Michelangelo Antonioni. Kėglinė prie Tibro

„Mano mintys beveik visada – apie filmus“, – sakė italų kino režisierius Michelangelo Antonioni (1912–2007). 1983 m. Italijoje išėjusi jo knyga „Kėglinė prie Tibro“ sudaryta iš tekstų, kurie galėjo virsti filmais. 33 novelės ir miniatiūros, padedančios geriau suprasti režisieriaus pasaulį. Knygą lietuvių kalba spaudai rengia „Odilė“.

 

Ištrauka


Būti kartu, kartu

Vyras ir moteris pajūrio restorane. Raudonas putojantis vynas, naminė duona ir saliamis. Saliamis vyno spalvos, todėl, tik todėl jie jį valgo.

Pasirodo šuo, artėja prie stalo, kur sėdi vyras ir moteris. Apsidairo, pamato šeimininkę; žino, jog ši nenori, kad jis šmirinėtų tarp klientų, todėl pasuka prie durų. Čia stabteli. Šeimininkė nueina virtuvėn, ir šuo grįžta. Žino, kad pakanka apsimesti klusniam.

Tiedu pamažu girsta. Jie nusiteikę pasigerti. Išnyksta apytuštė salė, šeimininkė, šuo, net jūra. Pasaulis – tai staltiesė, metras iš metro. Pasaulis yra baltas. Jie žino, kad tam tikrų dalykų sakyti vienas kitam nebūtina. Kalbasi apie žlėgtainius, taljatelius, apie tai, ko jie nevalgė, ir apie tris ką tik įėjusiuosius, du apkūnius, vieną liesą. Kalbasi apie savo rankas, jų padėtį ant staltiesės, taigi pasaulyje.

Bet štai jiems laikas kilti, tęsti kelionę.

Susirengę eiti suabejoja. Jiems dingojasi, kad nebeįstengs išeiti. Moteris išties svirduliuoja, juokiasi ir šlumšteli ant kėdės. Šuo ją stebi. Žiūrėk, neapsijuok prieš šunį, sako vyras.

Lauke dabar lyja. Lengvų vėjo šuorų plaikstomas lietutis. Moteris įremia kaktą į šlapią automobilio stogą. Šiek tiek pabūna taip. Slegianti pilkuma nelyginant debesis, regis, priglunda prie jos nugaros. Kai moteris pakelia galvą, vyras pamato, kad ji verkia. Ar juokiasi. Ar verkia ir juokiasi. Jų istorijos kaip ant delno, nereikia nė pasakoti. Vyras irgi ima juoktis, bet jo akys sudrėkusios. Tie nelemti jų charakteriai, dvi nesuderinamos tapatybės, darančios jų ryšį neįmanomą. Jie – vyras ir moteris – bergždžiai skirti vienas kitam.

Kažkas sušunka:

– Vera! – Ir vardą palydi keiksmažodis.

Vyras ir moteris susižvalgo. Moteris liaujasi verkti ir juoktis ir labai moteriškai lipa į automobilį. Vyras žiūri, paskui lipa ir jis. Jaučiasi užtikrintas ir vyriškas. Užveda variklį, paspaudžia akceleratorių. Automobilis triukšmingai nuvažiuoja, ant šlapio asfalto palikdamas padangų žymes.

Šuo išeina prie durų pasižiūrėti.

Tai filmo pradžia. Ne, visas filmas. Sutalpinti istoriją į pusantros valandos, kiek truko valgymas, – toks buvo mano sumanymas. Ir perteikti tą euforišką įtampą. Tai filmas, kuris prasideda ir, regis, nesibaigia.

Amžinai klausiu savęs, ar visada reikia finalo apsakymams, pjesėms, kino scenarijams. Įstatytam į rėmus pasakojimui gresia mirtis, jeigu jam nesuteikiamas kitas matmuo, jeigu nepaliekama galimybė pereiti į išorės laiką, kur esame mes, visų istorijų veikėjai. Į ten, kur nėra nieko baigtinio.

„Duokite man naujus finalus, – yra pasakęs Čechovas, – ir aš jums perrašysiu visą literatūrą.“

 

Filmo „Užtemimas“ (rež. Michelangelo Antonioni , 1962) kadras
Filmo „Užtemimas“ (rež. Michelangelo Antonioni , 1962) kadras

 


Vienos melagystės

Keliauja penkiese.

Profesorius, jo žmona, draugas antropologas, draugo meilužė, gydytojas. Kelionė bus ilga ir pavojinga. Tai, kas nutinka, puikiai atspindi mentalitetą, kuris pas mus paprastai apibūdinamas kaip buržuazinis.

Vieną dieną antropologas pasako profesoriui, kad meilužė dabar įsimylėjusi jį. Profesorius suglumsta, jis brangina žmoną ir nenori jokių istorijų. Klausia, ar kiti žino. Taip, žino. Ir jo žmona? Ir jo žmona. Meilužė pati jai pasisakė. Visiems pasisakė, išskyrus jį. Kad įsimylėjusi moteris neišpažįsta savo jausmų žmogui, esančiam jų objektu, – senas kvailas įprotis. Tačiau jo žmona, bent jau kaip žaisminga bendrininkė, galėjo jį informuoti.

Ar nepasakyta tiesa – melas? Galbūt. Bet profesorius šiukštu nepriekaištaus sutuoktinei. Vienos melagystės naudingos, kitos žalingos. Šioji galėtų būti tikra dovana, jeigu į sutuoktinių santykius įlašintų pavydo. Todėl profesorius apsiriboja vienintele sąlyga – kad meilužė ir visi kiti elgtųsi lyg niekas nebūtų pasikeitę. Ir kelionė tęsis. Jokių dramų, aiškinimųsi, kaltinimų. Jokių apkalbų.

Taip viskas ir vyksta. Tačiau nuo tos akimirkos dingsta visas penkių keliautojų santykių natūralumas. Šiaip jokių regimų nesklandumų. Tik didesnis mandagumas, kiek daugiau atidos vienas kitam. Pamažu visus apipina toks netikrumo voratinklis, kad pati kelionė nebetenka prasmės. Keturi sutiktų ją nutraukti. Penktasis, profesorius, ne. Nauja situacija jam palanki, jį apėmęs metų metus nepatirtas pakilimas. Rytą nubunda žinodamas: į jo gyvenimą įžengė kita moteris. Bergždžias reikalas, bet nuspalvina jo dieną.

Visa tai trunka iki akimirkos, kai jo žmona praneša naujieną. Jį įsimylėjusią moterį netikėtai apžavėjęs gydytojas. Niekas iš grupės nežino. Išpažintis, sako žmona, atlikta tik man, kad neimčiau nerimauti, – taip aiškina ji ir atrodo visiškai nuoširdi. Bet čia tik dar vienas melas. Mažytė sutuoktinės klasta, turinti du tikslus: atitraukti vyrą nuo galimo nuotykio ir pridengti kitą, besimezgantį tarp jos ir antropologo meilužės. Santuokinės ištikimybės sulaužymas su tos pačios lyties asmeniu nebelaikomas svetimavimu, tai dialektinis politinės erdvės užkariavimas. Nekeliantis sąžinės graužimo. Dviem moterims regisi, kad jos keliauja lyg sapne. Vyrui – kad po begalinę bespalvę stepę. Jis jaučiasi apkvailintas, pajuoktas prieš žmoną ir visus kitus, juk pastarosiomis dienomis jo savimeilę glostė slapta mintis, kad ši istorija rutuliosis toliau. Ir nėra kam pasipasakoti apie patirtą kartėlį. Labiausiai tam tiktų bičiulis – antropologas, bet kaip tik jam negalima atskleisti tiesos.

Kelionė – ir filmas – tęsiasi įsivyravus štai tokiai dvigubo, trigubo nenuoširdumo atmosferai. Pro penkių keliauninkų akis slenka jaudinantys peizažai (tarkim, Peru), pievos, nusidriekiančios į saulėlydį, pasakiškos girių tankmės, pilnos paukščių, krioklių, tarpeklių, kurių jie nemato. Jie apgaudinėja ir gamtą.

Pavadinimas: „Vienos melagystės“. Anglakalbių rinkai: „A Pack of Lies“.


Kažkas nužudytas

Kažkas buvo nužudytas Feraroje, nuskraidintas su automobiliu į Volano upę. Žiemą, apylinkėms skęstant rūke. Automobilis visą naktį po vandeniu išbuvo įjungtais žibintais.

Šio žmogaus istorija, sutelkta į tokią baigtį, byloja nedaug. Kažkas kita turi nutikti toje vietoje, tą pačią naktį, šviečiant tiems žibintams po vandeniu. Pernelyg įtaigus tasai vandeningas švytėjimas, atsimušantis į rūką kaip į matinį stiklą, kad paliktume jį neišnaudotą. Bus netikėta struktūra, pasakojimas atsispiria nuo vieno fakto – sunkaus nusikaltimo, – kad pereitų prie kito, neturinčio nieko bendro su pirmuoju, išskyrus tai, kad ir jį nutvieskia ta pati šviesa.


Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis