Mantė Valiūnaitė. Be snapo lyg be šešėlio

Kuo skiriasi Žmogus-šikšnosparnis ir Žmogus-paukštis? Juos skiria nei daug, nei mažai – praėjęs laikas ir šiek tiek pakitusios aplinkybės. Naujausiame Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis" Michaelas Keatonas vaidina Riganą –­ aktorių, vaidinusį visiems įsiminusį herojų Žmogų-paukštį. Šis vaidmuo aktoriui atnešė didžiulę sėkmę, tačiau ilgainiui ėmė labiau slėgti, nei teikti garbę, tad Riganas trokšta išsivaduoti iš jį lydinčio šešėlio. Brodvėjaus teatro scenoje jis nutaria režisuoti R. Carverio pjesę „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?", pats vaidinti ir taip pagaliau suteikti gyvenimui prasmę.

Ar tik ne to paties reikėjo ir pačiam M.Kea­tonui? Žmogaus-šikšnosparnio ir daugybės romantinių komedijų bei kitų nelabai vertų dėmesio vaidmenų šleifas tarsi paukščio snapas vis kyšojo iš už aktoriaus nugaros. Tiesą pasakius, aš ir visai buvau jį pamiršusi ir tik vėliau iškilo vaikystės atsiminimai su Keatonu-Gelbėtoju ir Michelle Pfeiffer-Kate. Toks siužetinis susidvejinimas suteikia filmui „Žmogus-paukštis" savirefleksijos sluoksnį, kuris ir pralinksmina, ir nutiesia giją tarp daugelio realių karjerų ir aspiracijų jas pakreipti kita vaga.

Riganas dirba kartu su savo dukra (Emma Stone), kuri ką tik grįžo iš narkomanų gydyklos. Režisierius netinkamu būdu atsikrato netinkamo aktoriaus, o vietoj jo gauna Maiką (Edwardas Nortonas) – pasipūtėlį, turintį problemų su alkoholiu, arogancijos proveržiais sugadinantį visas tris išankstines spektaklio peržiūras. Dar pasirodo Rigano žmona ir jo naujoji draugė, ir Leslė (Naomi Watts), kurios dėka Maikas ir atsiranda Rigano spektaklyje. Visa ši sumaištis sukasi viename pastate –­ Brodvėjaus teatre –­ scenoje, užkulisiuose, grimerinėse, ant stogo. Iš teatro ištrūkstama tik į šalia esantį barą, kur visad sutiksi teatro kritikę Tabitą (Lindsay Duncan). Kritikės ir režisieriaus santykis čia šmaikščiai atliepia ir performuluoja aukštosios ir masinės kultūros sankirtą. Abu veikėjai atstovauja ankstesniajai kartai, tad jų pasauliuose vis dar egzistuoja griežtos ribos tarp „aukšto" ir „menkaverčio" meno kūrėjų. Filme konflikto priežastimi tampa kartų skirtumai –­ tai liečia ne tik asmeninius santykius, bet ir kūrybą, reprezentaciją.

Bet labiausiai vis vien nustebina pats režisierius Iñárritu. Jo sėkmingas bendradarbiavimas su scenaristu Guillermo Arriaga po filmo „Babelis" (2006) iširo, o naujasis scenaristų tandemas, jau su pačiu Iñárritu priešaky filme „Biutiful", deja, nepasitvirtino. Filmas neišvengė sentimentalumo, labai tiesmukos socialinės problematikos ir perspaustos intonacijos. „Žmogus-paukštis" visiškai netikėtas režisieriaus posūkis. Palikęs užnugary jau daug kartų įgyvendintą kelių istorijų paralelinį pasakojimą ir žmonių tragiškų likimų liūdesį, Iñárritu pasiūlo šviežią žvilgsnį į žvaigždžių sistemos labirintus bei besikeičiančius populiarumo ir prasmingos kūrybos modelius.

Filmas sukonstruotas taip, kad atrodytų, jog nufilmuota vienu kadru, tačiau tai–­­ tikslaus montažo ir skaitmeninės spalvų korekcijos rezultatas. Žiūrovo žvilgsnį personažai perduoda vienas kitam tarsi estafetę. Negali būti tikras, su kuriuo personažu pasiliksi kiek ilgiau, o kada kuris kitas įsiverš pro duris ir nusitvers už parankės. Skirtingos veikėjų linijos ir laikas, praleistas su jais, išryškina patį laiko pojūtį kine ir kartu sustiprina žiūrovo dėmesį, o vientiso kadro įspūdis užaštrina filmo eigą, paspartintą ritmą ir priartina prie chaotiško gyvenimo teatre. Nejučia imi judėti tai į vieną, tai į kitą pusę, stengdamasis neatsitrenkti į siauruose koridoriuose besišlaistančius teatro darbuotojus. Tarsi Aleksandro Sokurovo filmo „Rusų arka" metodu būtų keliaujama jau per šiuolaikinės kultūros peripetijas, sekant paskiros asmenybės psichologinę liniją-melodiją su puikiai ją papildančiais šalutiniais balsais. Charlie'o Kaufmano filmas „Sinekdocha, Niujorkas" (2008) daugiasluoksniškumą pasiekė vizualizuodamas pagrindinio veikėjo gyvenimo-teatro projektą didžiuliame angare. Filme „Žmogus-paukštis" išgaunamas labai panašus efektas – tik čia vieno kadro įspūdis leidžia keliauti per įvairius teatro kambarėlius. Norėtųsi pakeliauti per Ch.Kaufmano sukurtą Niujorką filmo „Žmogus-paukštis" metodu...