Nieko nedaryti, kad išlaikytum pasaulio tvarumą. Neatsilikti ar veiksmingai atsisakyti sėkmės keliamo spaudimo? Pasufleruos lenkiško kino personažai.
Kadras iš filmo „Žydinti laukinė pieva“
(Ne)sėkmės herojai
Emos Buchwald filme „Žydinti laukinė pieva“ („Piękna łąka kwietna“, 2022) stebime Emilio (akt. Andrzejus Kłakas) grumtynes su laiku, žmonėmis ir pačiu savimi, kai jis didesnę dalį dėmesio ir jėgų nieko nepaisydamas skiria filmo pavadinime figūruojančiai pievai ir kliento įtikinėjimui, kad būtent tokią vietoj lygios žolytės pasisėtų prie savo namo.
Kokios galimos žiūrovų reakcijos į šį personažą? Nepatogumas (galimas menamo žiūrovo komentaras: nevykėlis!), užuojauta (niekas jam nepavyksta), susierzinimas (kaip galima šitaip elgtis?), bet pirmiausia – susidomėjimas ir pritarimas (būtent taip ardoma sistema!). Režisierei lyg per didinamąjį stiklą pavyko užčiuopti, kokie yra kapitalizmo sukurti lūkesčiai sėkmės lydymam šiuolaikiniam žmogui, kuriuos jis visada išpildo, konfliktinėse situacijose geba konstruktyviai išreikšti savo požiūrį ir sėkmingai atlieka visus socialinius vaidmenis. E. Buchwald sukūrė pasaulį, kuriame įgarsinamos kritiškos mintys: alternatyva modernistiniam efektyvumo modeliui, matuojamam banko sąskaitos likučiu, visuomeniniu prestižu, sėkmingais santykiais ar sukauptu materialiniu turtu. Keistokai besielgiantis kraštovaizdžio architektas gal ir nesuvaldo savo pykčio ar impulsų, nesugeba suplanuoti kelionės į oro uostą, negiria klientų – naujųjų lenkų fantazijų turėti madingą sodelį. Vis dėlto Emilis siūlo alternatyvą priimtai tvarkai: ne maištauja, bet nusisuka nuo jos, dėmesį sutelkdamas į ekosistemą, nepriklausančią nuo žmonių įstatymų.
Po 1989 m. lenkiškas kinas pateikė ištisą galeriją veikėjų, vyrų ir moterų, atspindinčių šiuo metu vyraujantį įsivaizdavimą apie efektyvumą, vedantį į materialinę ir socialinę pažangą. Ekonominių permainų kontekste šiuos veikėjus aprašė rašytojas Michałas Piepiórka, sukurdamas savarankiškai iškilusiųjų ir nuo pokyčių nukentėjusiųjų grupinį portretą: verslininkai, gangsteriai ir nustumtieji nuo vartotojiškos gerovės. O režisierė Katarzyna Taras išskirtinį dėmesį skyrė personažams, apimtiems nusivylimo ir nepasitenkinimo pokomunistine tikrove; tokius žmones Mareko Koterskio filme „Nevykėlio diena“ („Dzień świra“, 2003) globoja veikėjas Adamas Miaučinskis.
Emilis iš „Žydinčios laukinės pievos“ išsilaisvina iš pančių ar konsteliacijos, kurią sudaro sėkmės lydymas žmogus, homo sovieticus ir nevykėlis. Jis juda visai kitokių vertybių lauke, kuriame svarbu jausti ryšį su pasauliu, susitaikyti su tuo, ko neįmanoma visiškai numatyti ar kontroliuoti (pieva), ir siekti tikslų, kurių neįmanoma patikrinti SMART medodologija. (SMART metodas naudojamas siekiant sukurti aiškius, realius ir pasiekiamus tikslus, kiekvienas tikslas turi atitikti penkias charakteristikas: būti konkretus (specific), pamatuojamas (measurable), pasiekiamas (attainable), svarbus (relevant), atliktas per tam tikrą laiką (time bound) – vert. past.) Todėl efektyvumą iš tokios perspektyvos suprantu ne kaip 10 dešimtmetyje įsivaizduojamos sėkmės rodiklių įgyvendinimą, o kaip pastangas ir jėgas, skiriamas bandant įsišaknyti pasaulyje ir kurti santykius su aplinka.
Emilio pirmtakų (anti)herojų buvo režisieriaus Bodo Koxo filmuose „Žmogus su stebuklinga dėžute“ („Człowiek z magicznym pudełkiem“, 2017), „Mergina iš spintos“, („Dziewczyna z szafy“, 2012), Andrzejaus Jakimowskio filmuose „Įsivaizduok“ („Imagine“, 2012), „Burtai“ („Sztuczki“, 2007), „Užmerk akis“ („Zmruż oczy“, 2003).
Kadras iš filmo „Užmerk akis“
Pasikeitusios krapštukės
Išskirtinio dėmesio nusipelno moterų personažai, besiskiriantys nuo kanoninių motinos lenkės, verslininkės ar femme fatale figūrų, atsiradusių iš pasakojimų apie efektyvumą šeimos, darbo ar seksualinėje sferoje. Atidžiau pažvelgsiu keletą tokių personažių iš pastarųjų metų lenkiško kino.
Pirmiausia jas atrandu Annos Jadowskos ir Agnieszkos Smoczyńskos filmuose. Tai herojės, kurios nuolat stengiasi, imasi fizinio ir emocinio darbo. Jos eina vėžėmis, vedančiomis į tradiciškai ir kapitalistiškai suprantamą sėkmę, pildo patriarchalinės visuomenės lūkesčius tyliai juos žlugdydamos. Jos diskretiškai pasitraukia iš lenktynių, nebyliai ginčija pergalės matus, savo energiją kreipia į pasyvų pasipriešinimą. Knygos „Keistas pralaimėjimo menas“ („The Queer Art of Failure“, 2011) autorius Jackas Halberstamas jas pavadintų antisocialaus moteriškumo išraiškomis, atsiskleidžiančiomis per atsisakymą, tylėjimą, pasitraukimą iš dėmesio centro.
Kino tyrinėtoja Klaudia Rachubińska šiuo požiūriu analizuoja A. Smoczyńskos filmo „Tyliosios dvynės“ („Silent Twins“, 2022) seserų Gibons pasirinkimą tylėti: „Tai [...], kas glūdi šios istorijos šerdyje, visai nėra tylėjimas, [...] o nuoseklus atsisakymas dalyvauti visuomenėje jos diktuojamomis sąlygomis.“ Jei būtent tokiu kampu pažvelgtume į dvynių, nieko neturinčių pagal visuomeninius, ekonominius ir rasinius prestižo kriterijus, elgseną, paaiškėtų, kad šis akivaizdus silpnumas ir nesėkmė yra tikrasis pasipriešinimo pagrindas. Tokia strategija yra mažiau akivaizdi Lenkijoje vykstančiose istorijose su baltaodėmis personažėmis, tačiau jas irgi vertinu kaip griaunančias nusistovėjusias normas.
A. Smoczyńskos herojė, kurios neveiksnumas (kaip motinos, žmonos, dukters, mokytojos) yra pasipriešinimo, pranokstančio nesėkmę, išraiška, – Kinga / Alicija (akt. Gabriela Muskała) iš filmo „Fuga“ (2018). Kai ją atpažįsta per televiziją ir amneziją patyrusi moteris grįžta į savo šeimą, artimieji susiduria su vulgariu, nenormaliu jos elgesiu. Jie iškelia uždavinį: nuo disociacinės fugos kenčianti Kinga / Alicija privalo prisiminti, kas ji tokia, ir grįžti į ankstesnius socialinius vaidmenis. Tačiau po nelaimingo atsitikimo įžūlumo įgijusi Alicija, pasivadinusi nauju vardu, visai to nenori. Pokalbiuose ir praeities šmėkštelėjimuose, sapnuose žiūrovai atranda jos istoriją: nors iš pažiūros atrodė, kad darbe ir santykiuose ji pasiekia efektyvumo kartelę, iš esmės jos gyvenimas buvo pražūtin vedanti katastrofų virtinė. Galiausiai protagonistė nebesistengia savęs atkurti ir vieną dieną išeina tyliai palikdama šeimą jau antrą kartą, šį sykį sąmoningai priėmusi sprendimą.
Tyrinėtojai Agnieszka Powierska ir Adamas Domalewskis pateisina ją: „Etiketu galima suabejoti [...], tai liečia ir socialines funkcijas.“ Atsisakydama visų veiksmų, vedančių į aplinkos lūkesčių sukurtus tikslus, Alicija (jau nebe Kinga) atsiskleidžia kaip normas griaunančios (nors ir tylios) pasipriešinimo sveiko proto diktuojamoms vertybėms strategijos įgyvendintoja.
Reikšmingas ir jos ryšys su žeme – veikėja labiau priklauso pasauliui, kuriame negalioja nei žmonių įstatymai, nei socialinės nuostatos, ir veiksminga yra tai, kas užtikrina išlikimą išsaugant integralumą.
Panašiai vertinu Evą (akt. Marta Nieradkiewicz) Annos Jadowskos filme „Laukinės rožės“ („Dzikie róże“, 2017), pasirodžiusiame metais anksčiau už „Fugą“. Eva ne tik laužo draudimus konservatyvioje, nors ir šiuolaikiškai suprantamos pažangos siekiančioje bendruomenėje. Ji netelpa turtingo ir tvarkingo (erdviškai ir socialiai) kaimo primestuose rėmuose. Jos veiklos židinys yra laukinių rožių plantacija miške, pavaldi laiko tėkmei, priklausanti skaudžiai biologinei plotmei. Žiedlapių rinkimas ir džiovinimas kapitalistiniu požiūriu yra beprasmis darbas, tačiau Eva priešinasi vyro išpažįstamam produktyvumui ir renkasi nieko nedarymą (Jenny Odell knygos „How to do nothing“ parafrazė) ekosistemos ritmu.
Moteris iš miško į šiuolaikinį namą parneša dulkių ir smėlio, purvindama estetiškai apibrėžtą ekonominės pažangos įvaizdį. Ekrane vaizduojamos bendruomenės vertybių požiūriu, Eva sugriauna santuoką, kelia grėsmę šeimos vienybei, negerbia moralės normų. Tai, ką ji daro, nestiprina jos kaip žmonos, motinos ir materialinių turtų savininkės pozicijų. Tačiau jos elgesys neapsiriboja vien neigimu ar atmetimu. Atsisakydama įgyvendinti jai primestus tikslus, Eva sustiprina savo buvimą pasaulyje, kuriame žmogus nėra absoliutus centras.
Taip pat atsitinka ir naujausiame A. Jadowskos filme „Moteris ant stogo“ („Kobieta na dachu“, 2022) – protagonistė iš pirmo žvilgsnio pralaimi daugybėje gyvenimo frontų. Mira (akt. Dorota Pomykała) tapo nuspėjama savo vyrui, sūnui, artimiesiems ir bendradarbiams. Neatitinka įprastinio grožio standartų, nepasiekia socialinės ar finansinės viršūnės, maža to – ji turi skolų. Nepaisydama šių neoliberaliajam kapitalizmui akivaizdžių pralaimėjimo požymių, moteris nepaliaujamai dirba nematomą darbą. Tad kur yra šio darbo vaisiai?
Kadras iš filmo „Moteris ant stogo“
Desperatiškas žingsnis – nepavykęs banko apiplėšimas – yra vienintelis aktyvaus ar dinamiško pasipriešinimo bandymas, nors veikėja tik sušnabžda: „Tai apiplėšimas.“ Mira nuolankiai priima savo poelgio pasekmes ir tarsi iš šono stebi, kaip pamažu griūva ir taip jau klibantis jos gyvenimo pamatas... Bet ar tikrai? Su kiekviena silpno pasipriešinimo sėkmės ir pralaimėjimo naratyvui minute protagonistė įgyja autonomijos ir veiksmingumo, beveik nepastebimai palenkdama pasaulį savo pozicijai, vis labiau grindžiamai tyliu pasipriešinimu ją spaudžiančioms socialinės tvarkos jėgoms.
Išvirkščiai efektyvias veikėjas atpažįstu ir kitų, nors labai skirtingų režisierių Jagodos Szelc ir Kingos Dębskos kūriniuose. J. Szelc filme „Bokštas. Šviesi diena“ („Wieża. Jasny dzień“, 2017) stebime neišsprendžiamą konfliktą seserų, priklausančių dviem visiškai skirtingiems tikrovės sampratos modeliams. Vienas iš ženklų – komunikacinė aklavietė, atsirandanti dėl jų vartojamų kalbų nesuderinamumo. K. Dębskos filmuose „Mano dukterys karvės“ („Moje córki krowy“, 2015), „Iki dugno“ („Zabawa, zabawa“, 2018), „Ugnies šventė“ („Święto ognia“, 2023) moteriški personažai susiduria su užduotimis, kurių neįmanoma įvykdyti individualiais veiksmais: sutaikyti šeimą, palaikyti mirštančius artimuosius ar vienišai kovoti su alkoholizmu nepavyksta net ir didžiausiomis vieno asmens pastangomis, o svarbiausia – tai nėra vien žmogui pavaldūs procesai
Ar galima įvardyti skiriamuosius tokių įvairių personažių bruožus? Iš pažiūros neefektyvios veikėjos stengiasi ištrūkti iš socialinės tvarkos rėmų. Tačiau jos pačios leidžia išlaisvėti tam sutvarkytam pasauliui, savo neįspūdingais, kartais nerangiais, bet būtinais veiksmais perkeldamos ir ištempdamos jo ribas. Pavadinčiau jas krapštukėmis siedama su filosofės Jolantos Brach-Czainos knyga „Buvimo plyšiai“ („Szczelin istnienia“), kurioje ji įrodė, kad „krapštukių pastangų tikslas yra kova už kasdienį buvimą, kuriamą ir atnaujinamą kiekviena smulkia veikla“.
Susidūrusios su aplinkos reikalavimais, pinigų stygiumi, išdavyste, liga, mirtimi, šios herojės nepaliaujamai pluša ne todėl, kad nesėkmę paverstų sėkme, o todėl, kad išlaikytų pasaulio tvarumą. Jų pasaulis pranoksta privačią, nuo viešumos žvilgsnio slepiamą namų erdvę, apie kurią rašė filosofė, – jis apima daugybę erdvių, kurių kapitalistinė sėkmės ir nesėkmės dialektika paprasčiausiai nepastebi ir nesuteikia reikšmės. Kine, atliepiančiame (post)humanistų raginimą rūpintis kitomis rūšimis, personažių ir personažų efektyvumas pasireiškia būtent pastangomis ginčyti vien į žmogų orientuotus matus ir priešintis vertybėms, kurios neteikia reikšmės tam, ko neįmanoma suskaičiuoti.
Iš lenkų kalbos vertė Agnė Mackė
„Kino“, 2024 m. Nr. 5