Tamsų, lėtą ir bežadį penktadienio vakarą Vilniuje atklydęs į kino teatrą, radau taip pat be žado kino seanso laukiančius žmones. Fojė buvo tamsoka ir trūko oro. Netrukus patekau į dar tamsesnę kino salės erdvę. Audiovizualinio kūrinio pradžia tradiciškai vėlavo. Pusiau pilna (arba pusiau tuščia) kino šventvietė puikiai atliepė elitiniam dokumentiniam kinui.
„Vyriškumas" („Mansome"), vartant VDFF programą, išsyk suskambo kaip provokacija. Trivialybėmis apipinta tema dar ir dabar neretai baigiasi atviru testosterono garbstymu ir kovingu pritarimu iki skausmo nugludintai vyriškumo sampratai. Nuojauta kuždėjo, jog šios temos gvildenimas neišvengiamai veda prie kovos tarp nusistovėjusios tvarkos laužymo ir ne ką nuosaikesnės reakcijos. Laimei, mano bičiulis, matęs šį filmą Kanadoje, su šypsena užsiminė, jog jis pastatytas „na, taip linksmai". „Oskarui" nominuoto režisieriaus Morgano Spurlocko (išgarsėjusio juosta „Super Size Me", 2004) naujasis filmas iškelia klausimą –­ kas šiais metroseksualų, grožio produktų, higienos priemonių įvairovės ir depiliacijos laikais formuoja vyro tapatybę? Ar ji transformuojasi, keičiasi, o gal išvis nyksta? Atsakymo bandoma ieškoti ne painiose maskulinizmo ir feminizmo teorijų gelmėse (ką būtų galima įtarti), bet kur kas aiškiau ir iš arčiau matomuose vyriškų šerių, plaukelių, ūsų bei barzdų brūzgynuose... Ir išties atsigręžimas į estetinę vyriškumo pusę, atrodo visiškai pagrįstas ir atsiradęs pačiu laiku. Marksisto Guy Debord'o kažkada išsakyta frazė, jog mes gyvename „spektaklio visuomenėje", kurioje socialinis gyvenimas pakeistas vaizdiniais, būtis išversta į turėjimą, o turėjimas į išvaizdą, regimybę (reprezentaciją), mūsų dienomis, regis, atsiskleidžia su kaupu.

Filmo forma minimalistinė ir žaisminga. Jos pagrindą sudaro neformalūs interviu, verčiantys pašnekovus kalbėti spontaniškai –­ „candid interviews". Skirtingi asmenys aptarinėja, ką vyrui reiškia užsiauginti ūsus, barzdą, plaukus, tvirtą kūną, naudoti intymių vietų higienos priemones ar net darytis manikiūrą bei pešiotis antakius. Žinoma, tokius dalykus aptarinėti rimtu veidu pavyksta ne visiems, personažai mintis rėžia nestokodami sarkazmo ir ironijos. Filmas labiau užduoda klausimus, nei į juos atsako. Vėl galvoje šmėkšteli Debord'o prielaida, jog spektaklio tikslas yra jis pats, už jo nieko nėra. Tam, kad filmas būtų išraiškingesnis, tarp atskirų aptarimo objektų, pereinant nuo ūsų prie barzdų, pasirodo ir du profesionalūs aktoriai – Willas Arnettas ir Jasonas Batemanas vaidina du rimtus ir vyriškus vyrukus, SPA procedūrose aptarinėjančius, kas yra vyriškumas. Tai vykęs prieskonis į Spurlocko verdamą saviironišką, saldžiarūgščią šiuolaikinio vyriškumo sriubą.
Kalbėtojų lūpomis liejasi šarmingos ir senos kalbos, jog įvairiausi plaukai (ūsai, barzdos ir šukuosenos) vyrui suteikia vyriškumo bei formuoja jų autoritetą, solidumą. Kita vertus, šiais laikais vyrai yra pratinami prie depiliacijos, kremų ir kitų higienos priemonių, kas filme nusėja daugybę juokų bei sukelia konservatyvaus fronto pasipiktinimą. Po filmo prisiminiau, jog XX a. 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusi seksualinė revoliucija buvo kritikuojama, nes moterys gavo teisę būti vyriškomis, o vyrai negavo teisės reikšti moteriškų savybių. „Vyriškumas" peržengia šį tabu, ir vyrai atvirai prabyla apie viso kūno depiliaciją, apie kūno priežiūros ir vyriško pasitikėjimo santykį. Apie tai, kad subtili kūno priežiūra vyrams gali reikšti nė kiek ne mažiau nei moterims. Ar tai liudija, jog seksualinė revoliucija pagaliau įvyko ir baigėsi? Aišku viena – metroseksualų (ne itin prigijusi sąvoka) opozicija šaukia, jog naujosios permainos atėmė iš vyrų pasitikėjimą, Taigi, vis moteriškėjanti vyriškoji priežiūra postuluoja vieną, rimtai skambančią išvadą: vienus vyrus tai gali išlaisvinti, kitus –­ pavergti ir žeminti.
Spurlocko stiprioji pusė yra gebėjimas filme gvildenti provokuojančias ir aktualias temas. Galima paliudyti ir tai, jog daugelis personažų (įskaitant ir patį režisierių) yra išties charizmatiški, iškalbūs, ekstravagantiški. Nors „Vyriškumas" ir įgyvendina savo sumanymą linksmai aptarti vyriškojo estetizmo permainas, filmą kai kas gali apkaltinti sudėtingos vyriškumo analizės nukreipimu į skutimosi peiliukų spindesį. Tačiau, sąmoningai ar ne, bet eidamas pramintais populiariųjų šiuolaikinės visuomenės aktualijų takais, Spurlockas užčiuopia galbūt patį jautriausią nervą. Vis labiau įsigalint vaizdakalystei, vaizdinių kodais formuojama ir formuojanti visuomenė, neišvengiamai į šį procesą įtraukia ir vyrus – ir priverčia net paprastus vyrukus pažvelgt į save veidrodyje.