Naujo lietuviško filmo „Redirected / Už Lietuvą" pasirodymą kino ekranuose prilyginčiau sprogimui. Premjeriniuose seansuose vietos neliko akimirksniu, bet vis tiek jau kitą dieną stovėjau eilėje prie bilietų. Visi čia susirinko pamatyti, kuo nustebins kontroversiškasis Lietuvos režisierius Emilis Vėlyvis. Publika, jau mačiusi Emilio ankstesnius „Zero" ir „Zero II", labai laukė kažko naujo, kardinaliai pakeičiančio požiūrį į lietuvišką kiną.
Mačiau „Zero II" ir galiu teigti, kad jo stilius šiurkštus. Filmas buvo kupinas kraujo ir smurto, dialogai – keiksmažodžių. Tą patį žadėjo ir naujoji juosta. Vis dėlto tokie filmai dabar yra „ant bangos" – žiūrovai mėgsta Tarantino ar Guy Ritchie. Tačiau eidamas į „Redirected" norėjau pamatyti, kur yra pats Vėlyvis savo filme ir ar jis nėra tik kokios žymios pavardės „kopija". Nusivylęs nelikau.
Filmas pasižymi savitu lietuvišku humoru. Režisierius pašiepia Lietuvos kino grandus, netoleranciją užsieniečiams atmiežia kartoku sarkazmu. Vis dėlto atrodo, kad su keiksmažodžiais nueita per toli. Kartais buvo labiau nemalonu nei juokinga, klausantis šmaikščių, tačiau stipriais keiksmais sugadintų frazių. Toks ne visai kinui – viešam menui skirtas dialogas priminė perdėtą Woody Alleno herojų mikčiojimą. Bet pažįstant Vėlyvio kūrybą, toks stilius nebuvo netikėtas ir negaliu dėl jo labai prieštarauti. Kuriamai atmosferai tokia kalba tinkama.
Buvo neapsieita ir pasiremta pasaulio kine jau matytais, patikrintais dalykais. Filmo skirstymas į dalis ir tų dalių pavadinimo perpjovimas pusiau atkeliavo iš filmo „Kill Bill" („Nužudyti Bilą"), o prisigėrę vaikinai, kurie niekaip nesupranta, kur jie atsibudo ir pamato ant savo kūno siurprizus – tatuiruotes, atranda kompromituojančių nuotraukų, labai priminė trilogiją „Hangover" („Pagirios").
Negalėčiau pasakyti, kad kada nors mačiau filmą, kuriame būtų daugiau veiksmo nei šiame. Siužetas įtemptas ir vis paliekama neatsakytų klausimų – žiūrovui sunku išsėdėti belaukiant atsakymų. Pradžioje mįslingas, šokinėjantis pirmyn atgal laiku montažas neleidžia nuspėti, kas bus toliau, paruošia žiūrovą netikėtumams. Herojai visada veikia, niekada neranda saugios vietos. Vos pabėgus nuo „laukinių" lietuvių, kelią pastoja iš Anglijos herojų pėdsakais atsekę mafijozai. Viskas iš pradžių lyg ir gerai, bet laikui bėgant veiksmo netikėtumai prarandą efektyvumą. Žiūrovas pripranta prie tolygios dinamikos. Galbūt reikėjo kartais apgauti publiką, nepatenkinti jos ištisiniu veiksmu, raminti ją ir tuomet vėl nustebinti. Tai meistriškai savo filme „Švytėjimas" išnaudoja Stanley's Kubrickas.
Filmas norėjo sulaužyti stereotipus apie Lietuvą. Šūkiai „Už Lietuvą!", „Už tėvynės meilę!", „Mes mažinsime jaunimo emigraciją!" išryškina kūrinio užduotį. Na, stereotipų rodoma daug, tačiau ar filmas tikrai juos laužo, gal atvirkščiai – netgi kuria? Kartais atrodo, kad šaipomasi ne iš lietuviškų stereotipų, o tiesiog naudojant lietuviškus stereotipus krizenama sau: „Ir gerai jis čia padarė, taip jiems ir reikėjo!" Panašų, nemalonų ir netikslų požiūrį į kazachus ir Kazachstaną suformavo ir Boratas, ypač tarp jaunimo. Kas nors, pažiūrėjęs filmą „Redirected", pamanys, kad Lietuva tas pats, kas ir Rusija. Ne vienas stereotipas dėl jo populiarumo ir žiūroviškumo autorių yra pasiskolintas iš senos sovietų kultūros ir gali suklaidinti. Labai tikiuosi, kad užsienio publika supras, ką apie Lietuvą norėjo pasakyti „Redirected".
Be galo sužavėjo techniniai filmo aspektai. Puikus operatoriaus darbas, parodantis malonų akiai Londoną, nepritrūko fantazijos ir skersai išilgai naršant Vilniaus gatves bei užkampius. Atrodė, lyg pats gyvai viską stebėtum. Prie atmosferos derėjo garso takelis, kuris kaitino kraują vykstant gaudynėms. Taip pat privertė nusišypsoti atrinktos kultinės lietuviškos dainos, pavyzdžiui „Poliarizuotų stiklų" atliekama „Stasė". Toks darbas pakelia kartelę – savo filmų technine kokybe jau galėtume rungtis su Holivudu.
Įdomus Vinnie Joneso dantimis iš pykčio griežiantis mafijos vadeiva. Vytauto Šapranausko įkūnytas suktas, savanaudis kunigas priverčia nuoširdžiai nusijuokti. Andrius Žiurauskas užsispyrusio kaimiečio vaidmenį atlieka su stipria ironija. Pagrindinių vaidmenų atlikėjų anglų Scotto Williamso, Gilo Darnello, Oliverio Jacksono ir Anthony'o Strachamo ketvertukas nenustebino, gal liko tik vidutiniškas.
Manau, kad labai gerai, jog kuriamas vis įvairesnis lietuviškas kinas, kuris keičia prastą tiek pačių lietuvių, tiek užsieniečių požiūrį į mūsų tautos kinematografiją. Sulaužomi lietuviško kino stereotipai ir vietoj melancholijos, nuobodžių kadrų įsigali veiksmas ir tempas. Naujas filmas turi savą, mums artimą ir malonų prieskonį ir dėl to jis yra mielesnis širdžiai nei Holivudo blokbasteriai. Būtent dėl to verta nueiti į „Redirected / Už Lietuvą".