Ko aš jiems pavydžiu? Moksleivių rašinių konkursas

Lietuvos kino centras moksleiviams kasmet organizuoja filmų peržiūras, po kurių rašomos recenzijos, jas vertina komisija ir geriausieji apdovanojami. Siūlome keletą ištraukų iš jaunų kino kritikų rašinių.

 

„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“

Viktoras Urbaitis, 17 metų, Kaunas

(...) Režisierius R. Banionis ir jaunieji aktoriai sukuria įtikinamus paauglių personažus, kurių galvose mažiau susirūpinimo lietuvybe, daugiau paprastos paaugliškos sumaišties: draugai tenori groti, klausytis roko, patenkinti kūniškus geidulius ar numesti svorio. Jaunieji hipiai laišką Liuksemburgo radijo stočiai rašo ne kaip revoliucinį manifestą, o tiesiog kaip prašymą pagroti išsvajotą naujausią rolingų dainą. Rodos, motyvai vaikiški ir paprasti, tačiau argi paauglystė ir Lietuvos laisvė nėra susijusios? (...) Vis dėlto filmui apibūdinti istorinio konteksto nepakanka. (...) Tai itin emocingas ir jautrus filmas, tiksliai užčiuopiantis paauglišką mąstyseną ir kultūrą. Stipriausia mano emocija, pasinėrus į filmo istoriją, yra baltas pavydas. Kodėl aš, tas septyniolikmetis, kuris gali laisvoje Lietuvoje siekti svajonių nevaržomas, užuot džiaugęsis laisve, pavydžiu jiems priespaudos? Atsakymas, ko gero, amžinas jaunatviškas maištingumas, kurį filmas taip žaviai atskleidžia. Paauglių išgyvenimai filme nebūtų tokie reikšmingi, jeigu kiekvienos dainos nelydėtų KGB grėsmė ir jeigu įsimylėjėliai nesibaimintų, jog jų bučinys gali būti paskutinis. Šitas filmas yra išskirtinis kultūrinis paveldas, nes įprasmina to meto romantiką ir viltį. Po kiekvienos filmo peržiūros jaučiuosi įkvėptas ir sužavėtas šio monumento Lietuvos audringai paauglystei.

 

„Saulutės“

Vita Smailytė, 16 metų, Ukmergė

(...) Neatsilikdamos nuo, jų žodžiais tariant, supuvusio pasaulio, merginos irgi negailestingai atmeta racionalumą, moralės normas ir, jų pasitikėjimui liejantis per kraštus, viską, kas jas supa, paverčia asmenine žaidimų aikštele. Vertės čia neturi niekas: merginos atvirai niekina maistą, garderobą, baldus, žmones. Vedžioja už nosies pagyvenusius vyrus, karpo drabužius ir žurnalus, nepripažįsta jokių ribų, išimčių, visai nesirūpina, ar jų pokštai suprantami kitiems. Kartkartėmis vis nuskamba trumpas merginų dialogas – gyvenimo koncepcija: „Ar tau rūpi?“ – „Ne, visai nerūpi.“ Lengvai šokiravo faktas, jog pagrindinius vaidmenis atlieka neprofesionalės. Beveik idealiai perteiktas šelmiškumas atskleidžia jaunystei būdingo, tačiau perdėto ir destruktyvaus maksimalizmo ir noro pasipriešinti esamam režimui idėją. Beje, tai ne vien aktorių vaidybos nuopelnas. Gerai apgalvota scenografija, išvaizdos detalės puikiai papildo visumą. Degančios popieriaus skiautės, numeriais ir vardais išpaišytos kambario sienos ir netgi įrėmintos drugelių kolekcijos, kuriomis prisidengia viena iš herojų, – viskas apgalvota ir sumaniai įpinta į margą, pašėlusį, avangardinį filmo paveikslą. Tiesą sakant, filmo kūrybiškumui, kaip ir jo personažų elgesiui, visai negalioja ribos. Koliažai ir eksperimentai, viena už kitą labiau stebinančios scenos išlaikė mano dėmesį iki pat paskutinės minutės. (...)

 

„Purpurinė kalva“

Kornelija Ukolovaitė, 17 metų, Klaipėda

(...) Filmavimo vietų interjeras bu­vo sukurtas iki smulkiausių detalių, o personažų apranga atspindėjo jų asmenybes ir praeitį. Editos drabužiai visada buvo šviesios, dažniausiai baltos spalvos, kuri puikiai derėjo prie jos idealizmo ir naivumo. Tomo sutrikimas pabrėžiamas juodais apdarais, o jo sesers Liusilės raudonos spalvos apranga siunčia žinutę apie polinkį į kraštutinumus ir kraupius praeities darbus. Raudona pasikartoja detalėse (Šarpų motinos žiedas, šuns kamuoliukas), kurios tarsi duoda žiūrovui išankstinę nuorodą. (...) Pagrindinė scenarijaus problema –­ antraeilių veiksmo linijų nesivystymas arba paviršutiniškas pateikimas. Moterų diskriminacija darbo rinkoje, vaiduoklių fiksavimas fotografijose, à la detektyvinis mirties aplinkybių tyrimas –­ visos šios temos galėjo tapti pagalbinėmis atramomis, kuriant veikėjus ir istoriją, tačiau jos tik užėmė juostos laiką ir sudrumstė tvirtesnį esminės temos pateikimą. Žanro atžvilgiu filmas nenuslydo toli nuo kelio. Siaubo elementų turinčios scenos įdėtos filmo pradžioje, o vėliau labiau sukoncentruotos pabaigoje, nevengiant neutralesnių intarpų. Kompiuterine grafika sukurti vaiduokliai kraupesni nei įprastai – taip norėta kompensuoti įtampą keliančių scenų trūkumą. (...)

 

„Gražuolė“

Kamilė Jarukaitytė, 16 metų, Ukmergė

(...) Nors režisierius A. Žebriūnas filmuose dažnai vaizduoja mergaites, tačiau šį kartą jo Inga (Inga Mickytė) į ekranus ateina sušokti užburiančio, ritualinio šokio, per kurį bjaurusis ančiukas virsta gulbe. Ji – išorinio grožio stokojanti maža svajoklė, nuoširdi ir gerumu spinduliuojanti mergaitė, mylima visų kiemo vaikų. Mėgstamiausias jų žaidimas – „Gražuolė“. Paradoksalu, bet būtent jo metu Inga išgirsta pirmąjį įžeidimą: „Nejaugi tu graži?..“ Kas keičiasi kino juostoje nuo tos akimirkos, pasakyti sunku: nauji veikėjų potyriai, nuotaikos pokytis vis labiau prikausto žiūrovo dėmesį, žadina vaizduotę... Atskleidžiamas visai kitas mergaitės veidas. Ji ir slegiančiai liūdna, ir pikta, ir nepataisoma svajotoja, ir aistringa A. Du­mas gerbėja. Ingos asmenybė –­ kaip ir būdinga šio filmo režisieriui –­ artima kiekvienam žiūrovui. Strazdanotas veidas neslepia emocijų, o atsargūs, lyg nenoromis mestelti žvilgsniai į veidrodį bei nuoširdus, plika akimi matomas nusivylimas akyse nedingsta visą filmą –­­­ čia puikiai pasidarbavo operatorius A. Mockus. (...) Tartum nereikšmingai pavaizduoti kažko laukiantys, besiilgintys žmonės ar gyvūnai, epizodiniai veikėjai ir ne mažiau dramatiški jų likimai. Tik pačioje filmo pabaigoje Ingos ir jos motinos pokalbyje atskleidžiama šių scenų reikšmė –­­­ tai tarsi praeities šešėlių vaikymasis, visame filme akcentuoto implicitinio laukimo išraiška, verčianti susimąstyti, interpretuoti. Sukuriamas stiprus ryšys abipus ekrano, tampi neatsiejama jaunos asmenybės dalimi. (...) Filmas įgauna filosofinę prasmę, o jo siužetas –­ kaip neištyrinėta Amazonė, pilna netikėtų rėvų, kaskart priverčiančių emociškai suglumti ir žiūrovą, ir veikėją. Vos valanda ir trys minutės šio poetiško kino šedevro privers išgyventi mažos mergaitės širdgėlą. O jautrus mergaitės šokis virpins širdis tol, kol regėsi neramias Vilniaus senamiesčio gatves ir vienišus, niekaip vienas kito priglaust negalinčius Neries krantus.

Draugai