Pastaraisiais metais lietuviškas autorinis kinas lepina apdovanojimais svarbiausiuose pasaulio festivaliuose, o lietuvių kūrėjų pavardės vis dažniau šmėžuoja festivalių programose. Ką reiškia toks tarptautinis pripažinimas? Kaip atrodo svarstyklės tarp autentiškos išraiškos ir pasaulinių tendencijų? Kino kritikų mintys.

 

 

Lokarno kino festivalio pagrindinis prizas „Auksinis leopardas“. Festivalio archyvo nuotr.

 

Neringa Kažukauskaitė

Prisimenu daugiau nei prieš keletą dešimtmečių perskaitytą komentarą po žinia apie lietuviško filmo premjerą Kanų festivalyje – „lietuviškas filmas Kanuose? Netikiu.“ Dabar tokios naujienos jau nieko nebestebina, tik džiugina. Šiemetinio Kanų festivalio įvairiose programose net trys su Lietuva susiję filmai. Į „Kritikų savaitę“ įtrauktas režisieriaus Arno Balčiūno trumpametražis filmas „Klasės nuotrauka“, programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pristatoma mažosios koprodukcijos su latviais juosta „Ulja“ (rež. Viesturs Kairiš), taip pat vyks specialus seansas debiutinio ukrainiečių režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos filmo „Vesna“, sukurto lietuvių produkcinės kompanijos „Film Jam“ su lietuvių kinematografininkais. Vien ši naujiena leidžia teigti, kad Lietuvos kinas, nepaisant mažos šalies industrinių pajėgumų ir nepakankamai didelio finansavimo, tampa tikrai pastebimu tarptautiniame kontekste, kuriame didžiulė konkurencija. Vargu ar dar verta priminti ir kitus šio sezono lietuviško kino pasiekimus – svarbius apdovanojimus prestižiniuose Sandanso, Karlovi Varų, IDFA ir kituose festivaliuose.

Tai reiškia, kad Lietuvos kinas yra pastebimas ir sekamas, jo raida domisi kino industrijos atstovai – prodiuseriai, kritikai, festivalių programų sudarytojai. Lietuviškas kinas tampa vis labiau atpažįstamas. Įsimena jo savitas braižas, savirefleksija, ypač asmeniškų istorijų pasakojimas savitu būdu, jų jautrumas supančiai aplinkai, melancholiškos nuotaikos ir humoro derinys. Jaunų kino kūrėjų įsitraukimas suteikia lietuviškam kinui gyvybingumo ir aiškų atsinaujinimo impulsą. Pastebimai sustiprėjo ir mūsų industrinės pajėgos – pagerėjo filmų techninė bei meninė kokybė, ir tai jau ne pavieniai atvejai. Augantis tarptautinių partnerysčių, bendrų projektų ir profesinių mokymų skaičius duoda apčiuopiamų rezultatų. 

Nors neretai esame linkę patys save nuvertinti, tačiau reikia pripažinti – lietuviški filmai vis dažniau tampa netikėtu atradimu tarptautiniame kontekste. Atrodo, kad savo kino pajėgumu sunkiau patikėti mums patiems nei kitiems. Labai svarbu įsivertinti, kur esame šiame europiniame ir pasauliniame kino žemėlapyje. Atrodo, kad Lietuva šiandien yra gana palankioje pozicijoje – ji ne tik aktyviai dalyvauja tarptautinėje kino erdvėje, bet ir formuoja savo aiškų kūrybinį identitetą.

 

Dmitrij Gluščevskij

Svarbus tokios sėkmės faktorius – nuosekli kino politika. Talentas neabejotinai be galo svarbu, tačiau talentingų kūrėjų yra daug, tad reikia ne tik gero kūrinio, bet ir gebėti prasimušti pro triukšmą, atkreipti į save dėmesį.

Sykį tai padarius, pasidaro lengviau. Kino lauke (neabejoju, kad ir kitur) daug kas galiausiai grindžiama ilgalaikiais tarpasmeniniais ryškiais. Jei partneris patikimas ir prognozuojamas, santykiai plėtojami ir toliau. Tai galioja ir prodiuseriams, filmų platintojams, ir programų sudarytojams, festivalių vadovams.

Ir ryškių, savitų kūrėjų, ir tarptautinio pripažinimo atvejų esame turėję ir anksčiau. Tačiau sėkmė nedžiugindavo taip reguliariai, kaip dabar. Vadinasi, pagaliau turime aiškią bendrą viziją ir jai įgyvendinti reikalingą finansinį stabilumą. Taigi visų pirma tai yra struktūrinė pergalė.

Aišku, yra įprasta tokius proveržius vertinti įtariai ir mėginti įžvelgti juose konjunktūros bruožų. Neva kūrėjai suprato, ko reikia tarptautinei (ypač profesionalų) bendruomenei ir dabar jai pataikauja. Tačiau kartu su pasauliniu matomumu nuosekliai augo ir vietinis festivalinio kino populiarumas. Šių filmų laukiama ir net sudėtingiausi kūriniai išsilaiko kino teatrų tinkleliuose po kelias savaites, kartais kur kas ilgiau. Net jeigu filmų temos arba juose naudojamos raiškos priemonės ne visada ryškiai skiriasi nuo užsienietiškų, tai byloja tik apie didesnę visos mūsų visuomenės kultūrinę integraciją, tačiau tikrai ne apie autentiškumo praradimą.

 

Jūratė Visockaitė

Tarptautinis pripažinimas, mano galva, yra išpūstas festivalių balionas. Jei kurio nors festivalio (ne A klasės, ne tų didžiųjų) publika ir žiuri pamato ir net apdovanoja filmą, tai dar nereiškia, kad į jį plūs masės nefestivalinės publikos, kad jį išvis nupirks platinimui ir rodys repertuaro seansuose. Manau, norint sužinoti tiesą, reikėtų statistikos ir analizės, kas iš tiesų atsitinka su filmu laureatu.

Lengviau būtų įvertinti apdovanoto autoriaus likimą, kuris nėra toks jau saldus. Jis stoja į eilę su kitais pretendentais gauti finansavimą kitam filmui ir dažniausiai laukia keletą metų. O turėtų turėti „lengvatą“ greičiau imtis kito projekto.

Pastebiu, kad pastaruoju metu daug tokių debiutantų, kurie po pirmo sėkmingo ar ne tokio sėkmingo filmo išnyksta visiškai arba sukuria antrą filmą po 5–6 metų. Tai yra problema. Profesionalumas, įgūdžiai nepalaikomi.

Autentiška išraiška? Neseniai apie tai kalbėjomės su kolegomis – pasijuokėm, kad nauji lietuviški filmai vieniems panašūs į skandinavišką, kitiems į prancūzišką kiną. Aš pati daugumą filmų vadinu dailiu siuvinėjimu kryželiu, nes jie subtiliai gilinasi į dvasinius naujalietuvių reikalus. Jie tarsi vienadieniai – žinoma, gražūs – drugiai. Filmo su aštriu socialiniu-epiniu pamušalu neaptiksi. Gal dėl to, kad subtilybės, buitinės-šeiminės istorijos yra patogus mažo biudžeto kinas. O gal dėl to, kad ir pasaulyje dabar tokie madingi. 

Apdovanojimai yra naudingi tiek, kiek gali būti naudinga bet kokia reklama.

 

Elena Jasiūnaitė

Iš tiesų pastaraisiais metais lietuvių kinas vėl (ir labai pelnytai) sugrįžo į tarptautinių kino festivalių žemėlapį. Pastebimas ne tik dokumentinis (dokumentikai festivaliuose sekdavosi ir anksčiau), tačiau ir vaidybinis kinas, o tai savo ruožtu žymi tam tikrą lūžį Lietuvos kino istorijoje: debiutuoja nauji kūrėjai, auga Lietuvos kino industrija, gerėja sąlygos kurti.

Festivaliuose pastebimus lietuvių kūrėjus augina pasaulio kinas. Jie turi prieigą prie pasaulinių filmotekų, mokosi iš kitų šalių profesionalų. Nepaisant to, lietuviškas kinas išlaiko savitumą – su kitų šalių kinu jis diskutuoja, ne asimiliuojasi. Filmuose atsiskleidžia savas mentalitetas, humoras, erdvės, iš jų niekur nedingsta ir traumos ar kolektyvinė atmintis, net jei istorijos ir atrodo universalios. Nekantriai laukiu, ką naujo atneš su ilgametražiais dar nedebiutavę, tačiau tarptautiniuose festivaliuose su trumpametražiais filmais jau pastebėti kūrėjai.

Patekimas į festivalius, kaip ir apdovanojimai, žinoma, džiugina. Jie patvirtina, kad savo kino kalba esame įdomūs pasauliui su kartais net gerokai per mažais biudžetais. Neabejoju, kad kūrėjus jie skatina dirbti toliau ir tikėti savimi. Apdovanojimai taip pat atkreipia tarptautinį dėmesį, o tai – naujos bendradarbiavimo galimybės. Tačiau kartu jie ir įpareigoja – ir labai svarbu, kad neprislėgtų.

 

Ilona Vitkauskaitė

Dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose ir įvairūs prizai, aišku, svarbūs kūrėjams, padeda filmų platinimui bei pagelbsti teikiant paraiškas kitiems projektams. Tačiau nemanau, kad reikėtų į tai koncentruotis, laikyti pagrindiniu siekiu, kino klestėjimo ženklu ar tarptautinio pripažinimo viršūne. Tuo labiau kad festivalių labai daug, tai atskira industrija ir net didžiausi nebūtinai pasiūlys aukštos meninės vertės programas. Su kolegomis dažnai juokaujame, kad dabar kiekvienas filmas gali būti apdovanotas kokiame nors festivalyje (ir, kaip teigiama pranešimuose spaudai, jie visi didžiausi, svarbiausi ir t. t.). Filmo parodymas tarptautiniame festivalyje nebūtinai nulemia jo sėkmingą tolesnę kelionę – jis nebūtinai sudomins Lietuvos žiūrovus (kad ir filmas „Renovacija“ – jį aplankė tik 4 124 žiūrovai) ar jo platinimo teises nusipirks kitos šalys (regis, tik Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“ sulaukė didesnio kino platintojų dėmesio). Apskritai manau, kad bandymas taikytis prie festivalinio standarto tik susina kiną ir visiškai pritariu argentiniečių režisieriaus Mariano Llináso minčiai, jog dabar įprastas kino kūrimo būdas – kai daugiausiai laiko praleidžiama dalyvaujant visokiuose pitch lab’uose ar scenarijų dirbtuvėse, rengiant paraiškas fondams (tų pačių festivalių rėmuose), bandant surengti premjerą pačiame prestižiškiausiame festivalyje ir tik labai mažai laiko iš tiesų praleidžiama dirbant su kamera – sąlygoja kino nuosmukį. Būtent toks jausmas dažnai persekioja lankantis įvairiuose festivaliuose, kuriuose gali pamatyti gausybę vienas į kitą panašių filmų, o originalesnę mintį ar meninį sprendimą – retai. Tad nesinori sumenkinti aktyviai kuriamos Lietuvos kino sėkmės istorijos, kuri iš esmės asocijuojama tik su vienos kartos atstovais, tačiau siūlyčiau neprarasti ir sveiko skepsio.

 

Mantė Valiūnaitė

Padidėjęs tarptautinis dėmesys Lietuvos kino kūrėjams, mano galva, yra didžiulio bendro kino bendruomenės įdirbio rezultatas. Tai, kad Lietuva nebėra kino industrijos paraštėse, lemia ne tik naujos kino kūrėjų kartos talentas, bet ir prodiuserių įsiliejimas į tarptautinę kino rinką, Lietuvos kino centro dalyvavimas tarptautinėse  mugėse, agentūros „Lithuanian shorts“ ilgametė tinklaveika su trumpo metro kino programų sudarytojais. Tikiu, kad režisierių Lauryno Bareišos ir Vytauto Katkaus trumpametražių filmų patekimas į trumpo metro konkursines programas Venecijos, Kanų ir Lokarno kino festivaliuose nutiesė kelius ne tik tolimesnei jų filmų sėkmei, bet suteikė galimybes ir kitiems Lietuvos kūrėjams būti pastebėtais. 

Kai šalies kinas atsiduria didžiuosiuose tarptautiniuose festivaliuose, filmai juose pelno apdovanojimus, tiek kitų festivalių kino programų sudarytojai, tiek kino kritikai ir industrijos atstovai ima atidžiau vertinti ir kitus tos šalies kūrėjų darbus. Atsiranda tam tikras smalsumas, o tuo pačiu ir lūkestis bei atsakomybė neignoruoti mažos, bet gebančios atliepti šiuolaikinio kino tendencijas šalies kino. Prie to prisideda ir naujos kino kartos atstovų Lietuvoje domėjimasis kinu – jie žiūri įvairų kiną, analizuoja ir mąsto ne tik apie jiems rūpimas temas, bet ir apie kino kalbą, jaučia šiuolaikinio kino pulsą.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis