistės rankoje. O Šarūnas, apsirengęs juodu pagrabiniu kostiumu, teigė, kad niekas ir niekaip negali būti pakeista... Prie šitos intonacijos prisiderino ir netikėtai koncerte (ir Vilniaus mažajame teatre) apsilankęs rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas.

/ / /

„Vesper“ (žvaigždė Vakarė) – už 5 milijonus eurų lietuvių, prancūzų ir belgų sukurtas fantastinis dviejų valandų filmas – niekam nepadarys gėdos ES ekranuose. Kas jame lietuviška? Sakyčiau, organiškai nauja kalba transformuota baisi baisi nauja pasaka.

Pasaka nufilmuota Vilniaus apylinkėse – Lietuvos miškas ir dirvonai, žali, rudi ir visokie, apsireiškia ne „kartą, prieš daugelį metų“, o „kartą, po kelių šimtų metų“. Ir galiausiai suteikia kvailą viltį, kad homo sapiens tuose miškuose neišnyks.

 

„Vesper“

 

Filmą kūrė talentinga režisierė Kristina Buožytė su ankstesnių savo filmų („Kolekcionierė“, „Aurora“) bendraautoriais – scenaristu ir režisieriumi prancūzu Bruno Samperiu ir operatoriumi Feliksu Abrukausku. Filmas įgarsintas ir suvaidintas užsienio aktorių anglų kalba (su lietuviškais subtitrais). Taigi, kaip ir priklauso po tiekos metų?..

14-metė (nors aktorės išvaizda lytiškai subendrinta) vardu Vesper eina į mišką... žibučių ir jų randa. Nesinori atpasakoti gerai parašyto ir perteikto scenarijaus, tuo labiau tobulai išsukto finalo. Apgailestavau nebent dėl pabaigoje iš kompiuterinių žaidimų iššokusių geležinių manekenų. Ir galbūt dėl nuolat skambančios ir siužetą paslaugiai aptarnaujančios ES muzikos. Lietuvių kompozitorė, niujorkietė Žibuoklė Martinaitytė būtų apšvietusi filmą ryškiau ir pasiekusi Vesper.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.